„Narkotikų karai“ Meksikoje darosi vis žiauresni.
Ankstyvą 2006-ųjų balandžio 20-osios rytą viename Meksikos (Gerero valstija) mieste, greta Valstybės finansų sekretoriato filialo, rasta žinutė: „Tam, kad išmoktumėte gerbti.“ Greta jos, prikaltos ant tvoros, buvo numestos dvi valstijos pareigūnų galvos.
Tai buvo tik konflikto pradžia, kuriam JAV nuo 2008-ųjų jau skyrė 1,6 mlrd. JAV dolerių, o šalies vadovybė apibūdina vienu žodžiu – „karas“. Kova su narkotikų karteliais Meksikos ir JAV pasienyje įvardijama kaip viena rimčiausių tiek JAV, tiek Meksikos problemų, galinčių pažeisti viso regiono stabilumą.
Galima įtarti, kad 2006-aisiais nedidele persvara (0,56 proc.) Meksikos prezidento rinkimus laimėjęs ir sukčiavimu kaltinamas Felipe Calderonas ieškojo greito ir garantuoto būdo patvirtinti savo kaip legitimaus prezidento statusą. Praėjus savaitei po inauguracijos F. Calderonas įvedė federalinę armiją į Mičoakano provinciją ir paskelbė karą narkotikų karteliams. Šis karas nuo 2006 metų nusinešė 34 612 žmonių gyvybę. 2010-aisiais šaliai išgyvenant finansų krizę karinėms pajėgoms biudžetas buvo padidintas 30 proc., o 2011 metais numatomi papildomi 13 procentų.
2010-ųjų pabaigoje net 63 proc. šalies gyventojų manė, kad „Calderono kare“ pirmauja narkobaronai. Operacijos sėkme abejoja ir JAV valdžia, nors 2007–2010 metais pagal Meridos programą skyrė Meksikai techninės pagalbos už 1,6 mlrd. JAV dolerių (apie 2,45 mlrd. litų) ir 2011 metais ketina pridėti dar 262 mln. JAV dolerių (apie 643 mln. litų). Valstybės sekretorė Hillary Clinton neseniai palygino Meksiką su Kolumbija prieš 20 metų, kai beveik trečdalį šios šalies kontroliavo sukilėliai.
Nesunku suprasti kodėl – nepaisant trylikoje valstijų dislokuotų 45 tūkst. karių, 20 tūkst. specialiųjų agentų ir šiemet papildomai siunčiamų 10 tūkst. kariškių, pernai šalyje užfiksuota daugiau nei 13 tūkst. su narkotikų prekyba susijusių mirčių, iš kurių 95 proc. liko neištirta. Vyriausybė tvirtina, kad daugiausia žuvusiųjų – tarpusavyje konkuruojančių narkotikų klanų nariai, tačiau vargu ar jiems galima priskirti net 994 per susišaudymus 2006–2010 metais nužudytus vaikus.
2010-aisiais 50 proc. visų su narkomafija susijusių žmogžudysčių įvykdyta tik trijose valstijose, tačiau pastaruoju metu smurtas plečiasi. Labiausiai nuo smurto kenčia pasienio su JAV zonos. Siudad Chuaresas patenka į pavojingiausių pasaulio miestų sąrašą. 2008–2010 metais čia nužudyti 7386 žmonės. Šių metų sausį šalį sukrėtė įvykiai turistiniame Akapulko mieste, kur per 24 valandas buvo nužudyti 32 žmonės. Prie 14 lavonų nukirstomis galvomis, rastų prekybos centre, buvo palikti Sinaloa kartelio lyderio Elo Chapo Guzmáno ženklai. Vis dažniau kėsinamasi ir į žurnalistus.
Ginkluotos verslo organizacijos
Dar XX a. ketvirtajame dešimtmetyje į Sinaloa valstiją geležinkelių tiesti atvykę kinai parodė vietiniams, kaip iš darželius puošiančių aguonų išgauti opijų. Kasybos pramonę ištikus krizei šio „versliuko“ pradėjo imtis vis daugiau žmonių. Nors greitai nuspręsta, kad opijaus išgavimas turi būti uždraustas ir pradėta kovoti su augintojais, jau buvo per vėlu – susikūrusio gaminimo ir platinimo tinklo suardyti nepavyko.
