Seimą vis supurto nesusipratimai dėl įstatymų priėmimo, kai jie priimami taip, kad net patys Seimo nariai nesupranta, už ką balsavo. Kartais išlenda neva techninės klaidos, o paskutinę minutę įstatymo priėmimo stadijoje atsiranda pasiūlymai, kurių niekas nematė ir negirdėjo, tad net nespėja suvokti, kaip tai keičia vienos ar kitos nuostatos esmę. Pastaruoju metu Seimo nariai ypač pamėgo įstatymus priiminėti skubos tvarka – taip padidindami tyčinių ir netyčinių klaidų galimybę.
Susigaudyti įstatymų projektų ir pasiūlymų versijose kartais nėra lengva net ilgamečiams Seimo nariams, tad pasikliaujama pagrindinių komitetų ar pranešėjų kompetencija. Tačiau net ir tais atvejais, kai kažkas susizgrimba, kad bandoma ne visai švariai „prastumti“ kažkieno interesus ar pažeisti įstatymų priėmimo procedūras, dažniausiai viskas baigiasi švelniais pabarimais Seimo Etikos ir procedūrų komisijoje. Kol kas nė vienas Seimo narys nesusidūrė su apkaltos grėsme dėl neskaidraus kažkieno interesų protegavimo leidžiant įstatymus, nors būtent tai iš esmės pažeidžia Seimo nario priesaiką „sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei“.
Lemtinga techninė klaida
Pastarasis rimtesnis skandalas kilo dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, 13 straipsnyje, kuriame reglamentuojama hidroenergetikos plėtra, netikėtai atsiradusios sąvokos, kuri leistų statyti „ne mažiau kaip iki 141 MW“ galios hidroelektrines. Šis paskutinės minutės „patobulinimas“ visiškai priešingai pakeitė iki tol Seimo priimtą nuostatą, kad ant Lietuvos upių būtų galima statyti tik nedidelės galios, iki 141 MW, hidroelektrines. Tik priėmimo stadijoje, kovo 17 d. Seimo plenariniame posėdyje, pastebėti pakeitimai sukėlė Seimo narių pasipiktinimą, ir įstatymo nuostatos nebuvo priimtos.
Algis Čaplikas prieš įstatymo projekto priėmimą pranešė: „Įstatymo projektas, kuris yra įregistruotas, neatitinka to dokumento, kurį mes priėmėme Seime. Yra truputėlis neatitikimo. Šiuo atveju būtų gerai išgirsti bent jau žodinį komiteto pirmininko paaiškinimą.“ Komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas suskubo paaiškinti: „Aš norėčiau kreiptis į Algį Čapliką. Jeigu nežinai, kur kas įvyko, tai pirmiausia prašom išsiaiškinti, o Seimo tribūnos nenaudoti šmeižtui.“ Vis dėlto kilus šurmuliui buvo paskelbta pertrauka ir galiausiai Seimui buvo pateikta tokia nuostata, kuri ir turėtų būti.
Pats Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas J. Šimėnas, kuris buvo įtariamas įtraukęs šiuos pakeitimus, išsigynė teigdamas, kad įsivėlė „techninė klaida“. Etikos ir procedūrų komisija, vėliau įvertinusi šį skandalą, apsiribojo itin sausomis išvadomis, kad „pakeičiant priimtos nuostatos prasmę pažeista įstatymo leidybos procedūra“, taip pat buvo nutarta „atkreipti Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininko J. Šimėno dėmesį dėl komiteto darbo organizavimo“.
Ši istorija galėtų būti laikoma tik ledkalnio viršūne, netikėtai apnuoginusia Seime vykstančius užkulisinius interesų ir lobizmo procesus. J. Šimėnas jau ne pirmą kartą įtariamas specifinių interesų protegavimu, tačiau pastarasis įvykis dėl „techninės klaidos“ nustebino net ir atsainiai interesų painiojimą vertinančius Seimo kolegas.
