Bedarbių Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gerokai daugiau nei Vilniuje
Lietuvos lenkų rinkimų akcija mėgaujasi pavydėtinu politiniu stabilumu Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Tačiau skirtingai nei kitų rajonų „nepakeičiamieji“ merai ar politinės partijos, Lietuvos lenkų politikai vengia akcentuoti ekonominius ir socialinius savo veiklos tikslus. Nors kaip tik šiuose rajonuose ekonominė ir socialinė situacija yra itin prasta. Tačiau rinkėjų paramą lengviau pritraukti gąsdinant dėl gresiančios lietuvių asimiliacijos.
Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose nepajudinamai šeimininkauja Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovai. Šį pavasarį dar kartą be konkurencijos buvo išrinkti tie patys rajonų merai: Vilniaus rajone jau trečią kadenciją mere dirbs Marija Rekst, o Šalčininkų rajone – jau net šeštą kadenciją iš eilės vėl išrinktas Zdislavas Palevičius.
Būtų galima džiaugtis tokiu politiniu stabilumu ir rinkėjų pasitikėjimu LLRA atstovais. Kas lemia tokį pavydėtiną žmonių pasitikėjimą? Galbūt rajono valdžia puikiai tvarkosi ir sparčiais tempais kuria gerovę savo gyventojams, tad nėra jokio tikslo ieškoti naujos valdžios?
Seimo pirmininko pavaduotoja Virginija Baltraitienė įsitikinusi, kad daug kas priklauso nuo vietinės valdžios: „Lietuvos rajonuose ekonominė padėtis yra nevienoda, tai priklauso ir nuo natūralių priežasčių – dirbamos žemės kokybės, pramonės objektų – ir nuo to, kaip tvarkosi vietos valdžia. Galima įvairiai vertinti atskiruose rajonuose nuolat į valdžią renkamus tuos pačius vadovus ar partijas, tačiau jei jie sugeba didinti rajonų ekonominę gerovę, vadinasi, žmonės jais pasitiki.“
Rajonuose – ekonominė stagnacija
Vis dėlto faktai rodo priešingai. Vilniaus ir Šalčininkų rajonai yra vieni skurdžiausių ir tarp labiausiai nuo nedarbo kenčiančių Lietuvos regionų. Ši situacija itin paradoksaliai atsispindi rinkimų į savivaldybių tarybas rezultatuose. Nepaisant to, kad nedarbo ir vidutinio darbo užmokesčio rodikliai yra gerokai prastesni nei šalies vidurkis, LLRA vis tiek per rinkimus gauna tiek balsų, kiek jokia kita partija kituose Lietuvos rajonuose net svajoti negalėtų. 2011-ųjų savivaldybių rinkimuose Vilniaus rajone LLRA surinko 64,7 proc., o Šalčininkų rajone – net 70,3 proc. visų balsų.
Tokia situacija verčia daryti nelinksmą išvadą, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyvenantys žmonės yra tapę vietos politikų įkaitais. Apeliuodami į gyvenančių vietos lenkų baimes, jog tik LLRA gali juos apsaugoti nuo neišvengiamos asimiliacijos ir lietuvių priespaudos, Lietuvos lenkų politikai sėkmingai atitraukia dėmesį nuo tikrai svarbių problemų – darbo vietų trūkumo, mažų darbo užmokesčių ir infrastruktūros problemų. Atitinkamai balsavimas tik pagal tautinę priklausomybę verčia mobilizuoti savo rinkėjus akcentuojant tik tas problemas, kurios išryškintų skirtumus tarp tautinių grupių. Konflikto stiprinimas apeliuojant į grėsmes, kurios neva kyla iš nacionalinės valdžios pusės, yra tipiškas politinis metodas siekiant išlaikyti inertišką rinkėjų pasitikėjimą.
