Š. Keserauskas: „Kartais palaukti ir pažiūrėti, kaip bus toliau, yra geriau.“
Vienas pirmųjų darbų, kurį ruošiasi atlikti naujasis Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas, – nustatyti aiškius šios institucijos veiklos prioritetus. Turėdama ribotą finansavimą ir specialistų skaičių, ji daugiausia dėmesio turi skirti didžiausią žalą darantiems pažeidimams – karteliniams susitarimams. Tiesa, šią užduotį gali apsunkinti maža rinka.
Teisininko išsilavinimą turintis Š. Keserauskas tęsia pastaruoju metu pastebimą pozityvią tendenciją, kai svarbūs valstybinių institucijų postai pasiūlomi specialistams iš išorės užimti. Prieš sutikdamas tapti Konkurencijos tarybos vadovu Š. Keserauskas keletą metų darbavosi panašias funkcijas vykdančioje Jungtinės Karalystės institucijoje – Sąžiningos prekybos tarnybos Teisės departamente, kuriame dirbo vyresniuoju patarėju teisės klausimais. Šioje tarnyboje jis atliko vidinio advokato, konsultuodavusio tyrėjus, funkcijas.
Prieš išvykdamas į Jungtinę Karalystę Š. Keserauskas dirbo advokatu vienoje lietuvių advokatų kontoroje, kurios klientams atstovavo konkurencijos teisės bylose. Tad jis yra gerai susipažinęs tiek su lietuviškos, tiek su britiškos konkurencijos teisės aspektais. Dar įdomiau tai, kad Londono universitete apgintoje disertacijoje teisininkas nagrinėjo, koks turi būti konkurenciją prižiūrinčios institucijos veiklos modelis mažoje valstybėje.
Valstybės vaidmuo
Pirmiausia naujojo Konkurencijos tarybos vadovo klausiame apie Lietuvos ir Jungtinės Karalystės teisinių sistemų skirtumus. Kai vasario mėnesį žurnalas IQ (Nr. 2)kalbėjosi su mokesčių konsultavimo bendrovės „PriceWaterhouseCoopers“ vadovu Christopheriu Butleriu, jis išdėstė prielaidą, kad viena priežasčių, kodėl verslo sąlygos Lietuvoje yra sudėtingesnės negu Jungtinėje Karalystėje, gali būti skirtingos teisės tradicijos. Mūsų šalyje taikomi civilinės teisės principai, o anglosaksiškuose kraštuose vadovaujamasi bendrąja teise.
Pasak Š. Keserausko, teiginys, kad verslu paprasčiau užsiimti šalyse, kuriose galioja bendroji teisė, būtų paviršutiniškas. Bendrosios teisės tradicija iš tiesų užtikrina daugiau pastovumo, labiau prognozuojamą aplinką, o ją verslas mėgsta. Kita vertus, bendrosios teisės principai dažniausiai taikomi verslo subjektų santykiuose, o verslo ir valstybės santykius reglamentuoja mokesčių, licencijavimo, produktų saugos ar konkurencijos įstatymai. Be to, nemažai dalykų apibrėžia tiek Lietuvoje, tiek Jungtinėje Karalystėje galiojantys bendri ES teisės aktai, todėl šiuo atžvilgiu skirtumai tarp šalių nėra dideli.
Nepaisant to, Š. Keserauskas pritarė teiginiui, kad verslui tenkančios administracinės naštos svoris Jungtinėje Karalystėje iš tiesų yra mažesnis. Pasak jo, norint suprasti, kodėl taip yra, reikėtų žiūrėti ne į skirtingas teisės tradicijas, o atsižvelgti į valdžios ir jos institucijų norą kontroliuoti verslą ir piliečius. „Anglija turi senas liberaliosios demokratijos tradicijas, todėl ten kišimasis į privačią sferą nėra toks priimtinas, labai dažnai bijoma vadinamosios valstybės auklės. Posovietinėse valstybėse valdžios kišimasis į asmeninius reikalus labiau toleruojamas, kartais net pageidaujamas, tai daro įtaką ir verslo aplinkai“, – pastebėjimais dalijosi Š. Keserauskas.
Pratęsdamas savo mintį pašnekovas kalbėjo, kad praktiškai visos demokratinės valstybės susiduria su reguliavimo ribų dilema: jeigu valstybė nusprendžia eiti griežtesnio reguliavimo keliu, tai sumažina galimybes rinkos dalyviams pažeisti nustatytą tvarką, tačiau tuo pačiu metu padidina klaidos tikimybę; mažesnis reguliavimas dilemą apverčia aukštyn kojomis – grėsmė kyla dėl per didelės rinkos dalyvių laisvės.