Etikos ir procedūrų komisija balandžio 13 d. pagaliau nusprendė įvertinti J. Šimėno viešų ir privačių interesų persipynimą. Buvo prisiminta, kad 2008 metais J. Šimėnas inicijavo Seimo statuto pataisas, kuriomis praplėtė Aplinkos apsaugos komiteto funkcijas: rengti ir nagrinėti įstatymų bei kitų teisės aktų projektus ir pasiūlymus atsinaujinančių bei alternatyvių energetikos šaltinių naudojimo skatinimo klausimais. Iki tol visi klausimai dėl valstybinio energetikos reguliavimo buvo priskirti Ekonomikos komitetui. Taip Aplinkos apsaugos komitetas 2008 metais tapo pagrindiniu komitetu, svarstančiu įstatymų projektus, susijusius su alternatyviąja energetika, o J. Šimėnas, kaip šio komiteto pirmininkas, gavo galimybę daryti nemažą įtaką šių įstatymų nuostatoms. O kaip parodė ir atvejis dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio – tai gali įgauti keistų formų.
J. Šimėnas netruko inicijuoti darbo grupę, kuri parengtų Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymo projektą, ir ėmė vadovauti šiai grupei. Į šią grupę taip pat buvo pakviesti Biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ direktorius, Biodegalų asociacijos prezidentas, Biodujų asociacijos atstovas.
Tai būtų galbūt net sveikintina, kad į projekto kūrimą įtraukiami atsinaujinančios energetikos atstovai, jeigu ne keletas „smulkmenų“. Prieš tapdamas Seimo nariu J. Šimėnas pats buvo biokuro gamintojų asociacijos „Litbioma“ direktorius, jo sūnus Liutauras Šimėnas valdo ūkį Anykščių rajone, kur deklaruota vykdoma veikla apima ir biokuro gamybą. Maža to, pats J. Šimėnas kažkodėl pamiršo savo viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje nurodyti, kad jį finansiškai rėmė ne viena su biokuru susijusi įmonė: „Litkirta“ skyrė 9 tūkst. litų, „Bionovus“ – 10 tūkst., „Grasta“ – 3 tūkst. litų, „Osginta“ – 6 tūkst. litų ir panašiai. Tik kilus skandalui J. Šimėnas prisiminė pareigą fiksuoti savo privačius interesus ir deklaraciją papildė 2011 metų balandžio 7 dieną.
Seimo etikos ir procedūrų komisija vėl buvo krikščioniškai atgaili: lyg tarp kitko konstatavo, kad J. Šimėnas pažeidė Seimo statutą bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, tačiau kartu pažymėjo, kad „šį pažeidimą Seimo narys jau pašalino“. Matyt, todėl jokios bausmės nereikėtų skirti. Tokio nuolaidumo kiti įstatymų pažeidėjai galėtų tik pavydėti. Bet kažkodėl paprastiems mirtingiesiems vis tiek tenka mokėti baudas, tarkime, už ne vietoje pastatytą automobilį, ir neužtenka paaiškinti, kad patraukė automobilį ir „pašalino pažeidimą“.
Kita Etikos ir procedūrų komisijos rekomendacija buvo, kad J. Šimėnas turėtų nusišalinti nuo balsavimo „priimant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekto straipsnius, susijusius su biokuru“.
