Prieš pusantrų metų iš politikų lūpų skambėjo garsios frazės, kad Lietuvą nuo krizės išgelbės PPP (angl. Public Private Partnership) arba Viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystė (VPP). Gal ir yra tiesos, kad krizės metu verslui reikia duoti bet kokio darbo, tačiau šis atvejis netinkamas.
VPP projektus kaip tik reikia organizuoti ne kritiniu laikotarpiu, nes tuo metu praktiškai visų ūkio subjektų (ministerijų, savivaldybių, privačių įmonių ir t. t.) piniginiai srautai yra sutrikę, o bankai itin atsargiai vertina kredito riziką. VPP projektai kaip tik turi padėti išvengti kritinių situacijų sumažindami savivaldybių, vyriausybių įsiskolinimo lygį, išdėstydami visam projektui skirtas lėšas per ilgą, dažniausiai 5–25 metų, laikotarpį.
VPP sąvoka atsirado apie 1990 metus. VPP projektus apibūdina dažniausiai ilgalaikis viešojo ir privačiojo partnerio bendradarbiavimas, privačiajam partneriui dalyvaujant įvairiuose projekto etapuose (projektavimas, vykdymas ir eksploatavimas), prisiimančiam paprastai valstybiniam sektoriui tenkančią riziką ir dažnai iš dalies arba visiškai finansuojančiam projektą. Viešasis sektorius privačiam partneriui pradeda mokėti tik po to, kai galutinai sukuriamas numatytai veiklai vykdyti reikiamas turtas ir pradedamos teikti paslaugos. Taip pat pabrėžtina, kad yra išsaugoma viešojo sektoriaus nuosavybės teisė į privačiam subjektui perduotą valdyti ir naudoti turtą, kuris reikalingas tai veiklai vykdyti.
VPP projektai pirmiausia turi padėti sutaupyti mokesčių mokėtojų pinigus, nes viešasis sektorius gauna geriausias paslaugas už optimalią kainą (angl. Value for Money), o privatusis – investicijų bei kapitalo grąžą. Viešasis sektorius teikia socialinę atsakomybę, aplinkos supratimą, vietos specifines žinias ir mobilizuoja politinį palaikymą, tuo tarpu privatusis sektorius panaudoja savo žinias ir geriausią komercijos, vadybos valdymo praktiką bei inovacijas projektą įgyvendinti kaip įmanoma efektyviau. Procesą kontroliuojant privačiajam sektoriui užtikrinamas efektyvesnis valstybės lėšų valdymas, investiciniai projektai įgyvendinami nustatytu laiku ir jiems nereikia nenumatytų papildomų viešojo sektoriaus išlaidų, taip pat užtikrinamas savalaikis ir kokybiškesnis viešųjų paslaugų teikimas. Partnerystės dalyviai gauna abipusės naudos.
Pamėginkime įvertinti, kokia yra situacija Lietuvoje ir kaip toli yra pažengusios kitos ES šalys. Nuo 1990 iki 2009 metų Europos Sąjungoje buvo pasirašyta daugiau kaip 1 300 VPP sutarčių, kurių projektų vertė siekė daugiau nei 250 mlrd. eurų. Pradedant nuo 2000 metų ES aiškiai matomas VPP projektų augimas ne tik jų skaičiumi, bet ir pinigine išraiška. 2000-aisiais ES buvo sudarytos 97 VPP sutartys už 15 mlrd. eurų, o 2005 metais jau 130 sutarčių už 27 mlrd. eurų. Krizė taip pat turėjo įtakos, tad 2009-aisiais sudarytų VPP skaičius krito iki 118, kurių vertė siekė 16 mlrd. eurų.
Pagal projektų skaičių 1990–2009 metų laikotarpiu Jungtinei Karalystei teko 67 proc. visų Europos VPP projektų, beveik 10 proc. – Ispanijai, kuri lieka antra didžiausia VPP projektų rinka. Atitinkamai Prancūzijai tenka 5,4, Vokietijai – 5, Portugalijai – 3,1, Italijai – 2,4 proc.
Pagal VPP projektų vertę per tą patį laikotarpį Jungtinė Karalystė išlaiko lyderio pozicijas ir jai tenka 52,5 proc. visų Europos projektų, 11,4 proc. tenka Ispanijai, 7 proc. – Portugalijai, 5,2 proc. – Prancūzijai, 4,1 proc. – Vokietijai. Vidurio ir Rytų Europos šalims tenka kur kas mažesnė pyrago dalis, tačiau aiškiai išsiskiria Vengrija (2,3 proc.), Lenkija (1,7 proc.), Slovakija (0,5 proc.) ir Čekija 0,3 (proc.). Kad ir kaip būtų gaila, Lietuvos šiame sąraše nėra.
Ūkio ministerija, siekdama skatinti VPP bendradarbiavimą, inicijavo viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės pilotinių projektų įgyvendinimą ir kvietė ministerijas bei savivaldybes teikti siūlymus. Dabar Ūkio ministerija skelbia atrinkusi šešis pilotinius projektus: Vilniaus universiteto vaikų ligoninės naujo korpuso statyba; Vilniaus Balsių mokyklos (kartu su ambulatorija) statybos ir valdymo projektas; Daugiabučių namų, skirtų socialiniam būstui, statyba Alytuje; Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės Vilniuje statyba; Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų teritorijoje esančių nenaudojamų pastatų rekonstravimas į kalėjimą ir Palangos miesto aplinkkelio projektas.
Kol kas iš šių projektų būtų galima paminėti itin sunkiai organizuotą Balsių mokyklos statybos konkursą. Projekto vykdytoją pavyko prisitraukti 2009 metais rengiant konkursą net kelis kartus. Mokykla turi būti pastatyta iki šių metų rugsėjo.
Tačiau vien per kritinį 2009 metų laikotarpį Vokietijoje VPP pagrindu buvo pasirašyta sutarčių už 1,8 mlrd., Prancūzijoje – už 900 mln., Graikijoje – 400 mln., Ispanijoje – 600 mln. eurų. Lydere ir toliau lieka Jungtinė Karalystė, sudariusi sutarčių už 6,5 mlrd. eurų.
Taigi, kas Lietuvai per pastaruosius 10 metų trukdė pasirašyti bent keletą viešosios ir privačiosios partnerystės sutarčių. Greičiausiai tai, kad šio tipo sutartys yra ilgalaikės ir trunka iki 25 metų. Įvertinti visas kylančias ekonomines, teisines ir kitas rizikas yra išties sudėtinga. Todėl greičiausiai suveikė principas geriau nieko nedaryti.
Reikia pripažinti, kad esame jauna šalis ir turime nebrandžią teisinę sistemą, be to, aiškiai trūko politinės valios. Valdininkai yra žemos kvalifikacijos, todėl paprasčiausiai neužtektų kompetencijos tokio tipo projektams organizuoti. Tačiau dabar ekonomikai rodant atsigavimo ženklus yra visos galimybės geram VPP projektų startui Lietuvoje.
_____________________
Gintaras Maželis yra „UniCredit Bank“ generalinis direktorius