Laisvosios rinkos šalininkai argumentuotų, kad rinka yra pajėgi susitvarkyti pati. Š. Keserauskas neatmetė tokios galimybės, tačiau pažymėjo, kad ne visuomet yra laiko laukti, kol taip įvyks. „Klausimas, ar tam turime laiko ir kiek tai kainuos? Bet tai, kad mes nenorime ar negalime laukti, dar nereiškia, kad bet koks veikimas yra geriau negu neveikimas. Kartais palaukti ir pažiūrėti, kaip bus toliau, yra geriau negu imtis veiksmų neatsižvelgus į jų pasekmes“, – teigė pašnekovas.
Reikalingi prioritetai
Darbo Jungtinėje Karalystėje metu Š. Keserauskas turėjo galimybę su konkurencijos apsaugos veikimo mechanizmais susipažinti iš vidaus. Paklaustas apie lietuviškus ir britiškus konkurencinės teisės įgyvendinimo skirtumus, pašnekovas įvardija tris: pirmiausia, Jungtinėje Karalystėje egzistuoja daugiau poįstatyminių teisės aktų, kurie paaiškina, kaip taikomos materialinės teisės normos; antra, detaliau reglamentuojamos tyrimų procedūros, nes institucijos nutarimai dažnai apskundžiami remiantis galimais procedūrų pažeidimais, o abejonės vertinamos įtariamų subjektų naudai. Tačiau labiausiai konkurencijos įstatymų prievaizdai Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje skiriasi savo veiklos prioritetais.
„Angliška institucija turi aiškius prioritetų nustatymo principus, kurių laikosi savo veikloje. Pripažįstama, kad yra ribotas biudžetas ir galima ištirti tik tam tikrą skaičių bylų, vadinasi, jas reikia grupuoti, kad būtų tiriamos pačios svarbiausios, susijusios su viešojo intereso pažeidimais“, – teigė Š. Keserauskas.
Dėl šios priežasties didesnė Sąžiningos prekybos tarnybos vykdomų tyrimų dalis yra susijusi su galimais karteliniais susitarimais, o piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi bylos keliamos gerokai rečiau. Kaip paaiškino Š. Keserauskas, piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi bylos yra sudėtingos ir kontroversiškos; jei kartelio atveju ekonomistai sutinka, kad karteliai yra žalingi ir pateisinami tik labai retais atvejais, tai pasakyti, kad vienašališki veiksmai yra žalingi, gerokai sunkiau. Jungtinėje Karalystėje tokios bylos nepradedamos, jei neturima aiškios vizijos dėl žalos teorijos, t. y. kaip tai pažeidžia vartotojų interesus. Kaip Š. Keserauskas buvo užsiminęs anksčiau, per didelis reguliuotojo aktyvumas nebūtinai yra geras pats savaime, mat didelių ūkio subjektų suvaržymas gali juos atgrasyti nuo konkurencingų veiksmų, nes jie tiesiog bijos būti nubausti.
Lietuvoje pastaruosius du dešimtmečius vyravo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi bylos, kartelinių susitarimų buvo nustatoma labai nedaug, o šis santykis ėmė keistis tik per pastaruosius keletą metų. „Tai sveikintina tendencija vien dėl to, kad karteliniai susitarimai daro daugiausia žalos vartotojams ir ekonomikai apskritai. Ir jei ką nors verta išsiaiškinti turint ribotus resursus, tai verta išsiaiškinti būtent tai, užuot susiradus lengvą taikinį remiantis užimama rinkos dalimi“, – sakė Š. Keserauskas.
Mažiau, bet veiksmingiau
Aiškiai sudėlioti prioritetai turėtų būti vienas svarbiausių lietuviškosios konkurencijos institucijos tikslų. Apskritai, pasak Š. Keserausko, maža valstybė negali sau leisti imituoti to, ką daro didelė valstybė, nes tam nepakaks resursų arba jų reikės skirti neproporcingai daug, kas nebus itin racionalu. Aiškindamas tai pašnekovas pateikia palyginimą su automobiliais: „Jei turtingos valstybės gali leisti sau turėti didelį mersedesą, kuris ir greitai važiuoja, ir yra komfortiškas, tai mažai valstybei geriau tiktų mažas sportinis automobilis, pavyzdžiui, britiškasis „Lotus“, kuris nėra labai patogus, tačiau gali greitai nuvežti iš taško A į tašką B. Išvertus į konkurencijos teisės kalbą, galbūt reikėtų daryti tai, kur tikėtini rezultatai bus patys didžiausi išleidžiant mažiausiai.“ Tad jei palyginti nedidelė institucija susitelktų ir daugiausia dėmesio skirtų antikartelinei veiklai, Š. Keserausko nuomone, tai galėtų duoti geriausių rezultatų.