Anot V. Baltraitienės, stebint situaciją Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose matyti, kad vietinė valdžia renkasi ne tuos prioritetus. Politikės vertinimu, gali būti, kad žmonės net nesuvokia, jog gali būti kitaip ir dėl to balsuoja vis už tuos pačius politikus, nors jie kol kas taip ir neįdėjo rimtesnių pastangų socialinei ir ekonominei padėčiai gerinti. „Matyt, žmonėms peršama mintis, kad galimi tik tie patys vieninteliai šeimininkai, o esamos valdžios nekompetencija paslepiama aštrinant kitas problemas. Manyčiau, reikėtų ne akcentuoti skirtumus tarp tautinės priklausomybės, o dirbti susitelkiant į esmines problemas“, – teigė V. Baltraitienė.
Kaip rodo Lietuvos statistikos departamento duomenys, paskutinį 2010 metų ketvirtį vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius Lietuvoje siekė beveik 1 650 litų. Vilniaus rajone jis sudarė 1 423 litus, arba beveik 14 proc. mažiau nei vidutiniškai Lietuvoje. O Šalčininkų rajone vidutinis darbo atlyginimas yra absoliučiai žemiausias visoje šalyje – tik 1 178 litai, arba 29 proc. mažesnis nei šalies vidurkis.
Nedarbo lygis taip pat neturėtų džiuginti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojų. Vilniaus teritorinės darbo biržos duomenimis, 2011 metų balandžio 1 d. Vilniaus rajone nedarbas siekė 18,62 proc. (prieš metus buvo 19,18 proc.), o Šalčininkų rajone – 17,54 proc. (prieš metus – 18,51 proc.). Tai gerokai prastesni rodikliai, nei šalies vidurkis – nedarbas 2011-ųjų balandžio mėn. visoje Lietuvoje buvo 13,6 proc. Ši situacija gana netipiška, nes šalia didžiųjų miestų įsikūrę rajonų gyventojai gana dažnai susiranda darbą didmiesčiuose. Pavyzdžiui, Trakų rajone nedarbas siekia 11,9 proc., Širvintų – 12,9 proc., Kauno rajone – 12,6 proc. (kovo mėn. duomenys).
Kaip žurnalui IQ teigė Šalčininkų rajono meras Z. Palevičius, dar 2006 metais Šalčininkų rajone nedarbas buvo tik 3–4 proc., tačiau dėl ekonomikos krizės jis smarkiai išaugo. „Mūsų rajone nedarbo lygis labai priklauso nuo bendros situacijos Vilniuje. Kai buvo ekonomikos pakilimas, statybų bumas, daug rajonų gyventojų dirbo Vilniuje. Ir dabar darbo biržose registruoti žmonės teigia, kad anksčiau turėjo darbą Vilniuje“, – aiškina Z. Palevičius. Be to, anot Šalčininkų rajono mero, nusistovėjo situacija, kad rajone nėra didelių pramoninių objektų, egzistuoja tik smulki verslininkystė, nesulaukiama didelių investicijų.
Pasak Z. Palevičiaus, investicijų klausimai sprendžiami Vilniuje, Vyriausybė ir Ūkio ministerija daro didžiausią įtaką, kur ateina užsienio investuotojai. Paklaustas, o ką gali nuveikti rajono valdžia ieškant investuotojų, Šalčininkų rajono meras teigė, kad jie irgi stengiasi: „Mūsų bėda, kad esame pasienio ruožas ir turime sieną ne su Lenkija, o su Baltarusija. Bet mes mažiname žemės mokesčius, suteikiame visą informaciją apie laisvus sklypus. Tačiau norėtųsi, kad nacionalinės institucijos atkreiptų dėmesį į rajono investicijų pritraukimo galimybes.“
Struktūrinė parama nevilioja?
Vienas vyriausybės prioritetų, o kartu ir svarbus regioninės plėtros instrumentas yra ES paramos įsisavinimas. Lietuva pagal 2007–2013 metų ES struktūrinės paramos programas yra numačiusi įsisavinti daugiau kaip 23,4 mlrd. litų. Didelė dalis šių lėšų yra skiriama savivaldybių administracijų rengiamiems projektams: miestų ir rajonų infrastruktūrai gerinti, švietimo ir kultūros objektams renovuoti ar statyti, strateginiams planams rengti ir panašiai.
