Be pataisų – ne Velykos
Liko mažiau nei para, kai po septynių tylos ir susikaupimo gavėnios savaičių ankstyvą Velykų rytą bažnyčiose varpų gausmas pažadins Prisikėlimui ir paskelbs didžiausią krikščioniškojo pasaulio stebuklą: Kristus prisikėlė! Diena, kai Dievo sūnus savo kančia ir mirtimi atpirko žmoniją, primena, kad net labiausiai nusivylimų sužeistas žmogus turi teisę į didžiausią dovaną – viltį.
Švęsti dvasios atgaivos šventės suvažiuosiančių poros dešimčių artimųjų laukianti Kulbių kaime prie pat siauruko besiglaudžiančios sodybos šeimininkė 84-erių Janina Bikinienė Velykų rytą atkartos iš kartos į kartą perduotas senąsias tradicijas. Atėjusias iš senovės, bet išstumiamas iš modernėjančio, tačiau sielos apsivalymui laiko pristingančio pasaulio.
J.Bikinienės namai prieš Velykas nušvinta prasmingiausios pavasario šventės pranašais – žalumynais. Ant šventinio stalo kiekvienam svečiui padėta mirtų šakelė, viduryje – kačiukais pasidabinę karklai.
Pasak močiutės, gamtos atgimimą liudijantys augalai Velykų stalui toks pat privalomas atributas, kaip ir margučiai.
„Vaikystėje lėkdavom į mišką Velykoms pataisų rinkti. Visą stalą jais išpuošdavo, nes tiek lėkštučių, kad visiems užtektų, seniau nebūdavo. Štuka mėsos, kiaušiniai, naminis sviestas, krienas – ir visos vaišės“, – „Sekundei“ pasakojo J.Bikinienė.
Pataisų vaikai lėkdavo rinkti nė neprašyti – tikėjo miške sutiksiantys „baisiai gražiais ratukais“ važinėjančią Velykę.
Nė karto taip ir nesutiktos Velykų bobutės dabar dairosi pačios J.Bikinienės anūkai ir proanūkiai. Deja, suvažiavusi gausi šeimyna randa tik jos paliktas dovanas – per žiemą močiutės numegztuose spalvinguose krepšeliuose paslėptus margučius.
Lenktynėse švilpdavo botagai
Didžiojo Velykų stebuklo laukimas prasidėdavo dar iš vakaro. J.Bikinienė pamena, kad net vaikai iki vidurnakčio išbūdavo bažnyčioje, porą valandų numigę, vėl skubėdavo į rytines pamaldas. Pamaldžiausieji Prisikėlimo stebuklo laukdavo bažnyčioje visą naktį.
Dabar apie tokius budėjimus Panevėžio krašte tik legendos pasakojamos – senoji Velyknakčio tradicija nugrimzdo praeitin. Ją menantieji pasakoja smagių nutikimų, kaip kareiviais persirengę vyrai gąsdindavę lankose užsnūdusias pamaldžias moterėles, kaip patys kulnus papustydavo vos tik ankstyvą rytą pro maldos namų duris įgužėdavo pirmieji lankytojai.
Apie nutikimus bažnyčioje Velykų naktį į 9-ą dešimtį įkopusi J.Bikinienė taip pat tik pasakojimus tegirdėjusi – pačiai nebeteko budėti laukiant Kristaus prisikėlimo. Tačiau, anot jos, į bažnyčią turėdavo suspėti iki saulei patenkant. Nors iš namų išskubėdavo dar gaidžiams nenugiedojus, tačiau tamsu nebūdavo, mat Velykų naktį visada nušviečia pilnatis.
Iš Panevėžio rajono pakrašty besiglaudžiančio J.Bikinienės gimtojo Jasvilonių kaimo į Velykų ryto pirmąsias šv. Mišias, vadinamąsias rarotines, Subačiaus bažnytėlėje jasviloniškiai pėdindavo naktį įsimintais miško takeliais – trakais. Tik pokariu būriais traukdavo keliu – kad miško broliai arba raudonieji kelio nepastotų.
Pasak J.Bikinienės, į bažnyčią reikėdavo spėti iki saulės tekėjimo, mat pasirodžius pirmiesiems spinduliams aplink maldos namus pajudėdavo procesija ir Prisikėlimo žinią paskelbdavo prabilę varpai.