Į šią rekomendaciją J. Šimėnas atsižvelgė savaip – balandžio 19 d. Seimui balsuojant už galutinę Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakciją, J. Šimėnas, žinoma, balsavo „už“. Tačiau netrukus po šio įstatymo priėmimo J. Šimėnas paskelbė viešą laišką, kuriame skundėsi: „Seime nuolat patiriu psichologinį spaudimą tendencingai stengiantis pabrėžti nebūtus dalykus, tokius kaip „dokumentų klastojimas“ ar privačių ir viešųjų interesų supainiojimas.“ Seimo narys net užsiminė, kad „jei atsitiks kas nors negero man ar mano šeimos nariams, tai bus toks pat „atsitiktinumas“ kaip su šviesaus atminimo Mindaugu Tomoniu, Vytautu Pociūnu ir šimtais kitų.“
Kaip žurnalui IQ teigė Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas Algimantas Salamakinas, Seimo narys pats turėtų atsakingai vertinti komisijos rekomendacijas. „Aš vieną kartą J. Šimėnui jau priminiau apie mūsų rekomendaciją nusišalinti balsuojant dėl straipsnių, kuriuose kalbama apie biokurą ir dotacijas jam. Buvo perbalsuota. Vakar (balandžio 19 d.) vėl buvo padaryta pastaba, – kalbėjo A. Salamakinas. – Aš Jono vietoje būčiau nusišalinęs nuo viso įstatymo balsavimo nesukeliant jokių abejonių, kad būta asmeninių interesų priimant šį įstatymą. Jis to nepadarė. Jei mes gausime prašymą nagrinėti tai, kad buvo neįvykdytos Etikos ir procedūrų komisijos rekomendacijos, mes jį svarstysime iš naujo. Kol kas jokio prašymo negavome.“
Interesų ausys netrukdo
Apie J. Šimėno sutrikusią politinę laikyseną, bandant nepažeisti privačių ir viešųjų interesų, jau senokai kalba ne tik žaliųjų organizacijų atstovai (jie ne tik pasirašė viešą nepasitikėjimo J. Šimėnu laišką, bet ir piketuodavo prie Seimo, kai buvo svarstomas Miškų įstatymo projektas), bet ir aukščiausi valstybės pareigūnai. Dar 2009 metais prezidentė Dalia Grybauskaitė užsiminė, kad jai pateiktas pasirašyti Statybos įstatymo pakeitimo įstatymas skyrėsi nuo tos versijos, kuri buvo svarstoma Seimo posėdyje. Po tam tikrų detektyvų, kai prezidentės patarėjai aiškinosi visą įstatymo projektų svarstymo procedūrą, buvo įtarimų, kad nebuvo tiksliai laikytasi Seimo statuto. Prezidentė tuomet vetavo šį įstatymą.
2010 metais D. Grybauskaitė vetavo ir Šilumos ūkio įstatymo pataisas, kurių iniciatoriumi buvo J. Šimėnas. Tuomet D. Grybauskaitė gana aiškiai išsakė savo nuomonę apie Seimo narius, proteguojančius asmeninius ar šeimyninius interesus: „Manyčiau, kad, ypač Seimo nariai, kurie patys asmeniškai ir jų šeimos nariai turėjo tiesioginį ryšį su tomis kompanijomis, kurioms tai naudinga, turėtų susilaikyti nuo tokių pataisų siūlymų.“ Prezidentė taip pat paaiškino, kad įstatyme numatyta metodika leistų iš biokuro gaminamą šilumą parduoti tokiomis pat kainomis, kaip ir iš gamtinių dujų, nors iš biokuro pagaminta šiluma yra gerokai pigesnė. Tokią galimybę nurodė ir STT tyrimas, kuriame daryta išvada, kad siūlomos Šilumos ūkio įstatymo pataisos leidžia vadinamajam nepriklausomam šilumos gamintojui pačiam nustatyti šilumos kainą, jei ji ne didesnė nei šilumos tiekėjo gamybos kaina.
STT perspėjo, kad, nepriklausomam šilumos gamintojui nustačius didžiausią galimą kainą, šilumos tiekėjas privalės ją supirkti, todėl sumažės poreikis gaminti šilumą deginant dujas. Atitinkamai dėl išaugusios savikainos Valstybinė kainų ir energetikos komisija galėtų pakelti šilumos kainą, o po to iki šios ribos kainą padidinti ir šilumos iš biokuro gamintojas. Tuo metu J. Šimėnas taip pat aiškino, jog nemano, kad kaip nors painioja viešuosius ir privačius interesus.
