TVF siūlo rekomendacijas šalims, kaip reguliuoti kapitalo sąskaitas.
Pastaruosius dvejus metus šalių kapitalo sąskaitų reglamentavimas yra pasaulio finansinių debatų centre. Priežastys yra aiškios: kadangi pasaulio ekonomika, Tarptautinio valiutos fondo (TVF) atstovų žodžiais, „atsigauna skirtingais greičiais“, lėtai augančios pažengusios ekonomikos toliau išlaiko žemas palūkanų normas ir naudoja kitokias ekspansyvios pinigų politikos priemones, o greitai augančios besivystančios ekonomikos mažina recesijos metu naudotas skatinamos politikos priemones.
Dėl šių nelygumų kapitalas pradėjo plaukti iš pirmųjų į antrąsias ir panašu, kad tai tęsis ir toliau. Besivystančios rinkos bijo, kad šis tvindymas kapitalu pabrangins jų valiutas, padidins einamųjų sąskaitų deficitus ir išpūs turto kainų burbulus. Kaip rodo praeitis, tai yra tiesioginis bilietas į ateities krizes.
Problemą apsunkina tai, kad viena iš ekspansyvią ekonominę politiką vykdančių šalių yra Jungtinės Amerikos Valstijos, turinčios didžiausią pasaulio finansų sektorių ir leidžiančios svarbiausią pasaulio valiutą.
Nenuostabu, kad kai kurios besivystančios šalys, mėgindamos suvaldyti antplūdį, naudoja kapitalo kontrolės priemones. Tai, be abejo, prieštarauja išminčiai, kurią TVF ir kiti dėstė praeityje, kad besivystančios ekonomikos šalys turi išlaisvinti savo kapitalo sąskaitas ir tokiu būdu turėtų tapti didesnio finansų liberalizavimo proceso dalimi.
Didysis dvidešimtukas (G-20) 2008 metais pripažino, kad nuo grandinės paleistas finansavimas gali sukelti brangiai kainuojančių krizių, kitaip tariant, nusprendė vėl pradėti reguliuoti finansus. Tačiau į sprendimą G-20 neįtraukė tarpvalstybinių kapitalo srautų, tarsi jie nebūtų finansavimo dalis. Be to, dėl kalbos vingrybių kapitalo srautų reguliavimas yra menkinamai vadinamas „kontrole“, o ne tikruoju vardu.
Todėl labai svarbu, kad TVF pradėjo spręsti šią problemą. Šių metų balandžio pradžioje fondas paviešino du dokumentus. Vieną – pateiktą valdybai ir labiau techninio pobūdžio „personalo pažymą“, kitą – generalinio direktoriaus Dominique‘o Strausso-Kahno pareiškimą. Šie dokumentai tęsė kitos prieš metus išleistos „techninės pažymos“ mintį. Pagrindinė visų šių dokumentų išvada yra ta, kad tarptautinių kapitalo srautų reguliavimas gali papildyti makroekonominę politiką ir vadinamąjį rizikos ribojimo makroekonominiu mastu finansinį reguliavimą.
Iš tikrųjų yra ištirta, kad tokį reguliavimą naudojusias šalis pastaroji pasaulinė finansų krizė pažeidė ne taip skaudžiai, o daugelis ekonomistų teigia, jog tą patį galima būtų pasakyti ir apie 1997-1998 metų Azijos finansų krizę.
Iš patirties žinome, kad daug reguliavimo rūšių, ne vien sulaukusios TVF pritarimo, yra gana logiškos. Vienas pavyzdžių yra prievolė kaupti rezervus tekant tarptautiniams kapitalo srautams ar, dar geriau, augant tarptautiniams įsipareigojimams. Tą sėkmingai įgyvendino Čilė, Kolumbija ir kitos šalys.
Įplaukiančio kapitalo apmokestinimas ar minimalūs reikalavimai, kiek laiko kapitalas turi išbūti šalyje, galėtų vaidinti panašų vaidmenį. Prasminga būtų ir drausti tam tikras operacijas, ypač skolinantis užsienio valiutomis tiems, kurie negauna pajamų šiomis valiutomis. Kitu atveju, jeigu jie skolinasi iš vietinių finansų institucijų, reguliavimas galėtų būti panašus į neseniai Brazilijoje ir Pietų Korėjoje pradėtas naudoti priemones, tarp kurių yra dideli kapitalo ir duomenų pateikimo reikalavimai susijusiems įsipareigojimams.
