Vėlyvą popietę prie stalo sėdėjome trise. Pagyvenęs televizoriaus nežiūrintis vyras ir dvi jaunos moterys, netinginčios vartyti mados žurnalų. Viena – seniau pažinta žurnalistė šviežių šiaudų spalvos plaukais, kita brunetė – jos draugė, bandanti rašyti reportažą apie turizmą. Vienai rūpėjo mano žinios, kitai – gal net ne tik tai. Atrodėme išskirtinai, nes dauguma salėje sėdinčių buvo vyrai. Pro šiaurėn žvelgiantį langą pavasario dangun stiebėsi Kauno rotušės kaklas. Ne pirmą kartą matytas vaizdas: tikrai nemeluosiu IQ skaitytojui įrodinėdamas, kad Kaune būnu tik redakcijos reikalais.
„Medžiotojų užeiga“ lietuviškoje skalėje – labai senas restoranas, siekiantis septintąjį dešimtmetį ir menantis sovietinės nomenklatūros nuotykius. „Šiame name Mickevičius gelbėjosi nuo vienatvės“, – pasakė tamsiaplaukė, ir linksmas šilkinis šypsenos tinklas apgaubė jos akis. „Bet mes ne dėl to čia susitikome“, – apsimestinai šmaikščiai burbtelėjau gelbėdamasis valgiaraštyje. Jo turinys it kirvis kotą atitiko interjerą. Medžioklės trofėjai, kailiais dengtos sienos, tamsus sienų plokščių medis – pusamžis po restauracijos pasendino ir tai, kas buvo atnaujinta. Tačiau metai šiai vietai nekenkė it konjakui.
Žvėriena ir kitos laukinės gamtos gėrybės iš tiesų šimtmečiais buvo lietuviškos virtuvės – tik, žinoma, ne valstietiškos – išskirtinis bruožas. Lietuva pasikeitė, bet liko labai retai gyvenamas kraštas, kurio didesnė dalis yra kokių nors parkų ir specialiai saugomų teritorijų sudėtyje. Šiame krašte saugoma daugiau žemės, nei turi Olandija, kurioje gyvena 18 milijonų. Apskritai, anot vieno politikos apžvalgininko, čia saugoma viskas, bet ne žmogaus teisės. Gal dėl to visi jaučiasi daugmaž nesaugiai. Akimirką suabejojau šiuo teiginiu: meniu dvelkė patikima tradicija, o naujumo ir seniai ragauto skonio pažadų darna „Medžiotojų užeigoje“ ne tik leido jaustis saugiai, bet ir savo ruožtu gundė norėti daugiau, nei mano metuose galima.
Pirmąsyk apsilankiusiems vyriausiasis restorano virėjas paliko galimybę rinktis visokius turistinius Medžiotojų rinkinius: lėkštę elnienos, stirnienos, kepto stirnienos pašteto, kepto sūrio ir pelėsinio sūrio užkandžiui (29,50 Lt) arba Žvėrienos kokteilį (stirniena, elniena, šerniena, mėlyni kopūstai ir miško grybų bei krienų padažas) už 49,50 Lt. Bet nė vienam mūsų tai nebuvo pirmas ar antras kartas „Medžiotojų užeigoje“, todėl akys labiau būtų krypusios prie stirnienos nugarinės karpačo (19,50 Lt). Septynių salotų skyriaus pozicijos, išskyrus vienas, pavadintas medžiotojų vardu, plaukė kartu su pagrindine Lietuvos restoranų srove. Moterys ryžosi ragauti baklažanų ir mocarelos salotų (12 Lt), o aš, suprantama, paprašiau Medžiotojų sriubos (9,50 Lt). Joms atsisakius vyno dėl negazuoto vandens, man beliko kukliai pasirinkti mažą Volfo-Engelmano. Salotos labai vykusios – pažįstama kompozicija, o mano sriuba beveik meksikietiška. Savaime tai nėra blogai, tačiau kėlė tam tikrą skonių sąmyšį.
Kova dėl pagrindinio patiekalo, palydima daugiasluoksnių small talk replikų, išvadavo nuo pagundų ragauti iškart iš trijų lėkščių. Kaip ir nuspėjau, mano senos pažįstamos skonis buvo nepasikeitęs: elnienos kepsnys su baravykų padažu (42 Lt). Aš pabandžiau aplenkti ir bakstelėjau į stirnienos nugarinę su vyšnių padažu už 52 litus, tačiau nesėkmingai. Padavėja įtikinamai paaiškino, kad laikas mano įgeidžiams blogas, ir kad virtuvėje stirnienos nėra. Tada mano ir brunetės akys susitiko ties įrašu šernienos troškinys alaus padaže už kuklius 19,50 lito. Puota prasidėjo, o kalba apie atsigaunantį Kauno senamiestį ir turistines keistenybes visiškai netrukdė.
Elnienos kąsnis iš kaimynės lėkštės buvo beveik svaiginantis. Puri ir natūraliai kvapni mėsa, nors ir atkeliavusi iš pusiau laukinės fermos, galėjo būti bet kokios virtuvės pasididžiavimas. „Toks maistas italus ir prancūzus Lietuvon tikrai gali vilioti labiau nei merginos ir krepšinio čempionatas“, – pasakiau be didelio įsitikinimo. Ne dėl to, kad abejočiau patiekalo savybėmis, o dėl to, kad tariausi užuodžiąs gundantį šiaudų spalvos plaukų kvapą. Šerniena alaus padaže nenusileido šiose skonio varžybose. Kainos ir kokybės lentelėje gal net būtų laimėjusi. Stiprus žvėrienos skonis ir delikatus sutirštinto padažo be išsišokimų fonas prašėsi nebent griežinėlio kokybiškai rauginto tradicinio lietuviško agurko. Kitą kartą reikės specialiai paprašyti, pagalvojau žinodamas, kad tikrai sugrįšiu. Gal dviese, gal ryžtingai vienišas.
Laikas tekėjo greičiau, nei norėjosi. Pauzė prieš desertą buvo užpildyta kokybišku interviu. Ir jokia radijo transliacija netrukdė. Ir mobilieji neskambėjo, ir jokie apykurčiai nebandė jais naudotis kasdienių reikalų tvarkymui. Beveik nepriekaištinga akimirka, dingtelėjo gero espreso (5 Lt) aromatui uždengus laukinį žvėrienos prisiminimą. Visų šešių deserto pozicijų (nuo 8,50 iki 10,50 Lt) vienbalsiai atsisakėme. Gal dėl sotumo, o gal iš nenoro slopinti savyje medžiotojų grobio skonių. Greitai besikeičiančioje Lietuvoje aptikti kažką stabilaus – it rami virtuvės tradicija – yra geras pojūtis. Pagalvojau, kad senas geras restoranas turi būti patvarus. Greičiausiai net mano recenzija negresia jo tradicijos saugumui. Ir dar prisiminiau, kad po to, kai entuziastingai aprašiau kitoje aikštės pusėje esančią „Sadutę“, maistas joje pamažu pagedo. Ir ką gi tai galėtų reikšti?
