Ar Airijai ir likusiai Europai, apimtai rūpesčių, yra ko pasimokyti iš Islandijos?
Islandijoje kiekvienas žino pasakojimą apie Bjarturą iš Vasarnamių – smulkų ūkininką, kuris po daugybę metų trukusio vergavimo už skolą kovoja su gamta, nesėkmėmis ir airių Šv. Kolumbos prakeiksmu būti savarankiškam. „Savoje žemėje gyvenantis žmogus yra nepriklausomas žmogus, – sako jis savo šuniui. – Jis pats sau šeimininkas.“
Epiniame romane apie Islandijos valstiečius „Nepriklausomi žmonės“ Bjarturas – pagrindinis veikėjas, kuris sužavėjo skaitytojus ir romano autoriui Halldorui Laxnessui padėjo 1955 metais gauti Nobelio premiją. Prabėgo daugiau kaip pusė amžiaus, o Bjarturo užsispyrimas niekur nedingo. Islandijoje žmonės antrą kartą balsuodami atmetė susitarimą Didžiajai Britanijai ir Nyderlandams kompensuoti už gerus vietinius indėlius žlugusiuose salos bankuose. Nesvarbu, kad pakoreguotame susitarime islandams siūlomos palankesnės sąlygos. Nesvarbu ir tai, kad šaliai gresia ilgalaikis ekonominis netikrumas, o olandai grasina sustabdyti jos prašymo dėl narystės Europos Sąjungoje procesą.
Sakantys „ne“ tvirtino, kad Islandija teisiškai nėra įpareigota užtikrinti 4 mlrd. eurų kompensaciją užsienio indėlininkams, pinigus laikiusiems žlugusio privataus banko „Landsbanki“ internetiniame padalinyje „Icesave“. Klausimas bus perduotas tarptautiniam teismui, nors Islandija sako, kad didžioji dalis, o gal net visi pinigai, bus grąžinti perleidus „Landsbanki“ turtą. Be teisinių argumentų, balsavimas išreiškė nepaklusnumą. Islandus įžeidė tai, kaip su jais elgėsi didžiosios šalys, ypač Didžioji Britanija, kuri Islandijos turtui areštuoti pasitelkė kovos su terorizmu įstatymus.
Drąsiame šios atokios ledynų ir ugnikalnių salos pasipriešinime galingoms valstybėms ir griežtoms ekonominėms tradicijoms yra didingumo. Aistringiausiems jos šalininkams, pavyzdžiui, Nobelio ekonomikos premijos laureatui iš JAV Paului Krugmanui, Islandija – tai modelis kitai blogų bankų sužlugdytai salai šiauriniame Atlante, t. y. Airijai.
Tačiau Airijos vyriausybė pasirinko priešingą poziciją. Airijos bankų įsipareigojimams ji suteikė neapdairią garantiją sužlugdydama šalies viešuosius finansus. Tuomet ji priėmė ES ir TVF ištiestą pagalbos ranką kartu pasižadėdama, kad nemėgins pakišti žlugusių Airijos bankų obligacijų savininkų, kurie turi pirmumo teisę atgauti pinigus. Kodėl? Nes daugelis – kiti Europos bankai ir primesti nuostoliai gali paskleisti finansinę infekciją. Naujasis ministras pirmininkas Enda Kenny atsisakė savo rinkiminio pažado bankininkus priversti pasidalyti našta. Kai kurie kairieji parlamentarai reikalavo į islandiškąjį panašaus referendumo dėl Airijos gelbėjimo sąlygų. Nagi, sakė jie, Islandijos dangus juk neužgriuvo. (Portugalų aktyvistai irgi ragina dėl bet kokių planuojamų griežto taupymo priemonių rengti referendumą.)
Tačiau šis Islandijos nuopelnas – paprasčiausia būtinybė. Airijos bankų turtas triskart pranoko nacionalinę produkciją, o Islandijos – dešimt kartų. Airijos bankai buvo per dideli, kad žlugtų, o Islandijos – per dideli, kad būtų galima gelbėti. Islandija ištraukė tik vietinius bankus, o užsienio padaliniams leido žlugti. Ji įvedė kapitalo kontrolės priemones ir buvo priversta žymiai devalvuoti valiutą.
