Graikija – didžiausias ES galvos skausmas.
Yra modelis, kaip restruktūrizuoti Graikijos skolas.
Iš pirmo žvilgsnio Graikijos skolų krizė vėl pasuko bloga kryptimi. Jos vyriausybės obligacijų pelningumas staigiai pakilo balandžio 18 dieną prašokęs 20 proc. už dvejų metų trukmės vertybinius popierius. Nors atrodytų žinia bloga, iš tiesų tai gali būti gera naujiena.
Graikijos obligacijų pelningumas pasiekė aukštumas, nes Europos politikos strategai, regis, jau pripažįsta tai, ką „The Economist“ jau seniai vadino neišvengiamu: Graikijos skolą reikės restruktūrizuoti. Atrodo, netgi Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schäuble priėmė šią idėją. Žinoma, oficialiai tebetvirtinama, kad restruktūrizacija – netinkamas variantas, o Europos centrinis bankas iki šiol neištraukia galvos iš smėlio. Bet Europa pagaliau pradeda diskutuoti ne apie tai, kaip išvengti restruktūrizacijos Graikijoje, o kaip ją įgyvendinti.
Sveikintina, bet su išlyga: nors Europos lyderiai pradeda galvoti apie restruktūrizaciją, yra nerimą keliančių ženklų, kad jie vengs per drąsių žingsnių. Juk pagrindinis kontinento politikų motyvas – ne troškimas sumažinti Graikijos skolos naštą iki stabilumą užtikrinančio lygio. Antai, ypač vokiečiai, turi du jiems patiems aktualius rūpesčius. Pirmiausia jie nori, kad Graikijai reikėtų kuo mažiau pinigų iš Vokietijos mokesčių mokėtojų: kol kas planuojama, kad Graikija į rinkas grįš kitais metais, o tai tiesiog neįtikima. Antra, norima apsaugoti Vokietijos bankus, nes daugelis turi Graikijos obligacijų, taigi nėra linkę susitaikyti su skolų nurašymu. Šiedu rūpesčiai skatina tik šiek tiek „pakeisti profilį“, tokiu žingsniu laikinai atidedant Graikijos skolų mokėjimą, bet net nepriartėjant prie šalies mokumo atstatymo. Realybės įsisąmoninimas tiesiog būtų nukeltas.
Geriau Brady, o ne Bakeris
Diskusijose apie Graikiją prabilta apie Lotynų Ameriką. Palaikantys atidėjimą primena Urugvajų. 2003 metais ši nedidelė Lotynų Amerikos šalis kreditorius įtikino turimas obligacijas iškeisti į naujas su ta pačia pagrindine suma, tokiomis pačiomis palūkanomis ir penkeriems metams nukeltu mokėjimo terminu. Realią šios Pietų Amerikos šalies skolų naštą toks ėjimas sumažino apie 15 proc., o kainavo nedaug; netrukus šalis vėl skolinosi tarptautinėse rinkose. Berlyne viliamasi, kad to gali imtis ir Graikija. Keleriems metams atidėtas obligacijų apmokėjimas reikštų, kad oficialių gelbėjimo fondų užtektų ilgiau. Būtų galima pasiremti finansų reguliuotojais, kad Europos bankams leistų ir toliau obligacijas vertinti pagal nominalą.
Bėda ta, kad Graikija 2011-aisiais tai – ne Urugvajus 2003-iaisiais. Susikaupusi Graikijos skola, kuri 2012 metais gali pasiekti 160 proc. BVP, beveik dvigubai didesnė už anuometę Urugvajaus. Skirtingai nuo Urugvajaus, kurio ūkis dėl pasaulinio prekių rinkos pakilimo kasmet paaugdavo 6,1 proc., sėkmingas stipraus ekonominio augimo laikotarpis Graikijoje tikėtinas menkai. Taigi nedidelis profilio pakeitimas stabilaus pagrindo Graikijos viešiesiems finansams nesuteiks. Geriausiu atveju pavyks laimėti laiko. Reikia rimtesnio mažinimo, o ne atidėjimo.
Tikslesnis ir daugiau nerimo keliantis palyginimas su Lotynų Amerika – tai XX a. devintojo dešimtmečio skolų krizės. Graikija yra bankrutavusi, kaip 1982 metais Meksika (o vėliau kelios kitos šalys). Didieji JAV bankai buvo baisingai priklausomi nuo Lotynų Amerikos – formaliai nurašius skolą daugelis būtų likę nemokūs. Tuomečio JAV iždo sekretoriaus Jameso Bakerio vardu pavadintas planas Lotynų Amerikos gyventojams siūlė laikiną atidėjimą (esme primenantį planą, kuris nūnai svarstomas dėl Graikijos). JAV bankai gavo daugiau laiko atsigauti, tačiau Lotynų Amerikos ūkiai palinko po skolų našta, kurios nebuvo įmanoma išsimokėti. 1989 metais buvo pristatytas kitas planas, pavadintas kito iždo sekretoriaus – Nicholaso Brady vardu, leidęs imtis būtino skolos mažinimo.Tačiau Lotynų Amerika prarado dešimtmetį. 1992 metais pajamos vienam asmeniui tebebuvo mažesnės nei prieš 10 metų.
Graikijai reikia Brady, o ne Bakerio plano. Tokia restruktūrizacija kai kuriems Europos bankams padarytų žalos – ypač Graikijos, kuriems reikėtų papildomos oficialios pagalbos. Apskritai poveikį Europos bankams galima suvaldyti ir, užuot dėjusis, kad dėl negalimos apmokėti skolos viskas gerai, kur kas geriau bankus priversti didinti kapitalą. Rinkėjams tai įpiršti nebus lengva (per neseniai vykusius rinkimus pyktį išliejo suomiai). Tačiau kuo ilgiau politikai jiems meluoja apie realią padėtį, tuo labiau rinkėjai įpyks.
Tikrovėje Graikijos skolos našta turi sumažėti bent perpus. Europos pareigūnai galėtų pasiūlyti daugybę būdų, kaip tai padaryti: sumažinti pagrindinę skolos sumą, nuleisti palūkanų normas arba ilgam nukelti mokėjimo terminą. Sąlygas galėtų pasaldinti garantijomis, kaip padarė Brady obligacijos, ir investuotojams pasiūlyti dalį Graikijos atsigavimo, išduodant variantus, susietus su būsimu šalies ekonominiu augimu. Naujų oficialių paskolų palūkanų normas irgi būtų galima susieti su augimo tempais. Yra kūrybingų būdų, kad nemokumas nebūtų toks skaudus; mėginimas apsimesti, kad nemokumo nebus, nėra vienas jų.
