Dramblio Kaulo Krantas: smurto kaukės ir veidai.
Ar šalys skurdžios dėl smurto, ar smurtas vyrauja dėl skurdo?
Vakar kalbėjome apie Afganistaną ir Kongą, šiandien – apie Dramblio Kaulo Krantą ir Libiją. Regis, smurtas, kaip ir skurdas, visuomet su mumis. Gali atrodyti, kad nėra ką bepridurti: smurtas baisus, o skurdžiose šalyse jis dar baisesnis, ir dėl smurto jos dar skurdesnės.
Tačiau šiųmetė „Pasaulio vystymosi ataskaita“, kuri yra svarbiausias Pasaulio banko leidinys, rodo, kad pridurti galima dar labai daug. Autorių tvirtinimu, smurtas nėra tik viena iš daugelio skurdo priežasčių – jis tampa pagrindine priežastimi. Smurto auka tapusios šalys dažnai negali iš jo ištrūkti. Ištrūkusios išvengia skurdo. Tai gili potekstė, reikšminga ir susiimti mėginančioms skurdžioms šalims, ir padėti mėginančioms turtingoms.
Daugelis mano, kad vystytis labiausiai trukdo vadinamieji „skurdo spąstai“. Trąšų ūkininkai neperka net žinodami, kad derlius būtų didesnis. Jų samprotavimu, jeigu nėra kelio, tas gausus derlius tiesiog supus lauke. Iš tokių spąstų galima ištrūkti nutiesus kelią. O jeigu skurdžios šalys negali nutiesti pačios, turi padėti turtingi rėmėjai.
Tačiau „Pasaulio vystymosi ataskaita“ rodo, kad nūnai pagrindinis vystymosi suvaržymas gali būti ne skurdo spąstai, o smurto spąstai. Taikioms šalims pavyksta išvengti skurdo, kuris susitelkia pilietinio karo, etninių konfliktų ir organizuoto nusikalstamumo draskomose šalyse. Iš spąstų ištrūkti neleidžia smurtas ir prasta valdžia.Poveikį įvertinti padės dviejų nedidelių Afrikos valstybių palyginimas. Iki 1990 metų Burundyje ir Burkina Fase augimo tempas ir pajamų lygis buvo panašūs (žr. grafiką). Tačiau 1993 metų pabaigoje, po prezidento nužudymo, Burundyje prasidėjo pilietinis karas; per tuziną metų žuvo 300 tūkst. žmonių – dauguma civiliai. Taikus Burkina Fasas dabar du su puse karto turtingesnis.
Tai gali atrodyti ypatingas atvejis. Pilietiniai karai akivaizdžiai kenkia ir nuo jų kenčia nedaugelis šalių. Taip, žinoma. Tačiau daugybė kitų įstrigo nuolatiniame, visa apimančiame įstatymų nesilaikyme. Ataskaitos vertinimu, 1,5 mlrd. žmonių gyvena politinio smurto, organizuoto nusikalstamumo, itin aukšto žmogžudysčių skaičiaus arba smulkių konfliktų kamuojamose šalyse. Tai dar ne pilietinis karas, bet poveikis gali būti toks pat baisus.
Daugelis tų žmonių įstringa smurto cikle. Beveik visose iš 39 šalių, kuriose nuo 2000 metų kada nors vyko pilietinis karas, jo būta ir per ankstesnius tris dešimtmečius – XX a. septintajame dešimtmetyje tokių buvo kur kas mažiau. Be to, „menkesnių“ smurto formų poveikis didėja ir gali pasiekti tašką, kai mirčių jos atneš daugiau už pilietinį karą. Dabar Gvatemaloje žmonių kasmet nužudoma (dažniausiai pasidarbuoja gaujos) daugiau nei buvo nužudyta per šalies pilietinį karą XX a. devintajame dešimtmetyje.
Tokia padėtis dar nepaprastesnė, nes „tradicinio“ valstybės vykdomo smurto vis mažiau. Nors nuo 1990 metų gyventojų pasaulyje padaugėjo, tarpvalstybinių ir pilietinių karų bei perversmų skaičiai sumažėjo, kaip ir mirčių per juos. Nuo plataus masto smurto kenčia mažiau šalių, tačiau tokio smurto apimtos šalys nuo jo nukenčia ne vieną kartą.
Dėl to, palyginti su kitomis besivystančiomis šalimis, daugiau kaip dukart didesnė tikimybė, kad smurto apimtų šalių gyventojai stokos maisto, triskart didesnė, kad nebaigs pradinės mokyklos, ir beveik dukart didesnė, kad mirs kūdikystėje. Be to, jie jautriau reaguoja į sukrėtimus. Per 2007–2008 metų maisto kainų krizę protestų daugiau buvo tose šalyse, kur vyriausybės silpniausios, ir ten jie dažniau galėjo virsti smurtavimu.
