Amžiaus statyba – amžina gėda.
Didžiuosiuose miestuose – štilis, provincijoje – nuolatinės audros. Taip galima apibūdinti Lietuvos futbolo stadionų būklę. Kompaktiškų ir renovuotų stadionų pridygę visoje Lietuvoje, bet nacionalinio vis dar nėra ir neaišku, kada bus.
Kai 2004 metų rudenį į Lietuvą atvyko Ispanijos futbolo rinktinė, visas futbolo pasaulis juokėsi iš stadiono ir treniruočių aikščių neturinčių lietuvių. Praėjo beveik septyneri metai, o situacija nepasikeitė, o gal ir dar pablogėjo. Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadiono danga ne vien ispanams priminė bulvių lauką, o Lietuvoje užvirė naujos aistros dėl nacionalinio stadiono. Gerai tai, kad šįkart šansų pajudėti iš mirties taško yra gerokai daugiau nei 2004-aisiais. Priežastis – pernai balandį Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA) Vykdomojo komiteto posėdyje patvirtintos stadionų taisyklės, kurios galioja visoms 53 organizacijos narėms.
Taisyklėse nurodoma, jog oficialios nacionalinių rinktinių varžybos gali vykti tik ne žemesnę nei UEFA 3 kategoriją turinčiame stadione. Lietuvoje nėra nė vieno tokios kategorijos stadiono. Vilnius apskritai išlieka vienintele Europos Sąjungos sostine, neturinčia UEFA keliamų reikalavimų atitinkančio stadiono. Akivaizdu, kad įspraustai į kampą Lietuvai reikės imtis veiksmų. Po Ispanijos rinktinės vizito galima išskirti keturis–penkis scenarijus, kaip mūsų šalyje galėtų atsirasti UEFA 3 kategorijos stadionas. Be to, pakankamai realus variantas, kad paraleliai vykdant kelis projektus Lietuvos rinktinė po kelerių metų per pasaulio ir Europos čempionatų atrankos ciklus jau galės pasirinkti, kuriame iš kelių tarptautinius standartus atitinkančių stadionų priimti varžovus.
Šeškinė gali atgimti?
120 mln. litų. Už tiek būtų įmanoma pastatyti kompaktišką ir visus UEFA reikalavimus atitinkantį keliolikos tūkstančių vietų stadioną ir dar liktų keliasdešimt milijonų treniruočių aikštėms arba maniežui įrengti.
Bet šie pinigai jau išleisti, o rezultatas – apgailėtinas. Tiek lėšų prireikė, kad būtų atnaujintos dar sovietmečiu pradėto Šeškinės stadiono konstrukcijos ir išlietas betono pagrindas, bet 2008 metais statybos sustojo, o 2009-aisiais Aukščiausiasis Teismas paskelbė, kad sutartis dėl stadiono statybos pasirašyta neteisėtai ir yra niekinė.
„Pinigų valstybės biudžete artimiausiu metu tam (tolesnėms nacionalinio stadiono statyboms – red. past.) tikrai neturime“, – dar kovo pabaigoje pareiškė premjeras Andrius Kubilius. Statybų ekspertai pripažįsta, kad neatnaujinus statybų per metus išvis nebeliktų prasmės jų tęsti – betonas sueižėtų, metalo konstrukcijos pradėtų rūdyti.
Vyriausybei kratantis atsakomybės dėl nacionalinio stadiono, šių metų pradžioje naują viziją pristatė Vilniaus miesto savivaldybė. Sporto ir pramogų komplekso sąmata siektų 350 mln. litų, o jame vyktų sporto, kultūros ir (daugiausia) komerciniai renginiai. Kompleksą per trejus metus pastatytų privatus investuotojas, kuriam 22 metams būtų suteiktos operatoriaus teisės. Savivaldybė savo įsipareigojimų dalį taip pat padengtų per 22 metų laikotarpį, pradedant 2016-aisiais.
Kaip ir pagal ankstesnį projektą, per futbolo ir lengvosios atletikos varžybas stadiono tribūnose galėtų tilpti 23–24 tūkst. žiūrovų. Tačiau Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovai iki šiol ne kartą buvo pažymėję, kad tokia didelė arena nėra reikalinga, o stadionas su bėgimo takeliais yra visiškai nepritaikytas futbolui. „Ar tikrai ūkiška įsipareigoti 22 metus mokėti po 40 milijonų litų? Už tokią sumą kasmet galima pastatyti po maniežą su 50 metrų ilgio baseinu. Be to, vėl galime pakartoti, kad tokiame gigante rinktinė sužaistų po vieną mačą per ketverius metus su ispanais ar panašaus kalibro komanda“, – žurnalui IQ šį projektą vertino Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Liutauras Varanavičius.
