„Nutekėjimai“ ir „nusėdimai“

G. Zachmannas.

Per 2008-2009 metų finansų krizę naudotos tokios metaforos kaip „žemės drebėjimas“, „cunamis“, „sprogimas“, „juodoji gulbė“‘, „pavojingų medžiagų nutekėjimas“, „nuosėdos“ grįžo su kaupu, bet šį kartą jos naudojamos tikrosiomis prasmėmis.

Tiesa sakant, pasaulinė finansų krizė ir nelaimė Fukušimos branduolinėje elektrinėje Japonijoje turi bent keturis panašumus:

„Juodosios gulbės“ metafora reiškia, kad komplikuotose sistemose tokių įvykių riziką įvertinti yra sunku.
Kontrolės institucijos nesugebėjo numatyti šių krizių ir nuo jų apsaugoti.
Dėl savo prigimties žalinga įtaka „nusėda“ nepaisydama valstybių sienų.
Sąskaitą, kuri susidarė dėl neatsargių bendrovių, iš dalies apmokės visuomenė.

Japoniją sukrėtęs devynių balų stiprumo žemės drebėjimas, be abejo, buvo nepaprastai išskirtinis įvykis – toks retas, kad greičiausiai jo tikimybės nebuvo galima tinkamai įvertinti jokiais ribotais istoriniais duomenimis paremtais modeliais.

Įvykiai, kurių tikimybė maža, bet įtaka didžiulė – vadinamoji „uodegos rizika“ (esanti tikimybių skirstinio „uodegose“, t.y. jiems suteikiama nykstamai maža tikimybė), taip pat buvo ir finansų krizės centre. Viena iš finansų krizės priežasčių buvo finansų institucijų apetitas renkantis, o kartais ir kuriant, produktus, kurių grąža normaliais laikais buvo didesnė už vidutinę, bet išskirtiniais atvejais nuostoliai buvo nepaprastai dideli.

Seisminėje zonoje esančių senų branduolinių jėgainių pasekmių struktūra panaši. Be to, ir finansų, ir branduolinės rizikos modeliai, panašu, neteisingai įvertino ryšius tarp skirtingos rūšies rizikos. Kol finansų institucijos mėgino sušvelninti riziką sudėdamos antrarūšes paskolas, Fukušimos aušinimo sistema galėjo susidoroti su vien tik elektros srovės nutrūkimu ir žemės drebėjimu arba vien tik cunamiu.

Tačiau, abiem atvejais, nesėkmės tikimybės buvo susijusios, ir tai, kad nelaimės nutiko vienu metu, lėmė katastrofą.

Ir branduolinis, ir finansinis „pavojingų medžiagų nutekėjimas“ po savęs palieka „nuosėdas“. Japonijos atveju tik vėjas ir tai, kad nėra sausumo sienų, apsaugojo nuo didžiulės įtakos kaimyninėms šalims. Kontinentinėje Europoje daug reaktorių yra ne didesniu nei 100 mylių (161 kilometro) atstumu nuo kitų valstybių teritorijų. Todėl branduolinės nelaimės Europoje pasekmės greičiausiai kirstų šalių sienas.

Tačiau atominės energijos kontrolė Europos Sąjungoje (ES), net ir kartu su Euratomo sutartimi, išlieka iš esmės nacionaliniu reikalu. Taip pat ir finansinis reguliavimas. Ir, kadangi branduolinė energija skirtingoms Europos ekonomikoms yra nevienodai svarbi, pasiekti bendrą sutarimą dėl kontrolės suderinimo yra sunku.

Pavyzdžiui, Prancūzija liks priklausoma nuo savo branduolinių elektros gamybos pajėgumų, kurie ir toliau jai gamins didžiausią energijos dalį. Kita vertus, Italija gali trokšti, kad aplink ją nebūtų jokios rizikos, nes, nors ji pati negamina atominės elektros, yra apsupta (maždaug 161 kilometro spinduliu) vienos slovėnų, vienos šveicarų ir šešių prancūzų branduolinių elektrinių.

Prancūzijos nenorą pateikti savo branduolinius planus europinei kontrolei, kurią skatiną skeptiškai į atominę energiją žiūrinčios jos kaimynės, galima palyginti su Jungtinės Karalystės pastangomis sutrukdyti labiau suderinti Europos finansų rinkų taisykles. Tokį elgesį lemia jos finansų sektoriaus svarba.

Dar vienas dabartinės Japonijos krizės ir nesenos finansų krizės panašumas yra tai, kad klaidingą rizikos įvertinimą didele dalimi lėmė nelygiavertis socialinės gerovės ir individualių išlaidų padalijimas.

