Sukilėliams ryžto netrūksta, bet be NATO jie negalėtų pasipriešinti M. Gaddafiui.
Libijoje, kovose dėl apgulto Misratos miesto, šiandien žuvo mažiausiai 10 civilių. Tarp jų ir du žymūs fotožurnalistai: britas Timas Hetheringtonas bei amerikietis Chrisas Hondrosas. O prieš du mėnesius prasidėjusiam libių sukilimui nematyti pabaigos.
Kai kovo 17 dieną Jungtinių Tautų Saugumo taryba pritarė rezoliucijai, leidžiančiai sukurti virš Libijos neskraidymo zoną ir imtis „visų priemonių apsaugoti civilius gyventojus“, dar buvo galima tikėtis greito konflikto sprendimo. Šią savaitę NATO karinei intervencijai pradėjus skaičiuoti jau antrąjį kovų mėnesį, tokios viltys atrodo naivios.
Rodos, amerikiečiai ne be reikalo skubėjo kaip įmanoma greičiau perduoti atsakomybę į NATO rankas. Intervencija kritikuojama iš visų pusių. Vienų – už kišimąsi į Libijos vidaus reikalus, kitų – už nepakankamą aktyvumą ir nesugebėjimą pasiekti proveržio. Net JAV prezidentas Barackas Obama pavadino situaciją Libijoje „beviltiška“.
Trūksta susikalbėjimo
Dar prieš prasidedant operacijai JAV Gynybos sekretorius Robertas Gatesas ir kiti kariškiai įspėjo politikus, kad apginti Libijos civilius naudojant vien oro pajėgas bus sudėtingiau, nei atrodo. Greitai paaiškėjo, kad bene didžiausių problemų kelia nesusikalbėjimas tarp sukilėlių ir NATO pajėgų.
„NATO visiškai nesugebėjo pakeisti įvykių tėkmės“, – sako sukilėlių atstovas Abdelsalamas.
Oro atakas vykdantys kariai beveik neturi ryšio su ant žemės kovojančiais sukilėliais. Intervencijos pradžioje bendravimas apsiribojo „Skype“ programa ir mobiliaisiais telefonais. Po to, kai JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton du kartus susitiko su sukilėlių tarybos vadu Mahmoodu Jibrilu, buvo nuspręsta sukilėliams skirti 25 mln. dolerių paramos. Už ją bus nupirkta ir komunikacijos įranga.
Nesusišnekėjimas – mirtinai pavojingas. Muammaro Gaddafio pajėgos greitai perprato taktinių gudrybių svarbą ir ėmė naudoti tokias pačias transporto priemones, kaip ir sukilėliai, bei infiltruoti snaiperius į sukilėlių kontroliuojamus miestus.
Kaltina NATO pasyvumu
NATO atakų metu per klaidą jau žuvo kelios dešimtys Libijos gyventojų, tačiau sukilėliai nepatenkinti dėl to, kad NATO vykdo per mažai atakų ir nesugeba sutriuškinti M. Gaddafio. „NATO buvo neveiksminga Misratoje. NATO visiškai nesugebėjo pakeisti įvykių tėkmės“, – po šiandienos įvykių sakė sukilėlių atstovas Abdelsalamas. Libijos gyventojai norėtų, kad tarptautinė koalicija prisidėtų ir sausumos pajėgomis, neapsiribotų vien oro atakomis.
Akivaizdu, kad prastai ginkluoti bei neorganizuoti Libijos sukilėliai atsilaiko prieš M. Gaddafio pajėgas tik užsienio šalių įsikišimo dėka. NATO pavyko atgrasinti diktatoriaus karius nuo veržimosi tolyn į šalies rytus, tačiau pasiekti kažko panašaus į pergalę nepavyksta.
B. Obama anksčiau buvo prisipažinęs, kad Libijoje padėti esanti „beviltiška“, tačiau teigė vis dar tikintis, kad oro atakos padės išversti M. Gaddafį iš valdžios „ilguoju laikotarpiu“, kai šiam pasibaigs ištekliai ir jis pasijus „suspaustas iš visų pusių“. JAV gana aiškiai teigia, kad nemato kitos išeities, kaip nuversti M. Gaddafį.
Nedės kojos ant žemės
Matydama, kokia sudėtinga yra situacija, Didžioji Britanija nusprendė pasiųsti į Libiją 20 kariškių, kurie patartų sukilėliams, juos apmokytų ir pagerintų bendradarbiavimą su NATO pajėgomis. Britų pavyzdžiu pasekė ir Prancūzija bei Italija. Anot H. Clinton, sukilėliai nėra itin gerai organizuoti, nes tai daugiausia yra paprasti civiliai, „verslininkai, studentai, gydytojai, teisininkai… drąsiai stoję ginti savo bendruomenių“.
Nors JAV palaiko europiečių iniciatyvą, tačiau pati atkakliai laikosi principo „nedėti kojos ant žemės“. Apklausų duomenys rodo, kad amerikiečių nepasitenkinimas JAV įsitraukimu į karinį konfliktą tik auga, tad B. Obama siekia apsiriboti griežtai oro atakomis. Labiausiai baiminamasi, kad Libija nevirstu dar vienu ilgalaikiu JAV karu „prieš islamo pasaulį“, kaip nutiko Irake ar Afganistane.
