I.
Jos žinutę man atnešė internetinių šiukšlių banga. Tarp tų „šiukšlių“ būdavo ir viliojančių pasiūlymų. Tarkime: „Širdies drauge Kristuje! Kuo skubiau pranešk savo paso duomenis, telefono ir sąskaitos banke numerius. Mano amžinatilsį sutuoktinis, tebūnie jis pamalonintas aukštybėse, pasimirdamas man paliko 30 000 000 Zimbabvės dolerių. Giminėmis negaliu pasitikėti, jie tąso mane po teismus. Sužinojau, kad esi, Tamsta, rimtas, atsakingas ir nuoširdus vyras, taigi, noriu vyro palikimu pasidalinti su Tavimi. Lulu Džema Taylor. Bevaikė našlė.“
Taigi, rimtas sukčius visados turi romanisto vaizduotę. Kito laiškelio autorės adresas rodė, kad manimi nepaprastai susidomėjo būrėjų salonas už kelių laiko zonų į Vakarus. Salono vardu man parašė „astrologė Andžela“, ir būtų sunkoka paaiškinti, kodėl ir šito reklaminio spamo aš neištryniau.
Ne tik kad neištryniau, o murmėdamas panosėje, kad esu idiotas, „jomtararai, koks esu idiotas“ jai atrašiau: ką ji galėtų nuspėti apie mano ateitį?
Kodėl aš kartais užkimbu ant tokių kabliukų? Tai būtų verta atskirų pamąstymų. Ko gero, tuo metu kaleidoskopiškai, tarsi į vieną likimo piešinį supuolė daugybė vidinio ir išorinio gyvenimo aplinkybių, kad ir tokių, jog pritrūko jėgų tęsti knygą, kurios rankraštį privalėjau netrukus įteikti leidyklai.
Neto čigonė man atsakė šitaip: Saturnas veikiąs Jupiterį, o už jų ji jau regi patekant Juodąjį mėnulį! Mane, norėčiau šito ar ne, ištiksianti viso mano gyvenimo siaubinga krizė. „Mielas Markai, reikia išmokti alsuoti čakromis ir nebijokite pokyčių. Jūs man primenat vieną tokį praėjusio amžiaus knygose aprašytą Polinezijos čiabuvį, gyvenusį tarp drugelių ir orangutangų. Jam buvo įteiktas radijo aparatas ir parodyta, kaip paspausti „on“. Jis dešimt metų klausydavosi tos pačios muzikos nenutuokdamas, kad yra ir kitos bangos. BET YRA IR KITOS GYVENIMO BANGOS! Jumyse, žinokite, slypi neišnaudotos galios, tik jūs nemokate jomis pasinaudoti! ASTROLOGĖS ANDŽELOS PROGNOZIŲ PRENUMERATA TIK 10 SVARŲ MĖNESIUI.“
Gyvenau nesuvaržytoje bohemiškoje aplinkoje. Jos žodžius „neišnaudotos galios“ aš tuo metu supratau kaip užuominą, kad man reikėtų susirasti meilužę.
„Siaubinga krizė“? Kas gi daryti, žegnotis?
Kai bus lietus, tuomet ir pirksimės lietsargį!
Nepervedžiau jai nė cento, nenorėjau tapti priklausomas nuo pasąmonės impulsų, kažkieno prognozių ir pranašysčių.
Po pusmečio aš atsidūriau Vysbadene.
Čia privalėjau užbaigti knygą, tokia buvo tarptautinės stipendijos paskirtis.
Gesundheitszentrum – Sveikatingumo centro gydytojas su dalelyte „fon“ pavardėje, ant kurio palangių stovėjo stiklainiai su jo močiutės prie Hitlerio užraugtais svogūnais, o virš jų styrojo gotiškų katedrų špiliai, įrėminti priimamojo lango, man pasakė tą patį, ką ir astrologė Andžela, atplukdyta į mano mintis nefiltruotų žinučių bangos. Tik vietoj saturnų ir jupiterių bei juodųjų mėnulių čia buvo vartojamos kitos sąvokos. „Herr Cingeris! Jūsų aorta, žinokit, nesandari. Dar keli mėnesiai, ir vieną gražią dieną jums bus kaput – kabinete arba gatvėje. Manau, kad čia prigimtinė širdies yda. Jums reikia chirurgo. Vakarų pasaulyje tokie dalykai neįsisenėja, mes juos patvarkome žmogui gimus. Nesijaudinkit, šiais laikais širdies korekcija – įprastinė procedūra.
