Imigrantus iš Šiaurės Afrikos europiečiai pasitinka nesvetingai.
Prancūzija sekmadienį laikinai uždarė sieną su Italija, neleisdama į šalį įvažiuoti traukiniams, vežantiems imigrantus iš Šiaurės Afrikos. Tai pirmas toks atvejis nuo Šengeno zonos sukūrimo. Rodos, afrikiečių antplūdis tapo iššūkiu Europos Sąjungos (ES) šalių solidarumui ir puikia politine galimybe kraštutiniams dešiniesiems.
Prasidėjus neramumas Arabų pasaulyje, Italijai priklausanti Lampedūzos sala, esanti vos 110 km nuo Afrikos, sulaukė jau daugiau kaip 25 tūkst. imigrantų. Italija kartu su Malta aktyviai spaudė ES šalis pasidalinti imigrantų našta, tačiau palaikymo nesulaukė.
Italijos premjeras Silvio Berlusconis net leido sau viešai suabejoti, kiek apskritai Italijai apsimoka būti ES nare.
Tad pabėgėliams buvo išduoti laikinieji 6 mėnesių leidimai, suteikiantys galimybę laisvai judėti Šengeno zonoje. Prancūzijos, į kurią labiausiai krypsta tunisiečių emigrantų akys, šis Italijos sprendimas pernelyg nenudžiugino.
Visų pirma, Paryžius priminė savo kaimynei, kad laisvai po ES esą gali keliauti tik asmenys, turintys tinkamus asmens dokumentus ir pakankamai pinigų save aprūpinti. Dėl šios priežasties jau apie 2 tūkst. afrikiečių buvo grąžinti atgal į Italiją. Reikalaujama turėti mažiausiai 2700 eurų trims mėnesiams, o tai reiškia, kad reikalavimų neatitinka praktiškai niekas.
Išbandymas ES vienybei?
Sekmadienį Prancūzija žengė dar radikalesnį žingsnį ir uždarė traukinių eismą per sieną Ventimiljos-Mentono ruože. Taip pat pirmą kartą nuo Šengeno zonos sukūrimo 1995 metais šalis nusprendė atnaujinti savo pietinės sienos kontrolę. Prancūzijos riaušių policija patruliuoja iš Italijos atvykstančiuose traukiniuose – tikrina keleivių pasus, laikinuosius leidimus ir santaupas.
Italija pasipiktino Prancūzijos veiksmais ir ėmė svaidytis kaltinimais Europos šalims dėl solidarumo trūkumo. Užsienio reikalų ministras Franco Frattinis liepė Italijos ambasadoriui Paryžiuje pareikšti „griežtą protestą“ dėl veiksmų, kurie esą nesuderinami su Europos atvirų sienų ir laisvo judėjimo principais.
Italijos premjeras Silvio Berlusconis net leido sau viešai suabejoti, kiek apskritai Italijai apsimoka būti ES nare. „Arba Europa galiausiai imasi konkrečių veiksmų, arba jų nesiima. Antruoju atveju, geriau jau grįžti kiekvienam prie savo politikos ir savo egoizmo“, – pareiškė S. Berlusconis.
Nenusižengė įstatymams
Teisininkai teigia, kad Prancūzija nenusižengė jokiems ES įstatymams ir Europos Komisijos priekaištų greičiausiai nenusipelnys. Mat atskiros ES šalys turi savo sistemą, kaip elgtis su imigrantais, pabėgėliais ir prieglobsčio prašytojais. Negana to, ES teisė sako, kad pirmoji priimanti šalis yra atsakinga už jos sieną kirtusius imigrantus. Italija ir Malta siekė šį principą atšaukti, tačiau pritarimo nesulaukė.
Ne tik Prancūzija nenori imigrantų iš Tuniso. Austrija ir Belgija lygiai taip pat grasina uždaryti sienas ir įdarbinti riaušių policiją. Vokietija net apkaltino Italija šantažuojant kitas ES šalis ir vengiant atsakomybės. „Vieningoje Europoje kiekviena šalis privalo prisiimti savo atsakomybės dalį“, – pareiškė Vokietijos vidaus reikalų ministras Hansas Peteris Friedrichas.
Kraštutinių dešiniųjų įtaka
Valstybių vadovų apsižodžiavimas ir kaltinimai dėl atsakomybės trūkumo visų pirma rodo ne pavojus, kuriuos Europai tariamai kelia imigrantai, o augančią kraštutinių dešiniųjų įtaką Europoje. Tai patvirtino ir šį savaitgalį vykę rinkimai Suomijoje, kuriuose trečią vietą netikėtai užėmė euroskeptiška ir antiimigracinė „Tikrųjų suomių“ partija.
Juo labiau kad dabartinė Italijos vyriausybė laikosi tik dėl ksenofobinės partijos Šiaurės lyga, kuriai priklauso ir vidaus reikalų ministro postas, palaikymo. Analogiškai Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, kuris tikisi būti perrinktas artėjančiuose rinkimuose, susiduria su radikaliojo „Nacionalinio fronto“ konkurencija.
Taigi nenuostabu, kad migracijos klausimas tampa itin jautrus net ir tradicinėms nuosaikioms Europos šalių partijoms, o kiekvienas politikų pasisakymas ar veiksmas daromas galvojant apie dešiniesiems prijaučiančių rinkėjų balsus.