LFF atstovai ilgus metus kelia idėją, kad idealiausias variantas būtų kompaktiškas, 10–15 tūkst. žiūrovų talpinantis ir maždaug 70 mln. litų kainuojantis vien futbolui skirtas stadionas. LFF dėl tokio projekto pasiryžusi derėtis su potencialiais investuotojais, tačiau tam reikėtų ir savivaldybės pagalbos.
Paprastai plėtojant tokius projektus privačiam kapitalui kaip kompensacija suteikiami žemės sklypai komercinei veiklai. Tačiau po panašių projektų Vilniuje (pvz., „Siemens“ arenos) kilo didžiulių skandalų, todėl toks viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimas atrodo sunkiai įmanomas. „Kol kas tikro sprendimo nėra, nors toks projektas būtų tikrai realus. Juolab kad turime ir investuotojų. Pats stadionas būtų dar pigesnis – 40–50 mln. litų, o papildomos išlaidos priklausytų nuo pačios vietos, nes reikėtų galvoti apie infrastruktūrą. Dedame ir dėsime daug pastangų, kad toks futbolo reikmėms skirtas reprezentacinis stadionas Vilniuje visgi atsirastų“, – aiškino L. Varanavičius.
Kiti scenarijai
Jei nepavyks grandioziniai sumanymai dėl naujų statybų, galima imtis pigesnių ir paprastesnių projektų. Skandalas dėl ispanų vizito galėjo ir nekilti, jei juoda katė nebūtų perbėgusi tarp LFF ir Kauno savivaldybės. Statybininkai jau buvo pasirengę įrengti aikštės šildymo įrangą ir atlikti kitus būtinus darbus, tačiau 4 mln. litų rekonstrukcijos projektas sustojo ir greičiausiai nebebus įgyvendintas.
Arti išsvajotos UEFA 3 kategorijos yra ir naujas stadionas Marijampolėje. Didelį ryžtą priimti Lietuvos rinktinę pastaraisiais metais rodo ir Klaipėda. Abiejuose šiuose miestuose nereikėtų didžiulių investicijų, o rezultatas būtų bent jau patenkinamas.
Pati LFF savo jėgas artimiausiu metu ketina nukreipti į buvusį Vilniaus „Vėtros“ stadioną. Kartu su savivaldybe į šio stadiono atnaujinimą ketinama investuoti 11 mln. litų. Jame bus įrengta UEFA reikalavimus atitinkanti dirbtinė danga. Tai išspręstų svarbiausią problemą, kai po atšiaurios lietuviškos žiemos tenka priimti atrankos ciklų varžovus kovo mėnesį. Be to, po rekonstrukcijos vietų žiūrovams padaugėtų iki 7 500. Pasak LFF prezidento L. Varanavičiaus, tai būtų bent laikinas sprendimas, kol trūksta politinės valios ir sutarimo statyti tikrą nacionalinį stadioną.
Provincijoje žydi gėlės
Provincijos pavyzdžiai rodo, kad grandioziniai projektai ne visada tampa panacėja. Kol Lietuvos rinktinė yra be padorių namų, kitose Lietuvos vietovėse futbolo infrastruktūra plėtojama gerokai sparčiau nei pas kaimynus.
A ir I lygose (aukščiausioje ir antroje) iš viso yra apie 18–20 renovuotų stadionų, iš kurių beveik pusė turi UEFA 2 kategoriją arba yra labai arti jos ir gali priimti Europos klubines komandas oficialioms pirmųjų atrankos etapų varžyboms. Lygintis su futbolo galiūnais Lietuva negali, tačiau pagal šiuos rodiklius Lietuva gerokai lenkia Latviją ir Estiją. Lietuvos stadionų būklei ir investicijoms per pastaruosius metus skirta daugiau nei 60 mln. litų (žr. „Lietuvos stadionai“). Į lentelę neįtraukti stadionai, kuriuose jau vyksta arba netrukus prasidės rekonstrukcija. Iki 2012 metų atnaujintus ir UEFA reikalavimus atitinkančius stadionus turės Telšiai (17 mln. litų rekonstrukcijos sąmata, 2 000 vietų), Kėdainiai (7–10 mln. litų, 3 000 vietų), Jonava (2 mln. litų, 2 000 vietų, kompleksas šalia stadiono).
Ėmus griežtai vykdyti klubų licencijavimo politiką, Lietuva per kelerius metus padarė didžiulį proveržį gerindama futbolo infrastruktūrą. Aikščių geriems futbolininkams auginti vis daugiau, dabar lieka surasti sprendimą dėl nacionalinio stadiono, kad nebetektų raudonuoti prieš visą pasaulį.