Taigi kuriai sekėsi geriau? Abi salos prarado panašią BVP dalį. Nedarbo lygis aukštesnis Airijoje, bet Islandijoje žemiau nusmuko vidaus paklausa, o infliacija pasiekė 18 proc. (dabar jau grįžo į normalų lygį). TVF prognozuoja, kad šiais ir kitais metais Islandijos ūkis augs sparčiau už Airijos, o bedarbių procentas bus perpus mažesnis nei Airijoje. Islandijos deficito ir skolos lygis bei kredito rizikos apsikeitimo sandorių vertė (investuotojų pasitikėjimo ženklas) atrodo geresnė nei Airijos. Islandijos finansų ministras Steingrimuras Sigfussonas sako, kad jo šalis galėtų „nustebinti pasaulį sparčiu ir žymiu atsigavimu“.
Ne visi islandai nusiteikę taip linksmai. Magnusas Arni Skulasonas, pernai per pirmąjį referendumą dėl „Landsbanki“ aktyviai raginęs balsuoti „ne“, sako nerimaująs dėl netikrumo, kurį lems antrą kartą atmestas susitarimas. Reitingų agentūros Islandijos reitingą turėtų dar sumažinti. Kapitalo kontrolės priemonės turbūt liks dar keleriems metams. Skubiomis paskolomis gali nebepadėti Šiaurės šalys (Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas tinklaraštyje rašė, kad toks balsavimas „kelia nerimą“). Islandijos galimybėms didinti eksportą trukdo esamos aliuminio gamybos pajėgos ir žuvų ištekliai. Thorvalduras Gylfasonas iš Islandijos universiteto, iš anksto perspėjęs apie išpūstą Islandijos bankinį sektorių, sako, kad per anksti vertinti ilgalaikę žalą, pavyzdžiui, sunkumus gauti lėšų arba neapčiuopiamą poveikį, kaip antai prarastas verslo pasitikėjimas ir „iš naujo kriminalizuota“ kuri nors verslininkų grupė, ieškanti būdų apeiti kapitalo kontrolės priemones. „Nevertėtų daužyti krūtinės tvirtinant, kad iš vandens išbridome sausi.“
Airijos ekonomistai, pavyzdžiui, Philipas Lane’as iš Dublino Trejybės koledžo, sekimą Islandijos pavyzdžiu laiko rizikingą. Kaip tarptautinių įmonių startavimo kompleksas, Airija pasikliauja savo vieta ES. Gyvybės ji semiasi iš Europos Centrinio banko suteikiamo likvidumo ir bet kuriuo atveju negali sau leisti atsiskirti nuo Europos.
Kažkur pusiaukelėje
Žinoma, teisingą atsakymą rasime pusiaukelėje tarp beveik visapusiškos garantijos, kurią bankams suteikė Airija, ir Islandijos bankų žlugimo. Airijos valstybei reikia iš dalies atsakyti už padarinius, nes dėl netinkamo valdymo ji būstų burbului leido išsipūsti iki tokio masto. Tačiau padarinių neturėtų išvengti ir pirmumo teisę turintys Airijos bankų obligacijų savininkai.
Siekiant Europos finansinio stabilumo Airijos mokesčių mokėtojai neturi būti priversti mokėti kankinamai didelių palūkanų vien tam, kad padėtų išklibusiems Vokietijos bankams. Netgi Europos Komisija mano, kad gelbėjimo kaina per didelė. Galbūt verčiau restruktūrizuoti arba rekapitalizuoti labiausiai Airijos poveikį jaučiančius užsienio bankus.
Pasakojimas apie Bjarturą perspėja, kad perdėtas uolumas negerai. Jo mėginimas būti savarankiškam nepavyksta, o didžiausią kainą moka tie, kurie jam brangiausi. „Vienišas darbininkas niekuomet neištrūks iš savo skurdaus gyvenimo per amžių amžius; jis egzistuos vargdamas tol, kol žmogus nėra žmogaus gynėjas.“ Galų gale Bjarturas pasiduoda rinkoms ir Šv. Kolumbai.