Nuo maldų ir stebuklo šlovinimo Velykų rytą bažnyčioje pradėdavusius žmones vos išėjusius už šventoriaus vartų tarsi kas permainydavo.
Ramūs ir pamaldūs kaimiečiai virsdavo aistringais lenktynininkais, o dulkėti kaimo keliai – varžybų trasomis. Mat tikėta: kas greičiau namus pasieks, tam darbai tais metais geriau seksis, viską visada laiku pabaigs, pirmas derlių nuims. Pirmajam parskubėti į namus būdavusi didelė garbė prieš visą kaimą.
„Oi, kokios lenktynės užvirdavo! Dulkės rūkdavo! Keliukai buvo siauri, o arklių daug, pasitraukti nespėjusiems seniems žmonėms važiuotieji net su botagu per galvą užduodavo. Vienam žmogeliui buvo visiškai blogai, kai gavo petin arklio iena. Dėl to daugiausia pėstieji laukais traukdavo – kelio saugojosi“, – pamena J.Bikinienė.
Ugnį nuviliojo su duona
Kulbių kaimo gyventoja iki šiol laikosi senos tradicijos prieš šeimai sėdantis prie stalo vaišes, sodybą ir pastatus „pakrapinti“ dar Velykų rytą iš šulinio pasemtame, bažnyčioje šventintame vandenyje sudrėkintomis rugių varpomis ir aprūkyti visus metus saugomu Verbų sekmadienio simboliu – kadagio šakele.
„Apkrapijam net ir laukan išėję kiemą, gyvulius. Jei pati kai kada nebeišeinu, nors dukra išlėkus apšlaksto“, – pasakoja J.Bikinienė.
Nuo seno žmonės tiki, kad Velykų ryto vanduo ir Verbų sekmadienį pašventinta kadagio šakelė turi magišką galią – saugo namus nuo žaibo, audrų, kitų stichinių nelaimių. Veikia ar ne Velykų ryto burtai, tegul sprendžia kiekvienas. Tačiau J.Bikinienei pačiai teko patirti bažnyčios ritualų galią.
Kadaise nuo elektros užsiliepsnojus ūkiniam pastatui, šeimininkus ir kaimynus kaustė siaubas matant, kaip pakilęs vėjas ugnį neša trobos link. Kol sulėkusieji kovojo su ugnimi, nuo miško pasirodžiusi kaimo senolė pro gaisravietę pasuko į priešingą nuo namo pusę – iki telkšančios balos. Iki tol grasinusi ir trobesius apimti ugnis staiga pasuko paskui senutę – vandens link.
Tik vėliau J.Bikinienė sužinojo, kad nuo jos trobos ugnį nuviliojusi kaimo senolė kišenėje nešėsi šv. Agotos duonelės, gelbstinčios nuo gaisro, blogos akies ir kitų negerumų.
Iki šiol J.Bikinienė pasirūpina, kad vaikai ir anūkai visada turėtų šv. Agotos duonelės ir būtinai – mašinoj pasidėtų.
Duoklė ir vėlėms
Prie Velykų stalo švęsti visa ko apsivalymo šventės, pasak J.Bikinienės, susirenka ir gyvieji, ir mirusiųjų sielos.
„Žemei atšilus, gamtai atbudus ir vėlės išeina iš kapų. Mūsų pasaulyje jos būna, kol pirmas perkūnas nugriaudi. Paskui kaip gyvatė – nebe vaistai, taip vėlės grįžta į savo vietas“, – senolių išmintimi dalijasi kulbietė.
Velykų stalo, kaip ir Kūčių, nedera visiškai nukraustyti. Senoliai moko vaišėmis pagerbti trumpam į buvusius namus sugrįžusias vėles – ant stalo palikti pyrago ir, svarbiausia, margučių. Šis velykinio stalo atributas – pirmasis svečių išragaujamas patiekalas.
Margučių daužymas – ištisas ritualas, J.Bikinienės giminėje perduodama iš kartos į kartą.
Dar jos tėvelis visus iškalendavo į dantis ir niekada neapsirikdavęs nustatydamas stipriausią. Pirmasis margutis – vyriausiojo šeimos nario privilegija. Kol jis neišsirinks velykinio kiaušinio, kitiems nevalia tiesti rankų marguojančios kraitelės link.
