Vandentiekio bokštą prieš kelerius metus norėta paversti vadinamąja tūrine reklama – didžiule alaus skardine.
Šį kartą šeštadienio tekste iš IQ bibliotekos esė-albumo „Raktai į Lietuvos miestus“ – netradicinės Saulės miesto – Šiaulių – vietos.
Vigmantas Butkus: „Šiaulių fragmentai: vaizdais ir žodžiais“
Žinoma, pirmiausia vadinamasis Bulvaras – pėstiesiems skirta Vilniaus gatvės atkarpa, kurią pavadinčiau Šiaulių urbanistiniu stuburu. Tuštėjantis šiais prekybos centrų invazijos laikais, bet vis dar rodantis savo jėgą, dar neleidžiantis galutinai akropoliškai „išcentruoti“ miesto erdvės.
Pagyvenusi moteris bukinistė – vienintelė tokia Šiauliuose. Gal dėl to be jos jau kelinti metai būtų sunku įsivaizduoti Bulvarą prie kažkada buvusios Mergaičių, o dabar Didždvario gimnazijos. Tarp jos parduodamų knygų daug sovietmečio „bestselerių“. Būna, kad žvilgsnis į jų viršelius ar net nugarėles aktyvuoja pačius tekstus, sužadina istorinę bei asmeninę atmintis. Tada ir Bulvaras, neseniai ištvėręs unifikuojantį „euroremontą“, nebeatrodo vien dabartiškai uniforminis – žybteli vienas kitą užklojančiais praeities dešimtmečių kaleidoskopais.
Nuotraukoje atrodo, lyg senų knygų nugarėlių viršus susilietų su naujų trinkelių, kuriomis išklotas Bulvaras, viršutine puse. Gatvė, tarkim, Šiaulių istorijos gatvė, grįsta knygomis! Gražu ir viltinga, bet, deja, tai tik fotometafora.
Geležinkelio stoties valdų plynė su kažkokiais dabar jau beprasmiškais atitvarais. Bėgiai, gerokai aptrupėjusi, apirusi gelžbetoninė tvora, savąja niūrybe šiek tiek primenanti garsiąją Berlyno sieną. Ir du čia taip vienišai atrodantys bendrabučiai: nr. III ir nr. IV, anksčiau glaudę vietinio pedagoginio instituto, dabar – universiteto studentus bei studentes. Labiau pastarąsias, nes jų visais laikais daugiau. Nesunku numanyti, kad kiekvienas langelis dengia (atveria?) daugybę pačių spalvingiausių, gyvybingiausių istorijų: ir kasdienių, buitinių, ir tokių, kurios lėmė likimus. Tūnodamos kaip atmintis ar kaip galimybės, jos ardo regimąją plynės ir bėgių monotoniją, o yra buvę, kad tiesiog prasiveržia poelgiais à la Ana Karenina, bėgiams ir plynei prie jų suteikdamos dramatiškų, net tragiškų tonų.
Už bendrabučių šmėkšo septintą dešimtį skaičiuojantis miesto vandentiekio bokštas, kurį prieš kelerius metus norėta paversti vadinamąja tūrine reklama – didžiule alaus skardine. Keista ta žmogaus fantazija. Nors kai simbolių žodynuose pasiskaitai, su kuo tik žmonėms bokštai nesiasocijuoja, alaus skardinė gal ir ne pati blogiausia šio senuko perspektyva.
Šiauliečiai ilgai gyveno prie Talšos ežero. Bet vieną rytą prabudo jau prie kito. Pasirodo, ežerus mikliai sukeitė Valstybinė lietuvių kalbos komisija, tad dabar šiauliečiams tenka gyventi prie Talkšos ežero. Ežeras lyg ir tas pats, bet su biurokratiniu priebalsio „k“ prieskoniu burnoje, kurį kalbinio skonio nepraradę miestelėnai tiesiog išspjauna kaip kokią gerklėje stringančią žuvies ašaką. Taigi dviratininkas žvejys oficialiai važiuoja Talkšos, o faktiškai – Talšos ežero pakrante. Smalsu jo būtų paklausti: kuriame šių ežerų geriau kimba?
Ten toli, kamino šešėlyje, garsusis Chaimo Frenkelio odų fabrikas, sovietmečiu tapęs „Elnio“ avalynės fabriku. Visai neseniai nei iš šio, nei iš to valdininkai buvo užsimoję kaminą nugriauti, bet kultūrininkai ir menininkai visokiomis akcijomis-atrakcijomis jį nuo valdininkų atmušė. Sako, kad be Frenkelio kamino vakarinės miesto dalies siluetas suplokštėtų ir gerokai nusustų, ir tai labai panašu į tiesą.