Ir paguodė: „Konjakėlį galit sau gerti.“
Važinėjau po Heseno žemės mokyklas su pasakojimais apie lietuvių rašytojo gyvenimą ir gurkšnojau to krašto vynuogienojų rislingą Kaizervilhelmštrasėje, o rankraštis vis dar buvo menkutis, nepaisant to, kad mano butas kalvose virš Vysbadeno buvo išpuoštas Marilyn Monroe portretais. Nuo sienų Marilyn mane stimuliuodavo visomis pozomis (taip mano namų šeimininkė įsivaizdavo kambarių, kuriuos nuomodavo užsieniečiams ir šitaip prisidurdavo prie pensijos, jaukų interjerą), betgi nė vienu žodeliu nepadidino manojo rankraščio. Marilyn man šypsojosi net ir nuo kavos servizo, tačiau tai manęs negelbėdavo nuo panikos priepuolių. Gyvenimas žadėjo pasibaigti taip ir neparašius man mirtinai reikšmingos knygos! Prieš naktį aš į aktorę kreipdavausi mintimis: „eitum tu šunims šėko pjaut, Marilyn, o jeigu man šiąnakt bus širdies priepuolis? O kas, jei taksistas bus arabas arba rusas ir nežinos, kur mane vežti? Ne kiekvienas traumpunktas gali išgelbėti nuo infarkto. Marilyn, tu buvai geniali ir sėkmė tave lydėjo, bet liūdnai baigei savo gyvenimą. O aš baigsiu dar liūdniau.“
Širdžiai spurdant gelbėdavausi valerijonais, meditacijų muzika, kitokiais šubertais. Akyse bluko ir tirpo akinanti kino aktorės šypsena, jos nokautuojančios dekoltė, ir sapnuodavau artimuosius, išėjusius anapilin. Mano dėdės ir tetos glaudėsi vienas prie kito kitame upės – Reino, Stikso ar Nemuno – krante ir šnabždėjo: „Ateik pas mus, tai visai nebaisu. Svarbiausia, kad mes tave mylime ir tavęs laukiame.“ Susitaikydavau sapne su tuo, kad netrukus su jais, tokiais mane mylinčiais, apsikabinsiu.
Gūdus širdies dunksėjimas nutoldavo, atrodė, kad mano namų Vysbadene rūsiuose darbuojasi vertingą rūdą kirsdamas šachtininkas, likęs po pamainos.
O kada man apskritai buvo sužalota širdis, galvodavau naktį pabudęs. Gal ji pažeista dėl to, kad mano motinos visą giminę karas paspyrė po velėna ir nebuvo kam tą vaikūzą, slidinėjantį klanuose per polaidžius, neklusniu kuodu ir kiaurais sportbačiais, prižiūrėti? Tėvas tais laikais mokytojavo, o motina, per stebuklą atlaikiusi lagerius, krebždėjo plunksna medseselių mokyklos suole. Nuolatos persišaldydamas įsigijau širdies nepakankamumą, tai, ką daktarai mano vaikystės metais vadindavo širdies reumatu.
Bet ir traukiniuose, ir Kaizervilhelmštrasės teatruose, ir kavinėse toji mintis sugrįždavo refrenu „tai kada man visam gyvenimui buvo sužalota širdis?“ Gal tada, kai Vysbadeno gatvių stenduose, rūpinantis „tikrojo“ vokiečio ugdymu, tarkime, ten, kur dabar iškabinamas Wiesbadener Kurier, juodavo eilinis nacių laikraščio numeris gotišku šriftu: „Žydai – mūsų nelaimė“?
Kai gimiau lagerio kalinėj, išsivartęs jos nualintame kūne?
Kad ir kaip ten būtų, visa tai vadinosi, pasak daktaro su svogūnais, raugintais prieškariu, pralaidi aorta.
Apsisprendžiau, gulsiuosi po peiliu Lietuvoje!
II.
Daktarai man kalbėdavo apie naują sveiką gyvenimą po operacijos, o aš, kaip ir dera, pasak interneto Andželos iš interneto, skeptikui Ožiaragiui, galvodavau apie mirtį žvelgdamas į jų plastmasinį optimizmą ir nikeliuotus prietaisus.
Bet atėjo laikas nustoti tempus gumą.
Atėjau kaip stoviu į klinikas.
Ir į palatą, nušviestą tyros gegužio saulės, įšlamėjo seselė.