Naujausiame TVF dokumente fondas siūlo rekomendacijas šalims, kaip reguliuoti kapitalo sąskaitas (kurias jis vadina „kapitalo srautų valdymo priemonėmis“).
Rekomendacijos tinkamai pabrėžia, kad reguliavimas turėtų papildyti, o ne pakeisti anticiklinę makroekonominę politiką. Tačiau susidaro įspūdis, kad TVF patartų kapitalo srautų valdymo priemonėmis naudotis tik kraštutiniais atvejais, prieš tai išbandžius visas kitas – valiutos kurso koregavimą, rezervų kaupimą ir varžančią makroekonominę politiką.
Tiesą sakant, kapitalo srautų valdymo priemonės vengiant pernelyg didelio valiutos kurso kilimo ir kaupiant rezervus turėtų būti vientisa politikos dalis. TVF taip pat skatintų kapitalo srautų valdymo priemones naudoti tik laikinai. Tačiau tai prieštarauja tose pačiose rekomendacijose pateiktam siūlymui „stiprinti institucinę santvarką“.
Institucinė santvarka gali reikšti, kad kapitalo srautų valdymo priemonės turėtų būti valstybės nuolatinės politikos įrankis, ir kad reguliavimas galėtų būti griežtinamas ar švelninamas priklausomai nuo ekonomikos ciklo tarpsnio.
Kol kas paskubomis sukurtos priemonės daugelyje šalių sumažino efektyvumą. Dar daugiau (ir vėl prieštaraujant rekomendacijoms) – kapitalo srautų valdymo priemonės pagal savo apibrėžimą reiškia šiokios tokios diskriminacijos tarp rezidentų ir nerezidentų buvimą.
Galų gale juk gyvename globalioje sistemoje, kurioje skirtingos valstybės naudoja skirtingas valiutas, o tai reiškia, kad rezidentai ir nerezidentai turi skirtingų poreikių turtui šiomis valiutomis.
Svarbiausia, kad politikos nuostatose, sudaromose tarptautinių institucijų, tokių kaip TVF, turėtų būti pateikiami ir aiškūs mechanizmai, kaip bendradarbiauti su šias politikos priemones naudojančiomis šalimis.
Tačiau nieko panašaus negalima rasti TVF rekomendacijose, nors fondas ir pripažįsta, kad kapitalo sąskaitų svyravimai tam tikra prasme turi neigiamą poveikį, primetamą kapitalą priimančioms šalims. Tiesą sakant, tam, kad būtų įgyvendintos TVF rekomendacijos, gali prireikti panaikinti kelių laisvos prekybos sutarčių nuostatas (ypač tokių, kurias pasirašė JAV), neleidžiančias riboti kapitalo srautų.
Dar svarbiau yra tai, kad šalys turėtų naudotis panašiomis priemonėmis, kurios būtų tarptautinio reguliavimo režimo dalis, kad padidėtų jų ekspansyvios pinigų politikos efektyvumas.
Pagaliau, taikant bet kokį šios srities reguliavimą, reikia suvokti, kad kapitalo sąskaitų konvertuojamumas TVF „klientams“ nėra privalomas.
Ši problema buvo išspręsta 1997 metais, kai tuometinis TVF vadovas Michelis Camdessusas mėgino įrašyti šiek tiek įsipareigojimų liberalizuoti kapitalo sąskaitas Tarptautinio valiutos fondo sutartyje. Tai, kad šios pastangos buvo nesėkmingos, netiesiogiai pripažįstama naujose rekomendacijose, kuriose nurodyta, kad šie siūlymai nesukuria naujų įsipareigojimų.
Kitaip tariant, naujos TVF rekomendacijos yra sveikintinos, bet ateinančias metais valstybėms reikės daugiau nei kada nors iki šiol laisvės reguliuojant jų kapitalo sąskaitas.
____________________
José Antonio Ocampo, buvęs Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus pavaduotojas socialiniams ir ekonominiams klausimams ir buvęs Kolumbijos finansų ministras, šiuo metu yra Kolumbijos universiteto profesorius ir Pasaulinės minties komiteto narys. Kevinas Gallagheris yra tarptautinių santykių profesorius Bostono universitete ir Pasaulinės plėtros bei Tafto universiteto aplinkos instituto mokslo darbuotojas. Stephany Griffith-Jones yra Kolumbijos universiteto Politinio dialogo iniciatyvos finansinių tyrimų vadovė.