Šiuo metu net 90 proc. visų narkotikų į JAV patenka būtent iš Meksikos. JTO duomenimis, vien per 2010 metus Meksikos narkobaronų pajamos iš prekybos narkotikais siekė 14 mlrd. JAV dolerių (apie 34,3 mlrd. litų), iš kurių 61 proc. uždirbta parduodant marihuaną. Likusį pelną atnešė prekyba opiatais bei metamfetaminu. Karteliai užsiima ir prostitucija, prekyba ginklais, pinigų plovimu.
Šalyje veikia septyni narkotikų karteliai: Tichuanos, Kolimos, Chuareso, Sinaloa, Meksikos įlankos, Oachakos, Kasiko bei Tūkstantmečio. Nors daugelis jų pasiskirstę teritorijas ir veikia tik tam tikrose šalies vietose, trys didžiausi – Meksikos įlankos, Sinaloa bei Chuareso – veikia beveik visose šalies valstijose. Pastaraisiais metais karteliai ėmė formuoti sąjungas: Tichuanos kartelis susivienijo su Įlankos karteliu, o Sinaloa, Chuareso bei Tūkstantmečio karteliai sukūrė vadinamąją Federaciją.
Karteliai turi savo smogikų grupes, kurios atlieka užsakomąsias žmogžudystes, skolų išlupinėjimą, susidorojimą su policijos pareigūnais ar politikais. Žymiausia jų – „Zetos“ – susikūrė iš buvusių Meksikos armijos pareigūnų, mokytų JAV kariškių ir dirba Įlankos karteliui.
Narkotikų prekeiviai yra gerai ginkluoti. Per keturis „narkokaro“ metus buvo konfiskuota beveik 100 tūkst. nelegalių ginklų. Tai tik maža dalis iš 5 milijonus registruotų ir, spėjama, maždaug 16,5 mln. šalies teritorijoje esančių neregistruotų ginklų. 2004 metais George’o W. Busho administracija nepratęsė Billo Clintono priimto draudimo JAV pardavinėti 19 rūšių pusiau automatinius ginklus. Spartesnis ginklavimasis netrukus pastebėtas ir Meksikoje: susirėmimai tarp gaujų padažnėjo, naudojamasi granatomis, 7,62 mm kalibro kulkosvaidžiais ir net prieštankiniais pabūklais. Nupirkti ginklai JAV dedami į pasienį kertančias mašinas ir po 4 vežami per sieną (tai laikoma tik smulkiu nusikaltimu). Remiantis JAV ir Meksikos susitarimu, iš visų 36 pasienio punktus kertančių automobilių tikrinamas tik kas dešimtas.
Tarp kūjo ir priekalo
Amerikiečiai yra didžiausi kokaino, kolumbietiško bei meksikietiško heroino ir meksikietiškos marihuanos vartotojai. JAV narkotikų rinka, kurios metinė vertė 2008 metais siekė 37 mlrd. JAV dolerių, yra labai įvairi. Daugiausia čia parduodama kokaino (JAV dalis pasaulinėje kokaino paklausoje sudaro net 40 proc.), tačiau populiarūs ir kiti narkotikai.
Daugiausia kokaino išgaunama Lotynų Amerikoje. 2000–2009 metais kokos augalo plantacijų užimamus plotus Kolumbijos valdžiai pavyko sumažinti net 58 procentais, tačiau tuo pat metu jie padidėjo Peru bei Bolivijoje. Nors kokos augintojams atitenka tik 1,5 proc. viso pelno, skurdžiose Kolumbijos, Perų ar Bolivijos vietovėse šis pragyvenimo šaltinis dažnai yra pagrindinis. Šiuo metu beveik pusė visos kokos produkcijos vis dar auginama Kolumbijoje, tuo tarpu Meksikas yra trečias pagal dydį pasaulio opiumo gamintojas.