Pasižiūrėjo šypsodamasi globėjiškai ir gailestingai, taip, kaip žiūrima į vyriškį, kurio likimas jai bus netrukus įduotas sykiu su jo apatiniais, ir ištiesė gelsvo skysčio sklidiną stiklinaitę.
– Išgerkite ir užmigsite. Ir nieko nejausite.
– Kaip, jau rytoj? Taip greitai?
– Daktaras sakė „o ko čia laukt“.
Lyg sakytų, artėjant žiemai teks pirkti batus.
Išgurkšniavau klampų šleikštoką skystį, primenantį benediktinų likerį be laipsnių. Ir pabudau kitą dieną neono ir narkotinės blandos pasaulyje, vadinamame Reanimacija. Miglotai ir ne iškart suvokiau, kad esu sutvarstytas kaip mumija, su kateteriais gerklėje, rankose, šonuose ir amerikietišku vožtuvu aortoje.
Prieblandoje monotoniškai aidėjo balsai:
„150 mililitrų prie numerio devyni! Du šimtai mililitrų prie trylikto!“
Balsai skelbė, kiek šlapimo privarvėjo reanimuojamiesiems į buteliukus prie jų šonų. Tarytum kariai raportuotų apie karo veiksmų eigą ir organizmo myžalai čia reiškė gyvenimo pajėgų prasiveržimą ar atsitraukimą iš Visiško atsijungimo srities.
Pooperacinėje, kur praleidau septynis lovadienius, neskaitant viso kito ir trijų mano širdies pjaustymo ir siuvimo valandų, verkiau kaip mazgotė to lopinėlio dangaus ir savo laimingesnių dienų ir stebėjausi nuo slenksčio anapus, kur viskas sustingę, tuo, koks yra turtingas gyvenimas šiapus; mane stebino tai, kad žmonių emocijos sklinda muzikos gaidomis, tai, kad žmogaus veidas šypsosi, o šypsena yra lyg pakvietimas į sielą, ir tai, kad medžiai ir stogai gali būti apšviesti iš dangaus; stebėjausi kaipgi čia niekas nesistebi, niekas nemato, kad gyvenimas yra turtas, kuris mėtosi kiekvienam po kojomis.
Kažką man padarė toji narkotikų dozė.
Mano dilbiai, blauzdos buvo beplaukės, oda, nuvalius dezinfekantus, blyški ir nuskaistėjusi. Buvau panašus į termiškai apdorotą viščiuką. Man iš kairės, sukruvintoje pižamoje, vartėsi buvęs povandeninio laivo mičmanas, o iš dešinės tįsojo, gavęs dar ir insultą po operacijos, automobilių aikštelės sargas. Buvome leisgyvė vyriena, čia vyravo slaugių ir seselių matriarchatas ir jų moteriška šnekėsena. Dvidešimtmetė seselė su švirkštu palatoje priešais skardžiu balsu įsakinėjo dimisijos pulkininkui: „Ligoniukas, ruošiam uodegytę!“ Slaugės barškino koridoriais kliurkalą puodynėse, traukdamos vidurinio medpersonalo dainušką: „Šeimininkė mū-sų, pilna rūra blu-sų!“ Slaugutė perrenginėjo ligoniuką. „Dabar man, ponas, parodykite, taip sakant, tarpkojį. Na, va, apsisiūsiavo ligoniukas. Lašelis ten, lašelis šen. Ateis daktarėlis, tai mano vyrai nesmirdės.“ Ir, atsibrazdinusi prie mano lovos: „Meskite šitą skurlį lauk! Gal, sakau, sandėly pasižiūrėtau jumis ir kelnyčių. Ale esat menkutis. Ale man, žinokit, gražiausias yra žmogus Adomo kostiumu!“
O kita slaugytė, žemiausio rango medikų hierarchijoje, pilstydama kefyrą ir nepakeldama akių murmėjo panosėje: „O aš be sūnaus. Paliko mobilųjį ant tilto ir – pliumpt.“
Ir toliau tąsėsi su tuo virduliu, pilnu kefyro.
Aplink šurmuliavo ligoninės kasdienybė! Pasižiūrėsim, tamsta, jums plaučiukus. Dabar širdutę. Tuojau atneš košytės. Ruoškit uodegytes injekcijai!