Kol kas struktūrinė ES parama netapo tuo gelbėjimosi ratu, kuris iš duobės galėtų ištraukti ekonomiškai atsiliekančius rajonus. Ypač sunkiai lėšos pasiekia Šalčininkų rajoną. Finansų ministerijos duomenimis, pagal 2007–2013 metų ES struktūrinės paramos programas Šalčininkų rajone iš viso įgyvendinamas 31 projektas, iš jų – 25 parengti rajono administracijos. Iš viso šiems projektams numatyta skirti 39,8 mln. litų. Ši suma yra juokingai maža, palyginti su visos Lietuvos finansinės paramos mastais, ir sudaro vos 0,22 proc. šiuo metu projektams skirtų lėšų. Vis dėlto, kaip teigė Šalčininkų rajono meras Z. Palevičius, 2010-ųjų pabaigoje įvairių projektų įgyvendinimas leido truputį sumažinti nedarbą.
„Šiuo metu vykdoma nemažai projektų – pavyzdžiui, vandens tiekimo ir nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcija, daugiau kaip 8 mln. vertės projektas, kurį ketinama baigti šiais metais, nuotekų valykla Eišiškėse, Šalčininkų miesto parko teritorijos sutvarkymas, Šalčininkų ligoninės teritorijos ir kvartalo už jos asfaltavimas ir panašiai“, – pasakoja Z. Palevičius. Anot jo, šie projektai prisidės didinant rajono gyventojų užimtumą. „Mūsų žmonės jau dirba, aišku, ne visuomet konkursus gali laimėti rajono bendrovės, tačiau daugumoje dirba mūsų žmonės, tad ir jų pajamos padidės“, – optimistiškai buvo nusiteikęs rajono meras.
Vilniaus rajonui skiriama ES parama yra gerokai didesnė. Iš 103 parengtų projektų, kuriems skirta parama, 43 įgyvendinami Vilniaus rajono savivaldybės administracijos. Iš viso 103 projektams finansuoti skirta 328,68 mln. litų. Tiesa, nemaža dalis šių lėšų yra skirta nacionalinio masto projektams, kuriuos Vilniaus rajone ar keliuose rajonuose įgyvendina kitos institucijos. Pavyzdžiui, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos yra parengusi projektų už daugiau kaip 100 mln. litų, skirtų keliams tiesti ar rekonstruoti.
Įdomu tai, kad vertinant, kokią naudą gauna savivaldybės gyventojai (pagal nacionaliniu mastu keliose savivaldybėse įgyvendinamus projektus), Vilniaus rajonas yra tarp didžiausią ES paramą gaunančių savivaldybių. Pagal „struktūrinės paramos naudos“ žemėlapį, kurį pateikia Finansų ministerija, Vilniaus rajone gali būti įgyvendinta įvairaus lygmens projektų už 515 mln. litų. Vis dėlto tai iki šiol menkai teatsiliepė Vilniaus rajono gyventojų gyvenimo kokybei.
Pagal Vilniaus rajono savivaldybei, kaip pagrindinei projekto įgyvendintojai, skiriamas lėšas galima teigti, kad savivaldybė turi dar daug neišnaudoto potencialo. Kaip rašoma Vilniaus rajono merės M. Rekst 2010-ųjų veiklos ataskaitoje, per praėjusius metus buvo pradėta ar įgyvendinta projektų už 54 mln. litų. Teigiama, kad 2011-aisiais toliau ketinama tęsti pradėtus darbus: įrengti stadioną Rudaminoje, rekonstruoti vietinės reikšmės kelius bei tobulinti Vilniaus rajono savivaldybės darbuotojų kvalifikaciją. Vis dėlto sprendžiant iš LLRA politinės retorikos ir pastarųjų metų aktualijų, ši politinė jėga labiau susirūpinusi tariamu lenkų nutautinimu ir asimiliacija, o ne socialine ir ekonomine situacija lenkiškuose rajonuose. Paaiškinti tokį pasirinkimą būtų nesunku – apie tai kalbėti yra pavojinga, nes gali tekti įgyvendinti savo pažadus, be to, nebeliks to vienintelio išskirtinumo, kuo LLRA skiriasi nuo kitų politinių partijų. Tuomet ir rinkėjai gali pradėti vertinti partijas ir politikus pagal konkrečius darbus, o ne tik pagal tautinę sudėtį.