Skirtumas tarp šių dviejų šalių grupių didėja. Kūdikių mirtingumas nuo 1990 metų sumažėjo beveik visose šalyse, tačiau konfliktų kamuojamose – tik 19 proc., o kitur – 31 proc. Nė viena skurdi, smurto apimta šalis nepasiekė nė vieno tūkstantmečio plėtros tikslo, kuriuos 2000 metais nustatė Jungtinės Tautos. Ataskaita baigiama išvada, kad nuo išplitusio smurto kenčiančios šalys skurdo mažinimo fronte kasmet paprastai praranda beveik 1 proc.
Bet gal tose šalyse daug smurto, nes jos skursta, o ne skurstama dėl smurto? Iš dalies tai tiesa. Kaip kartą Pietų Sudane sakė vienas sukilėlių lyderis, gyvenimas toks menkavertis, kad „apsimoka maištauti“. Galimas daiktas, kad augimas sumažintų paskatas kovoti. Norėdami patikrinti turtų svarbą, pustuzinyje šalių ataskaitos autoriai jaunimo pasiteiravo, kodėl jie prisijungė prie gaujų ir sukilėlių grupių. Didžioji dalis, t. y. apie du penktadaliai, kaip pagrindinę priežastį nurodė nedarbą, ir tik dešimtadalis paminėjo tikėjimą idėja (tačiau Malyje ir Vakarų Krante tikėjimą kaip pagrindinę motyvaciją paminėjo pusė narių iš kovojančių islamistinių grupių).
Tačiau net jei smurtą lemia skurdas, jis ne vienintelė priežastis. Svarbu ir valdžios teisėtumas. Ataskaitoje jo poveikį nuo pajamų mėginama atskirti nagrinėjant šalis, kur pajamos panašios, ir nustatant tokias, kur kovojama dėl valdžios. Nustatyta, kad gerai valdomose šalyse 2000–2005 metais pilietinių konfliktų arba didelio žmogžudysčių skaičiaus tikimybė buvo mažesnė nei kitose panašiose šalyse. Gal ir nekeista, kad valdžios atskaitomybę ir gentinį lojalumą vertinantys rodikliai Libijoje prastesni nei Egipte arba Tunise, ir tai gali padėti paaiškinti, kodėl „arabų pavasaris“ pirmojoje pasuko tokia linkme. Kuo labiau valdžia linkusi į asmeniškumą, tuo sunkiau jai keistis.
Šios analizės potekstės plačios. Pirma, ji rodo, kad smurto prevencijai reikia didesnio prioriteto nei dabar. Šiuo metu tūkstantmečio plėtros tikslai, kurie yra tiek plėtros orientyras, tiek vertinimo matas, teisingumo ir žmonių saugumo net nemini.
Antra, šalims reikėtų mokytis iš gausių įrodymų, kas padeda mažinti smurtą. Labai svarbu skubiai atkurti žmonių pasitikėjimą valdžia. Pavyzdžiui, galima pasistengti, kad pakankamas skaičius konfliktuojančių šalių pasirašytų taikos susitarimą arba kitaip nutrauktų ryšius su nesena praeitimi, kaip 2003 metais pasielgė Gana. Vyriausybėms taip pat reikia nedelsiant parodyti gerus ketinimus, į postus paskiriant pasitikėjimo vertus asmenis (kaip Nigerija, išrinkdama naująjį rinkimų komisarą). Be to, reikia greitų rezultatų, pavyzdžiui, naujų darbo vietų. Tačiau, kaip rašoma ataskaitoje, „lengviau sulaukti pagalbos vystant makroekonominę politiką, sveikatos priežiūros arba švietimo sektorius <…>, o ne kuriant darbo vietas“.
Trečia, pašaliečiams metas liautis naujus konfliktus traktavus tarsi tradicinius tarpvalstybinius arba pilietinius karus, kur diplomatų, karių ir žmogaus teisių gynėjų arba humanitarinės pagalbos darbuotojų vaidmenys yra aiškūs. Ataskaitoje sakoma, kad veiksmų reikia imtis bendrai, nors dauguma humanitarinės pagalbos darbuotojų nė už ką nesutiktų dirbti kartu su policijos pareigūnu arba karininku.
Galų gale žmonėms reikia daugiau kantrybės – daug daugiau. Šalims, kuriose pertvarka vyksta sėkmingiausiai, korupcijai sumažinti iki priimtino lygio nuo 1985-ųjų prireikė 27 metų. Nedaugelis mėginančių susitarti po konfliktų pasiruošę laukti tiek ilgai. Haitis efektyviai dirbančią valdžią mėgino sukurti per 18 mėnesių. Žinoma, nepavyko. Taigi moralas, kad „arabų pavasario“ šalims turbūt teks patirti daugybę pereinamųjų etapų, o ne vienintelį. Deja, raginti nepamiršti kantrybės turbūt lengviau, kai esi Pasaulio banko ekonomistas, o ne nekantraujančios arba smurto apimtos šalies vadovas, kuriam grasina tauta arba varžovai.
