Į kovą su korupcija metamos didelės pajėgos, bet persilaužimo pasiekti nepavyksta.
Juta Strike neatskleis, kur ji praleido kelias pastarąsias savaites. Tačiau faktas, kad žinomiausia Latvijos antikorupcijos pareigūnė dėl savo saugumo turėjo palikti šalį, kai politinėmis pastangomis buvo bandoma sumenkinti jos agentūrą, tik įrodo, kad pokomunistinėje Europoje tvenkiasi nedorumo banga. Tiems, kurie priešinasi šiai bangai, kyla bėdų, taip pat ir pavojų.
Čekijos vyriausybę drebina korupcijos skandalas dėl politinės partijos sąsajų su privačia apsaugos agentūra. Begėdiškos pastangos Bulgarijoje klastoti branduolinės elektrinės viešąjį konkursą, atrodo, pavertė politikus bejėgiais.
Rumunijoje ir Slovakijoje įklimpo pastangos reformuoti teismų sistemą. Net ir skaidrieji politikos pasaulio pašaliečiai, kurie laimi rinkimus deklaruodami kovą su korupcija, rodos, yra įtraukiami į sistemą per kelis mėnesius.
Korupciją sunku pamatuoti, ir ji labai skiriasi. Estija yra švaresnė nei kai kurios Vakarų Europos šalys, bet tik kelių „rytiečių“ reputacija yra dar labiau suteršta nei Graikijos. Stulbina tai, kad net užsigrūdinę kovotojai šiame kare su nedorybėmis atrodo tokie rūškani. Alina Mungiu-Pippidi, Rumunijos antikorupcijos kampanijos dalyvė ir akademikė, pražūtingą korumpuotų vyriausybių naudos siekimą prilygina „lengvų“ pinigų iš naftos ir dujų iš Rusijos prakeiksmui.
Ji teigia, kad antikorupcinės pastangos nepritraukė didesnės publikos dėmesio, tad aktyvistai netrukus nusivylė. Janas Urbanas, drąsus į skaidrios vyriausybės šalininką pavirtęs buvęs čekų disidentas, su tuo sutinka.
„Reikia bent šiek tiek sėkmės“, – teigia jis. Aktyvistai Čekijos grupėse, pasivadinusiose „Apsivalymas“ ir „Pakeisk politiką“ praėjusių metų rinkimuose džiaugsmingai išstūmė didelę dalį senosios gvardijos. Tačiau naujoji vyriausybė netrukus paskendo rietenose, ji pasirodė esanti verslo interesų įkaitė ir nesugebėjo išpildyti pažadų išsklaidyti korupciją.
Tokia padėtis susiklostė dėl daugybės priežasčių. Finansų krizė paskatino žmones rinktis trumpiausius kelius. Skundikai nesijaučia saugūs. Nenorinčios duoti kyšių įmonės tai darantiems konkurentams iš Rusijos ir vis dažniau – iš Kinijos.
Verslas bijo, kad pasisakęs prieš korupciją sulauks atpildo – biurokratų priekabiavimo, išskirtinio mokesčių asministratoriaus dėmesio ir barjerų viešųjų pirkimų konkursuose.
Spaudimas iš Europos Sąjungos pusės netenka galios, kai šalis įstoja į ją. Išties, iš Briuselio plaukiantys milijardai eurų, skirti infrastruktūrai modernizuoti ar viešosioms paslaugoms, dažnai tampa korupcijos šaltiniu. Bendrovės, politikai ir pareigūnai dažnai bendrininkauja klastodami viešųjų pirkimų konkursus ir dažniausiai lieka nebaudžiami: vidaus kontrolė yra silpna, o rinkėjai atrodo apatiški ir ciniškai nusiteikę.
Žiniasklaida daug loja ir mažai kanda. Dėl redakcijų menkų biudžetų pradėti tyrimai baigiasi šnipštu. Su ES sutarčių ir reikalavimų viešinimu susijusios reklamos kampanijos suteikia didelę jėgą pareigūnams ir politikams, norintiems teigiamų atsiliepimų.
Didžiausias reklamdavys Lietuvoje, pavyzdžiui, yra Žemės ūkio ministerija. Jos veikla sulaukia nedaug kritiško tiriamojo žvilgsnio. Valstybės valdomos pramonės šakos dažnai vaidina panašų vaidmenį.
Prasidėjus finansų krizei žiniasklaidos pelningumas smuko. Dėl šios priežasties daug užsienio investuotojų panoro atsikratyti savo sumenkusio turto, o įtakos trokštantys vietiniai magnatai savo ruožtu gavo daug galimybių sudaryti sandorius.
Latvijos pagrindinio dienraščio „Diena“ savininkai iš Švedijos per miglotą pervedimų grandinę pardavė leidinį nežinomam savininkui. Daug pagrindinių dienraščio žurnalistų, įskaitant ir užsiimančius antikorupciniais tyrimais, paliko jį arba buvo atleisti iš darbo.
Vienintelė tiriamoji programa Čekijos nacionalinėje televizijoje sulaukė spaudimo po to, kai pradėjo tirti kai kuriuos pritrenkiančius vyriausybės manevrus dėl kraujo plazmos užsienio bendrovės.
„Visų rūšių vyriausybės šitaip tipiškai bando užspausti tiriamąją žurnalistiką“, – sako J. Urbanas. Priešinęsis komunizmo eros slaptajai policijai, jis nebijo teisminių ieškinių prieš jo kandų tinklaraštį.
Tačiau grėsmė yra ir kitur. Subsidijuodami paklusnius leidinius magnatai iškreipia žiniasklaidos sritį. Bodo Hombachas, stambios Vokietijos investicinės bendrovės į žiniasklaidą WAZ vadovas, tvirtina, kad „glaudžiai persipynę oligarchai su politinėmis jėgomis nuodija rinką.“
Jis teigia, kad tokie savininkai perka žiniasklaidos priemones ne siekdami pelno, o tam, kad sutelktų politinę įtaką. Kai kurie baiminasi nusiritimo iki Italijos standartų. Padėtis retai kada būna išsprendžiama. Rinkėjai trokšta griežtesnės rankos, kartais ir gąsdinančios. Tačiau, kaip rodo Rusijos pavyzdys, kartais vaistas gali būti blogiau už ligą.
Ivanas Krastevas, Bulgarijos analitikas, teigia, kad tikroji su korupcija susijusi problema yra bendrininkavimo tinklas, kurį ji sukuria. „Mes liekame apsupti šešėlinio tinklo, kuris verčia valstybes nevaldomomis arba valdomomis kieno nors kito“, – sako jis.
Prabėgus tik dvidešimtmečiui po to, kai atgavo laisvę, didelė Rytų Europos dalis stato ją į pavojų.