Ir JAV investicinis bankas „Lehman Brothers“, ir Japonijos elektros tiekimo bendrovė „Tokyo Electric Power Company“ (TEPCO) sugebėjo didinti pelną, kol rizika, kurią jie prisiėmė, nesimaterializavo. Jų vadovybė, be abejo, gavo daug naudos tol, kol viskas ėjosi gerai. Tačiau, kai smogė krizė, jos kaina viršijo bendrovių turtą, todėl turėjo būti perkelta ant visuomenės pečių.

Kai polinkis rizikuoti veda į didžiulę visuomeninę žalą, mėginimai tvarkytis su komplikuota privačia veikla veikia prastai. Tiesą sakant, tai yra gerai suprasta, ir todėl dauguma tokių sistemų turi kontroliuojančias institucijas.

Tačiau jos negalėjo apsaugoti nei nuo Japonijos branduolinės krizės, nei nuo finansų krizės. Amerikos vertybinių popierių ir biržos komisija nepareikalavo stambių investicinių bankų turėti daugiau kapitalo ar sustabdyti rizikingą veiklą. Japonijos atominės energijos kontrolės institucija neprivertė laikytis griežtesnių saugumo taisyklių.

Tokias kontrolės nesėkmes lemia kelios priežastys, tarp jų – nesugebėjimas gauti ir apdoroti visus reikalingus duomenis, politiniai sunkumai verčiant laikytis griežtų nutarimų ir sunkumai prognozuojant itin retai nutinkančių įvykių tikimybę.

Tikintis, kad mažą tikimybę turintys įvykiai neįvyks, nacionalinė politika, privačių veikėjų apdairumas ir kontrolės institucijų priežiūra pasirodė esanti neefektyvi saugant nuo katastrofų. Tad kas galėtų būti padaryta?

Finansų sektoriuje logiška būtų užtikrinti, kad tas, kas lemia riziką, turi už ją sumokėti. Jeigu kiekviena branduolinė jėgainė būtų priversta apsidrausti nuo rizikos, kurią ji kelia visuomenei (šalies viduje ir už jos ribų), ji pamatytų tikrąsias savo veiklos ekonomines sąnaudas.

Tokiame idealiame pasaulyje kiekvienos elektrinės draudimas būtų susietas su veiksniais, kuriems arba galima daryti įtaką, arba ne – tarkime, jėgainės buvimo vieta tankiai apgyvendintoje teritorijoje arba vietinių gyventojų rizikos netoleravimas.

Be to, rizikos įvertinimas turėtų būti susietas su kiekvienos elektrinės rizikos veiksniais, tokiais kaip buvimas seisminėje zonoje, atliekų kaupimas, saugumo įrenginiai ir taip toliau. Elektrinės, esančios tankiai apgyvendintose teritorijose ir besilaikančios žemesnių saugumo standartų, draudimas kainuotų daugiau, o tai vestų į savaiminį nesaugiausių jėgainių išnykimą.

Kad ir kaip būtų, mažai tikėtina, kad tokia schema bus įgyvendinta. Visų pirma, faktiškai neįmanoma teisingai įvertinti kiekvienos jėgainės riziką. Antra, tokia schema lemtų didžiules išlaidas tik kelioms bendrovėms keliose šalyse. Jų vyriausybės iš visų jėgų kovotų, siekdamos apsaugoti šias įmones nuo reikalavimo susimokėti už jų keliamą riziką visuomenei.

Toks tikėtinas rezultatas yra tarsi iniciatyvos įkurti europinį ar pasaulinį bankininkystės draudimo nuo kitos finansų krizės fondą veidrodinis atspindys. Vis dėlto abiem atvejais tobulas draudimas galėtų būti tarsi gairės tolesnei politikai plėtoti.

Judėjimui tokių gairių link pagelbėtų dvi priemonės. Pirma, atominių jėgainių likvidavimą turėtų lemti ne jų amžius, o rizikos profilis, kad ir kokią schemą naudojant jis būtų išmatuotas. Antra, turėtų būti sukurtas privalomas sienomis neapsiribojantis draudimas nuo branduolinių katastrofų. Jeigu būtų galiojusi tokia schema, Sovietų Sąjunga 1986 metais būtų privalėjusi sumokėti Černobylio branduolinės nelaimės primestą kainą Europos ūkininkams ir sveikatos apsaugos sistemoms.

Be abejo, įgyvendinti tokią pažangą bus sunku. Tačiau bent jau finansų sektoriuje krizė galėtų tapti reformų motina.

____________________