Tik neseniai ant J.Bikinienės stalo pradėjo rastis ryškiaspalviai cheminiais dažais numarginti velykiniai kiaušinai.
Anot močiutės, tokių vaikai suvežantys. Pati iki šiol margina juos taip, kaip išmokusi iš savo „babos“ – laukuose, miškuose ir darže surinktais žolynais. Svarbiausia, anot Kulbių gyventojos, kad ant stalo puikuotųsi pačių įvairiausių spalvų margučiai.
„Kristus buvo labai sudaužytas, žaizdotas, už tai ir kiaušinius dažome Kristaus žaizdų spalvomis – geltona, mėlyna, raudona, visokių turi būti“, – primena J.Bikinienė.
Ant stalo – ir vilko dėti kiaušiniai
Kaimo močiutė Velykoms puikiausiai išsiverčia be chemijos. Gelsvą spalvą išgauna iš beržo lapų. Svarbiausia, anot jos, kad lapai būtų surinkti birželio mėnesį, kai jie dar jauni ir prisirpę sulčių. Pražiopsojus tinkamą metą užtenka ir po pirtelę pasisukiojus vantą nubraukti – kad ir prasčiau nudažys kiaušinį, bet vis tiek geltonai.
Velykų išvakarėse ant krosnies J.Bikinienė kaičia ir puodą su smulkiu šieneliu – pakritomis. O jei jame dar yra sudžiūvusių dobilų ar geltono trainio žiedelių, kiaušinį numargins žalsvai. Daugiausia vargo, anot J.Bikinienės, su juodalksnio ar ąžuolo žievėmis. Nepakanka jų prilupti, bet dar bent dvi tris savaites reikia užpylus verdančiu vandeniu mirkyti.
Už triūsą gamta apdovanoja sodria ruda spalva. Taip išgauta spalva dažydavo ne tik kiaušinius Velykoms, bet ir vilną būsimoms drobėms. Rudai margučius nuspalvina ir išvirinti pupų lukštai.
J.Bikinienė juokauja ant Velykų stalo padedanti ne tik vištos, bet ir vilko kiaušinį. Taip dar jos močiutė vadindavo juodai dažytą margutį. Tamsią spalvą kaimo žmonės išgaudavo iš surūdijusios geležies.
„Pridažiau vilko dėtų kiaušinių – sakydavo baba“, – pamena J.Bikinienė.
Nors ji pati geležimi nerizikuoja dažyti, bet pilkio margučio neišvengianti – vis pokštą iškrečia sumaišytos spalvos. J.Bikinienė kiaušinius dažo senoviškai – apvynioja svogūnų lukštais, įdeda kokį karštame vandenyje pamirkytą žolynų lapelį ir sutvirtina drobiniais skudurėliais.
Ant Velykų stalo kulbietė kasmet suskaičiuojanti apie 100–120 margučių. Močiutė sako nebeturinti jėgų tiek nudažyti – vaikams išdalinanti žalius kiaušinius, kad patys margučiais pasirūpintų. Tačiau ir pati Velykų atrakcijos nepraleidžianti – bent 40 numarginanti. Suvažiavus šeimynai iš tokios gausybės margučių greit tik spalvotų lukštų krūva telieka.
„Mūsų šeimoje nėra nė vieno, kas per Velykas margučio nesuvalgytų, o vyriausiam sūnui be šešių kiaušinių nė pradėt“, – pasakoja J.Bikinienė.
Anot jos, neatsitiktinai ligoniui pirmiausia kiaušinį suvalgyti duoda, kad pastiprintų. Mat margutis – stiprybės, jėgos ir sveikatos simbolis, todėl bent vieną per Velykas suvalgyti būtina. O kas margučio neragaus – visus metus paliegęs vaikščios.
Straipsnį taip pat skaitykite 2011 m. balandžio mėn. 23 d. dienraštyje „Sekundė“ arba „Facebook“ tinkle.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
P.Luko nuotr. Prie Velykų stalo švęsti visa ko apsivalymo šventės, pasak J.Bikinienės, susirenka ne tik gyvieji, todėl svarbu palikti ant stalo margutį ir trumpam į buvusius namus sugrįžusioms vėlėms.