Kuo jautriau kreipiamasi, tuo aiškiau, kad pjaus, durs, badys arba ką nors iš tavęs nusiurbs, kad ir tamsraudonį punšą iš plaučių, vadinamą plaučių vandeniu. Man darė punkciją du sykius. Vokietijoje stebėdavau garsų vokiečių anatomą, tapusį artistu. Jis vežiodavosi šaldytus lavonus, juos mėsinėdavo už bilietus, lavonai pjaustant (atsiprašau jautresnių skaitytojų) girgždėdavo. Susirikiuodavo minios pirkt bilietų, kad pamatytų: religija blefas, inteligentas asilas, menas – mulkinimas, politika ir jos utopijos – kvaišalai. Kas yra žmogus, seni? Skerdiena, vyruti, skerdiena.
Mitrusis mėsininkas, išpopuliarėjęs rengėsi atidaryti anatomijos muziejų su preparuotais lavonais. Nežinau, kuo ten baigėsi, bet man viskas baigėsi tuo, jog diagnozavau savo būklę, kad aš ne kas kita, o sentimentali skerdiena, kuriai aortos virpa klausantis ausinėse, štai, Merry Kelly baladės (kompaktai buvo mano vienintelė pramoga, kad užmirščiau nuolat maudžiant krūtinę) apie vėjo nuneštą meilę, apie žiedlapius, barstomus vėjo.
Taip pat galvojau, kad šitokių operacijų bijomasi ne tik dėl skausmo, bet ir dėl to, kad čia yra įveikimas senųjų tabu, nugrimzdusių mums pasąmonėn, esą žmogaus kūnas yra sutvertas pagal Dievo atvaizdą. Tai ir instinktyvus pasipriešinimas intervencijai į privačią erdvę. Tokias psichologines traumas, pabandydavau įsivaizduoti, patiria ir išžaginta moteris. Mąsčiau, ar britų tapytojas Baconas, cituojamas viename Milano Kunderos esė, yra teisus. „Kai užeinu į mėsininko krautuvę, man visuomet keista, kad nesu čia pakabintas ant kablio.“
Bažnyčia viduramžiais protestuodavo, kai menininkai ir mokslo vyrai, tarkime, Michelangelo ar Da Vinci vogdavo kūnus, kad atrastų tiesą apie žmogaus gyvenimą ir mirtį, tačiau šiais laikais Vatikanas lyg ir priprato prie mokslų pažangos. Atveriamos krūtinės ląstos girgždesys išsklaido ne vieną iliuziją, pirmiausia tą, kad žmogus yra ne tik kūnas. Mirties proza XX a. kacetuose ar visų laikų hospitaliuose, palatoms atsiduodant chlorkalkėmis ir formaldehidu, valikliais ir ekskrementais visados išblaivindavo mąstantį žmogų, mirties prozos nepranoko joks rašytojas! Bet kaip mane, bejėgį, graudino naivių naiviausia dainelė už palatos sienų, kiek pustonių, vilties, švelnių sielos atskambių joje išgirsdavau. Druskingas skystis, perfrazuojant Maironį, skalavo man skruostus. Ir palengvėdavo.
Mičmanas man iš dešinės neplaudavo rankų po tualeto, tačiau kokie tai buvo niekai, palyginti su tuo, kad jis žmonai telefonu vapėdavo lapočka ir balsu su ja svajojo apie kaistantį ankstų rytą pajūrio smėlį šiurinant basomis žvejoti plekšnių. Manau, jam net ir pagijus nedaug buvo tų vasarų belikę. Vogtų automobilių aikštelės sargo iš kairės niekas nelankė, nes jis, regis, draugavo tik su trimis kudliais – aikštelės šunimis. Tuo metu aš, rodos, aiškiau supratau Gyvenimą, kuris yra tik dalis daug didesnės nežinomos visumos, ir tą neįkainojamą tiesą, kad humanizmas nėra sentimentalus. Chirurgas virš atvertos mano krūtinės sprendęs kaip man išvengti mirties, buvo drąsus kaip lavonų vagis viduramžiais. Taip, jis remontavo kūną, bet juk jis remontavo žmogaus Gyvenimą, ne vidaus degimo variklį. Taigi, jis yra Meistras, galvojau. Jam tiktų Rembrandto skrybėlė.
Pastaba. Šis tekstas – ne detalus realių įvykių aprašymas, o subjektyvus esė. Siekdamas atskleisti skaitytojams išgyvenimų tiesą, autorius pateikia įspūdžius sutirštintai, kaip tai daroma grožiniame tekste. Todėl bet kokie galimi pavaizduotų aplinkybių ir asmenų sutapimai su realios gydymo įstaigos veikla, pacientais ir darbuotojais yra atsitiktiniai.