Beje, grįžtant prie automobilinių terminų, svarbu ne tik automobilio dydis ir galimybės, bet ir jo vairuotojas. Apie tai galvoja ir naujasis Konkurencijos tarybos vadovas: „Teisės normos gali būti pačios tobuliausios, be to, tai, ką turime Lietuvoje, mažai kuo skiriasi nuo užsienio praktikos. Tačiau teisės normas įgyvendina žmonės, kurie yra pažeidžiamiausias ir labiausiai saugotinas elementas.“
Anot jo, Konkurencijos taryba turi būti pajėgi pritraukti ir išsaugoti gerus specialistus. Nėra būtina siūlyti visiškai to paties, kas siūloma privačiajame sektoriuje. Š. Keserauskas iš savo patirties teigė galintis pasakyti, kad analogiškos sąlygos nesiūlomos ir Jungtinėje Karalystėje. Jo teigimu, nemažai darbuotojų į Sąžiningos prekybos tarnybą ateina iš privačiojo sektoriaus, jie sutinka gauti kiek mažesnį atlyginimą, tačiau už tai gauna galimybę dirbti įdomesnį darbą. Aišku, Lietuvoje skirtumas tarp valstybinio ir privačiojo sektoriaus didesnis, ir tai yra kliūtis, priklausanti nuo įstatymų leidėjų, o ne nuo Konkurencijos tarybos vadovo. Vis dėlto Š. Keserauskas tikina pasistengsiąs padaryti viską, kad tarybai skiriamos lėšos būtų panaudotos kuo optimaliau.
Mažos rinkos problema
Siekti užsibrėžtų tikslų Konkurencijos tarybai gali būti nelengva ne tik dėl nepakankamo finansavimo, bet ir dėl mažos rinkos specifikos. Konkurencijos teisės požiūriu Lietuvą laikyti maža rinka nėra teisinga. Pasak Š. Keserausko, būdama nedidelė valstybė ir priklausydama ES Lietuva turi gana atvirą ekonomiką. Bendraudama su kitomis Bendrijos narėmis ji negali turėti muitų, kvotų, nepagrįstų licencijavimų. Tad nors iš pirmo žvilgsnio rinkos ribas ir norisi tapatinti su valstybės sienomis, Lietuva yra nedidelė gerokai platesnės Baltijos šalių, ES ar tam tikrais atvejais net pasaulinės rinkos dalelė. Kita vertus, yra tam tikrų sričių, aprėpiančių tik nacionalinę ar lokalinę rinką. Tokiais atvejais gali pagrįstai iškilti mažos rinkos problema, kuri reiškia, kad tam tikroje srityje gali veikti labai nedaug ar tik vienas ūkio subjektas, tai iškelia nepakankamos konkurencijos klausimą.
Vis dėlto aspektą, kuris gali labiausiai apsunkinti rinkos prievaizdų darbą, Š. Keserauskas sieja su fiziniu valstybės mažumu arba „švogerių krašto“ sindromu. „Lietuva turi labai nedidelį verslininkų skaičių, kurie dažnai yra baigę tas pačias mokyklas, tuos pačius universitetus, lanko tuos pačius sporto klubus, veda vaikus į tuos pačius darželius. Tai tokia aplinka, kurioje visi vieni kitus pažįsta ir tai sumažina paskatas konkuruoti ir kelia didelius iššūkius konkurencijos politikai“, – aiškino pašnekovas.
Nors pats faktas, pasak Š. Keserausko, kad visi pažįsta visus, savaime nėra blogas, dėl jo susidaro palankesnės sąlygos susitarti, o ne konkuruoti. Užsienio šalių patirtis rodo, kad konkurenciją prižiūrinčių institucijų antikartelinė veikla veiksmingesnė būna tada, kai apie draudžiamus susitarimus sutinka padėti išaiškinti jų dalyviai. Tačiau tokių prisipažinimų greičiausiai gerokai sumažėtų, jei reikėtų įduoti draugą, kaimyną ar žmogų, su kuriuo žaidžiate tenisą. Š. Keserauskas linkęs manyti, kad situacija nėra beviltiška, tiesiog ji kelia didesnėms rinkoms nebūdingų iššūkių. Lieka tikėtis, kad naujajam Konkurencijos tarybos vadovui, skirtingai negu jo pirmtakams, užteks patirties ir ryžto šiuos iššūkius įveikti.