Paklausos ir pasiūlos dėsniai veikia nepriekaištingai. Analitinio centro „Stratfor“ duomenimis, šalyje yra 27 maršrutai, kuriais iš Azijos ir Pietų Amerikos narkotikai plūsta į JAV. Problemą aštrina ir migracijos srautai, ir su jais susijęs nusikalstamumas. Tačiau didėjant nesaugumui namie, o JAV ir Meksikai stiprinant sienų apsaugą, emigracijos sąnaudos auga. Meksikos nusikaltėlių gaujos pelnosi imdamos emigrantus įkaitais ir reikalaudamos išpirkos iš jų artimųjų. Teigiama, kad vien per pirmuosius šešis 2010-ųjų mėnesius buvo pagrobta 10 tūkst. šalį kirsti bandžiusių Centrinės Amerikos gyventojų. Per metus mafija iš išpirkų uždirba apie 50 mln. JAV dolerių.
Karas be pabaigos?
Meksikos valdžia tikina, kad karinė operacija vyksta sėkmingai: žiaurėjantys nusikaltimai esą rodo, kad pirmąsyk per daugelį metų narkotikų baronai išsigando. Per pastaruosius metus sulaikyta daugiau nei 10 svarbių karteliams asmenų, konfiskuojama vis daugiau narkotikų bei ginklų, smarkiai kyla kokaino kaina ir prastėja jo grynumas JAV.
Tačiau akivaizdu, kad kol bus koncentruojamasi tik į pasiūlos ribojimą, situacija tik sunkės. Vilties teikia mąžtantis narkotikų vartojimas JAV, kur kokaino paklausa nuo devintojo dešimtmečio smuko perpus. Tačiau ją kompensuoja augantis vartojimas pačioje Lotynų Amerikoje ir Europoje. Nors daugelis kolumbietiško kokaino į Senąjį kontinentą per Ispaniją ir Nyderlandus šiuo metu atkeliauja iš Venesuelos, baiminamasi, kad savo pardavimo srautus perorganizuos ir spaudžiami Meksikos karteliai.
Abejojama ir Meksikos armijos pastangomis. JAV ambasadorius Carlosas Pascualis pavadino meksikiečių armiją lėta ir teigė, kad kariškiai vengia susiremti su kartelių smogikais. Kita vertus, daugėja žmogaus teisių pažeidimų bei atvejų, kai visiškai nekalti asmenys apkaltinami priklausantys mafijai. Kariškiai neretai veikia be skrupulų – neseniai milžinišką skandalą šalies žiniasklaidoje sukėlė generolo Carloso Bibianos Villos pareiškimas: „Jei sučiupčiau „zetą“, išsyk užmuščiau. Kam jį dar apklausti?“
Žmonių įsiūtį kelia ir JAV dalyvavimas operacijoje: piktinamasi, kad Meridos planas leidžia JAV kariškiams elgtis Meksikos teritorijoje savo nuožiūra. Ypač didelis skandalas kilo, kai pagal slaptą planą „Fast and Furious“ („Greiti ir įsiutę“), siekiant nustatyti prekybos kanalus, į šalį buvo įvežta 2 000 ginklų. Tačiau vos kirtę sieną ginklai dingo iš pareigūnų akiračio – vienas jų rastas nusikaltimo vietoje prie pasienyje nužudyto JAV pareigūno.
Sunku tikėtis, kad Calderono karas bus laimėtas nesprendžiant socialinių problemų tiek Meksikoje, tiek koką auginančiose valstybėse. JTO siūlo skirti dėmesį narkotikų prevencijai ir gydymui. Vis dažniau teigiama, kad net ir daugiau nei 3 000 kilometrų besidriekianti siena nepadės JAV taip, kaip padėtų efektyvios prevencijos programos bei dalinis narkotikų legalizavimas. O kol kas Meksika primena butelio kakliuką, kurį bandoma užkimšti.