Seimo statuto žabangos
Paskutinę minutę atsirandantys papildymai ar pakeitimai yra painios įstatymų leidybos procedūros, užfiksuotos Seimo statute, rezultatas. Formaliai visi projektų svarstymo ir priėmimo etapai yra skaidrūs, Seimo dokumentų duomenų bazėje galima rasti visus sprendimus, pasiūlymus, paaiškinimus, susijusius su svarstomu įstatymu. Taip paprastai ir yra – bet kokie suinteresuoti asmenys ar organizacijos gali surasti įstatymo projektą, Seimo komitetams svarstymo metu teikti savo pasiūlymus, pastabas. Tačiau visas gražus fasadas gali sugriūti paskutiniame etape, kai vyksta įstatymo projekto priėmimas. Būtent tuo metu gali atsirasti pasiūlymų, išnyrančių tarsi „iš niekur“ – jų vėliau nerasite Seimo dokumentų duomenų bazėse, geriausiu atveju galite atsekti iš posėdžio garso įrašų ar stenogramų. Kontroversiškiausi pasiūlymai atsiranda kaip tik paskutinėje, priėmimo stadijoje, kad sukeltų kuo mažiau dėmesio. Dėl didelio informacijos ir dokumentų srauto tik patys atidžiausi Seimo nariai gali užfiksuoti tokias smulkmenas kaip netyčia atsiradę žodžiai „ne mažiau kaip“.
Pagal Seimo statutą, 155 str. 3 dalį, „Priėmimo metu svarstomos tik tos pataisos, papildymai bei išbraukimai, kuriuos, posėdžio metu posėdžio pirmininkui paskelbus, paremia ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių. Visas siūlomas įstatymo projekto pataisas, papildymus bei išbraukimus įstatymo leidybos iniciatyvos teisę turintys asmenys turi įteikti Posėdžių sekretoriatui ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki posėdžio darbotvarkėje numatyto laiko pradėti įstatymo priėmimo procedūrą.“
Per iki Seimo posėdžio likusias 48 valandas gautas pastabas turi įvertinti Teisės departamentas ir pagrindinis įstatymo projektą prižiūrintis komitetas. Vis dėlto visuomenei laiku sužinoti apie tokias pastabas būna itin sudėtinga. Kaip IQ minėjo vienas oficialiai registruotas lobistas, nenorėjęs, kad būtų skelbiama jo pavardė, „jei žinai, kad dėl kažkokios nuostatos nebus aiškaus pasipriešinimo, geriausia esminius dalykus pateikti paskutiniu momentu.“ Tačiau, anot lobisto, tai žaidimas va bank, ir rimti lobistai tuo nesinaudotų – per didelė rizika, kad būsi pagautas.
Esama ir dar viena galimybė sutrumpinti teikiamų pastabų „viešo gyvavimo“ terminą – jei įstatymo projektas priimamas ypatingos skubos tvarka. Šiuo atveju tipinės procedūros, nurodytos Seimo statuto 155 str., negalioja. Kaip nurodoma Statuto 164 str., ypatingos skubos tvarka teikiamo projekto priėmimo procedūra po pateikimo gali būti pradėta jau po 3 valandų pertraukos (t. y. per tą patį plenarinį posėdį). Per šią pertrauką raštu pateikiamos įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pataisos, Teisės departamento išvada dėl jų, ir projektas suredaguojamas Dokumentų skyriuje. O įdomiausia, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pataisos raštu gali būti pateikiamos likus tik vienai valandai iki projekto priėmimo pradžios.
Tad jeigu jums reikia kokios nors nepadoriai naudingos smulkmenos įstatyme, laukite paskutinės minutės ir geriausia – turėkite kokį nors paslaugų komiteto pirmininką.