Senosios miesto kapinės. Kai mokyklinių talkų metu su klase jas tvarkydavome, labiausiai traukdavo laidojimo rūsiai lenkiškais užrašais. Begrėbiant lapus būdavo pripasakojama įvairiausių pseudogotikinio stiliaus istorijų, kas čia vienam ar kitam nelaimėliui praeiviui ar lobių bei nuotykių ieškotojui nutikę „vieną naktį“. Tarp tuometės miesto Septintosios vidurinės mokyklos sienų klaidžiojo ir viena linksmesnė istorija, susijusi su senosiomis kapinėmis, tiksliau, su nuotraukoje matoma trumpute, gal kokių šimto metrų Kapų gatve, vedančia prie pagrindinių kapinių vartų. Nežinau, nesiaiškinau, iš tikrųjų ar tariamai joje gyvenęs žmogus pavarde Kryžius, kuris sykį dėl kažin ko įkliuvo milicijai. Tik įsivaizduokite, jo ten, surašydami dokumentus, klausia pavardės, gyvenamosios vietos ir pan., o jis atsako: esu Kryžius iš Kapų gatvės. Toji mano girdėta istorija byloja, kad dėl to jis buvo mušamas, ir ne sykį, kol paaiškėjo, kad ši kalambūriška tiesa yra tiesa.
O virš daugiabučių iškilusi Šv. Petro ir Pauliaus katedra ne tik matoma iš visų miesto rajonų, jos vaizdas pasitinka prieš kelis kilometrus – nesvarbu, kad ir iš kurios pusės į Šiaulius atkeliautum.
Kalniukas. Vienas seniausių miesto rajonų. Labiausiai medinis, labiausiai proletariškas. Nežinau, kodėl Kalniukas, nes plyti žemumoje, atsiremia į ežero pakrantę. Dauguma jo gatvių yra simetriškos ir skamba griežtu ritmu tarytum proletkultiškos eilės: Siauroji, Mažoji, Tiesioji, Ilgoji, Žemoji. Kiek galima spręsti iš vieno kito autobiografinio romano „Ne pirmas kartas“ epizodo, kurį laiką Kalniuke gyveno šiaulietis rašytojas Kazys Jankauskas, kol dar buvo ne rašytojas, o paprastas geležinkelio darbininkas. Proletaras. Prisiminiau tą romano vietą, kur jis pasakoja, kaip tolimame trečiame praeito amžiaus dešimtmetyje vieną audringą žiemos naktį buvo iškviestas atkasti sniege įstrigusio keleivinio traukinio ir, „nuleidęs galvą, per pusnis pradėjo bristi į miesto centrą, kur ant kalno stovėjo bažnyčia“. Galimas daiktas, kad tąnakt jo kelias vedė ir nuotraukoje plytinčia Rygos gatve, pagrindine Kalniuko gatve, urbanistiškai kone tiesiai „nutaikyta“ į minėtą bažnyčią ant kalno, t. y. į Šv. Petro ir Pauliaus katedrą.
Beje, kažkoks į sostinę skubantis ano atkasinėjamo traukinio keleivis – ką tik restorano vagoną apleidęs „aukštas pusamžis vyras“ – pasiteiravęs ir sužinojęs, kur traukinys įstrigo, apie tuomečius Šiaulius atsiliepė taip: „A! Bjaurus miestukas, prisišliejęs prie juodo negyvo ežero.“
Prieš keliolika metų išėjo puiki profesoriaus Česlovo Kudabos knyga „Septyni keliai iš Varnių“. Tada pagalvojau: oho, kiek daug tokiam nedideliam miesteliui! Dabar skaičiuoju, kiek rimtesnių kelių veda iš Šiaulių ir į juos. Ogi irgi septyni: į Joniškį, Pakruojį, Panevėžį, Tytuvėnus, Kelmę, Kuršėnus, Gruzdžius.
Gruzdžių kelias ir Rygos geležinkelis nuotraukos gilumoje sminga į didžiausią pramoninį Šiaulių rajoną, vadinamą Gubernija, kurio pradžia siekia Šiaulių karališkosios ekonomijos ar dar ankstesnius laikus. Tik 1928 m. Gubernija administraciškai buvo prijungta prie Šiaulių ir tuomet beveik padvigubino miesto plotą. Nuo miesto centro tiesiausiai į ją vedė ir tebeveda Dvaro gatvė, pasibaigianti ties seniausio ir garsiausio šio rajono objekto, alaus daryklos „Gubernija“, vartais. Nežinau, ar čia reikėtų įžvelgti kokią simboliką. Kaip ir tame nuotraukos – plento, bėgių ir lauko keliuko – trejete, kuriame labiau „girdžiu“ nei matau darnią Šiaulių prieigų ritmiką.
Gyvastingas vaizdas. Atrodo, kad ne tik žmonių figūrėlės, bet ir medžių šakos iš abiejų pusių veržiasi prie kamuolio. Tik bokštas lieka rimtas ir rūstus kaip aikštės teisėjas. Visada širdis džiaugiasi, kai matau paauglius su kamuoliu. Dar labiau džiaugiasi, jei kamuolys ne krepšinio, to didžiojo Lietuvos sporto uzurpatoriaus. Tebus tinklinis, rankinis, regbis ar futbolas kaip čia – ant vietomis ištrypto, vietomis nelabai ištrypto Šiaulių žolyno prie pat miesto centro. Taip, Šiauliuose dar esama mėgėjiškam kiemo futbolui visiškai laisvų žolynų net visai netoli centro – taip, Šiauliai yra ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas, turintis daug eilinio lietuviško miestelio bruožų.
