ES misijos Afganistane vadovas V. Ušackas (dešinėje) dažnai susitinka su vietos bendruomene.
ES ambasadorius Afganistane Vygaudas Ušackas, lankydamasis Lietuvoje prisipažino, kad visi ES atstovybės darbuotojai kas keletą mėnesių grįžta namo, nes sunku ilgesnį laiką dirbti įtampos kupiname Afganistane. Neseniai pasklido žinia, kad buvo šauta į ES ambasadoriaus Afganistane kabineto langus. Apie padėtį Afganistane bei Lietuvos užsienio politikos aktualijas su ambasadoriumi V. Ušacku kalbėjosi IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas.
Pastaruoju metu girdėjome neramių žinių, kad net ir ES atstovas Afganistane negali būti saugus, o pro jūsų langus zvimbia kulkos. Kokia šiuo metu situacija Kabule ir Afganistane?
– Afganistane situacija gerėja, nors ir ne taip greit ir ne taip akivaizdžiai, kaip norėtųsi. Tačiau daromi aiškūs žingsniai, kurie veda prie NATO viršūnių susitikime įvardytos datos – kad iki 2014 metų pabaigos Afganistano saugumo pajėgos turėtų būti pasiruošusios perimti kontrolę ir vadovavimą tiek karinėms pajėgoms, tiek policijai. Tai leistų išvesti NATO karines pajėgas iš Afganistano. Donorams, tarp jų ir ES, kuri yra antroji svarbiausia donorė, padedant Afganistane vykdoma daug infrastruktūrinių, sveikatos apsaugos gerinimo projektų. Bandoma skatinti ir gamtinių išteklių naudojimą, nors tai dar užtruks nemažai laiko – dar nėra nei teisinės bazės, nei technologijų.
Tačiau reikia pripažinti, kad saugumo situacija išlieka sudėtinga – tai paliudija ir tragiški įvykiai Mazari Šarife, kai žuvo 7 Jungtinių Tautų misijos darbuotojai. Nemalonus incidentas, pirmasis per ES atstovybės Afganistane dešimties metų veiklos istoriją, kai buvo šauta į atstovybės pastatą, taip pat atspindi neramią situaciją. Ačiū Dievui, pasirodė, kad tas langas neperšaunamas, todėl buvo išvengta rimtesnių pasekmių.
Ar Jūs įsitikinęs, kad tarptautinėms pajėgoms iki 2015 metų pavyks palikti Afganistaną bent minimaliai saugų, prieš išvedant užsienio karių pajėgas iš šalies?
– Aš manau, kad taip. Tai, ką dabar daro JAV generolas Davidas Petreusas, yra tikslinga karinė strategija – koncentruojamasi ties pagrindiniais talibų vadais siekiant juos sunaikinti, kita vertus, bandoma ieškoti tų talibų, kurie būtų linkę susitaikyti. Manau, kad 2014 metų pabaigoje matysime afganų karines pajėgas, siekiančias 180 tūkst. karių, taip pat geriau parengtas policijos pajėgas.
Kita vertus, 2014 metai nebus ta data, kai viskas stebuklingai pasikeis ir leis Vakarams visiškai pasitraukti. Manau, nebebus daroma ta klaida, kai 1989 metais, po Sovietų Sąjungos pasitraukimo iš Afganistano, buvo nutraukta Vakarų, Saudo Arabijos parama afganams. Dėmesio ir paramos nutraukimas sukėlė pasekmių, kurias mes dabar semiame. Mums reikėtų planuoti buvimą Afganistane ne 30 mėnesių, o 30 metų. Karinės pajėgos bus gerokai sumažintos, nors instruktoriai išliks, socialinė, finansinė parama dar ilgai bus reikalinga.
Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė užsiminė, kad jau šiemet Afganistano valdžia gali perimti atsakomybę už Goro provinciją. Ar tai tikėtinas dalykas ir ar tai reikštų, kad Lietuvos kariams nebereikės užtikrinti saugumo šioje provincijoje?
– Yra pagrindo to tikėtis, jeigu įvykių raida drastiškai nesikeis, kad šių metų pabaigoje Goro provincija gali būti paskelbta kaip viena provincijų, kur bus perduodama kontrolė ir vadovavimas Afganistano vyriausybei. Tai nebus žaibiškas veiksmas, niekas neatiduos rakto nuo miesto vartų. Tai bus ilgesnis procesas, trunkantis metus ar ilgiau. Tačiau situacija Gore darosi palankesnė, ir tikiuosi, kad nuo šių metų pabaigos galėsime perduoti vietinei valdžiai vis daugiau atsakomybės, o Lietuvos kariai jei ne kitais metais, tai per dvejus metus galės grįžti į Lietuvą.
ES bendroji užsienio ir saugumo politika iki šiol yra dažnai kritikuojama kaip neryžtinga, vėluojanti, abstrakti, neturinti aiškių prioritetų. Ar pastaruoju metu, ypač po Lisabonos sutarties įsigaliojimo, tai kaip nors keičiasi, ar ji tampa ryškesnė?
– Manau, kad ji tikrai tampa ryškesnė. Bet kokia kritika yra reikalinga, naudinga, jei ji pagrįsta ir konstruktyvi. Naujas darinys, bendra Europos diplomatinė tarnyba, ypač turint omenyje Briuselio valdininkų skirtingus interesus, atsiranda ne taip lengvai. Aš pats jausdavau ir matydavau sunkumus, su kuriais susiduria Catherine Ashton, tačiau ji labai garbingai ir sėkmingai kuria bendrosios Europos diplomatinės tarnybos pamatus. Tai nėra tik noras sukurti naują ES užsienio reikalų ministeriją, tai darbuotojų, kurie jau dirba naujoje struktūroje, taip pat valstybių narių įsipareigojimas paremti šią struktūrą Briuselyje ar karštuose taškuose, tokiuose kaip Afganistanas.
Aš pats galiu pasidžiaugti, kad sulaukiau paramos iš ES didžiųjų valstybių ambasadorių ir buvo išreikštas visiškas lojalumas. Pagal Lisabonos sutartį būtent ES ambasadorius atstovauja, derasi ir koordinuoja ES valstybių santykius su konkrečiomis užsienio šalimis.
Jūs neabejotinai sekate ir Lietuvos užsienio politikos aktualijas. Pastaruoju metu įtampa tarp Lietuvos ir Lenkijos užgožia visas kitas temas. Jūsų manymu, tai Lietuvos užsienio politikos nesėkmė ar kitų aplinkybių rezultatas?
– Bet kurie santykiai yra apibrėžti įvairių aplinkybių, tarp jų ir asmeninių veiksnių visuma. Aš asmeniškai, būdamas ministru, dėjau daug pastangų palankiai Lietuvos ir Lenkijos santykių tolesnės plėtros aplinkai kurti. Svarbu pradėti nuo pamatinių nuostatų, dėl kurių sutartume ir Lietuvoje, ir su bičiuliais lenkais. Su jais mus sieja ilga garbinga istorija, nors yra ir skaudžių istorinių momentų. Pirmiausia reikia pripažinti, kad mus sieja daug bendrų interesų – ir energetiniai projektai, ir bendra kaimynystė su Rusija, Baltarusija, tad suderinti veiksmai užsienio politikoje kuriant bendrą ES užsienio politiką yra labai svarbūs.
Reikia pripažinti, kad per pastaruosius metus Lenkijoje vyksta pasikeitimai – romantikų kartą keičia pragmatikų karta. Vienas jos atstovų Radoslawas Sikorskis, geras mano bičiulis, kurį pažįstu nuo 1996 metų, visada būdavo gana ryžtingas ir radikaliai gindavo lenkų tautinės mažumos interesus, nesvarbu, ar tai Lietuvoje, ar Baltarusijoje, ar kituose kraštuose. Žmogaus požiūrio galbūt ir negali pakeisti, tačiau svarbu išlaikyti ir plėsti Lietuvos draugų ratą.
Asmeniškai aš nesuprantu, kodėl taip emocionaliai reaguojama į galimybę gatvių pavadinimus rašyti dviem kalbomis. Manau, kad nebūtų jokios tragedijos, jeigu pasuose būtų galima rašyti Lietuvos piliečių pavardes ir lotyniškais rašmenimis originalo kalba. Tikiuosi, kad ramus požiūris, remiantis mūsų nacionaliniais interesais, vis dėlto nugalės tą emocinį, kartais siaurų interesų nulemtą kategorišką požiūrį. Esame laisva valstybė, labiau reikėtų pasitikėti savimi bei savo kaimynais ir kurti pasitikėjimo aplinką aplink save.
Kiek truks jūsų misija Afganistane? Ar po kadencijos pabaigos jūs planuojate likti ES institucijose, ar ketinate grįžti į Lietuvos politiką?
– Mano kontraktas su ES diplomatine tarnyba sudarytas ketveriems metams, praėjo vieneri. Planuoju, kad dar trejus metus dirbsiu, nors rotacijos Afganistane vyksta gana dažnai. Tokioje šalyje kaip Afganistanas kiekvienas rytas gali prasidėti nauja staigmena, tad planuoti ateitį yra sudėtinga. Esu ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, lankydamasis Lietuvoje visada stengiuosi aplankyti savo skyrių, Senamiesčio skyrių arba susitikti su studentais, verslo atstovais. O ką parodys ateitis – dar sunku pasakyti.
