G. Česonio nuotraukoje Visaginas – visų užmirštas miestas.
Savaitgalio pasakojimų apie Lietuvos miestus ir jų ypatingas vietas, į kurias gidai turistų neveda, cikle šįkart – tekstas apie lietuviško atomo miestą Visaginą. Albume-esė rinkinyje „Raktai į Lietuvos miestus“ Rasa Baločkaitė jį vadina drugeliu, vis nepakylančiu skrydžiui. Gal dar įmanoma tai pakeisti?
Rasa Baločkaitė: „Visaginas, modernybės citata“
Perfrazuojant žymųjį Boriso Groyso posakį, esą „Sankt Peterburgas – tai Vakarų citata, Petro Pirmojo įterpta Rusijos platybėse“, galima teigti, jog Visaginas – modernybės citata, įterpta lietuviškoje kaimų ir miestelių arkadijoje.
Modernybės utopijos, racionaliai sutvarkyto pasaulio grožis… Modernioji architektūra ir miestų planavimas, grindžiamas racionalumu ir ekspertų žiniomis, atsirado kaip reakcija į chaotišką ir spontanišką XIX amžiaus miestų vystymąsi. Le Corbusier, moderniosios architektūros pionierius, tikėjo harmonizuojančia racionalumo ir standartizacijos jėga, o jo švytintis miestas turėjo būti be siaurų ir klaidinančių gatvelių labirintų, kurie būdingi praeities architektūrai, be transporto kamščių, be grūsties ir minios, be šešėlio. Tiesiog tobula gyvenamoji mašina.
Bene žinomiausias moderniojo utopinio miesto pavyzdys, suprojektuotas remiantis Le Corbusier idėjomis, yra Brazilija. 1956 metais Lucio Costa ir Oscaras Niemeyeris ėmėsi projektuoti naująją šalies sostinę Braziliją. Buvo tikimasi, jog tai bus tobulas miestas: be grūsties, užterštumo, chaoso, be socialinės atskirties ženklų, miestas be šešėlio. O. Niemeyeris ne kartą skundėsi, esą Brazilijoje architektas pataikauja arba egocentriškų turčių interesams, arba demagoginiams vyriausybės planams. Sovietų Sąjungos planinė ekonomika, penkmečio planai ir visuotinės lygybės idėjos jam atrodė trokštama alternatyva. Čia, jo manymu, galėjo būti visiškai realizuota naujoji modernios, racionaliai sutvarkytos visuomenės dvasia…
Sovietinės urbanistinės utopijos, tobulos gyvenamosios mašinos, proletariato miestai – Pripetė ir Slavutičius, Eisenhüttenstadtas ir Schwedtas, Dimitrovgradas, Angarskas, Komsomolskas, Magnitogorskas ir kiti. O Lietuvoje – Visaginas, į lietuvišką landšaftą įterpta modernybės citata. Šį miestą komunistų partijos nutarimu buvo nuspręsta statyti 1973 m. Herojiška pradžia – darbininkų miestelis greta augančios Ignalinos atominės elektrinės, visasąjunginės statybos, jauni bebaimiai emigrantai iš sovietinių respublikų. Brazilijoje statant naująją sostinę taip pat buvo mobilizuojami jauni „candangos“ – neišsilavinę, neturtingi šiaurės rytų regiono gyventojai, ne europiečiai tiek rasiniu, tiek ir kultūros aspektu. Abiejų miestų statytojas buvo „paprastas žmogus“, savo didvyrišku darbu prisidedantis prie naujo gyvenimo, naujos eros įsigalėjimo ir per darbą iš vargetos tampantis didvyriu. Abu miestai ženklino žmonėms švintančią progreso aušrą, o jų statytojai buvo vaizduojami kaip nacionaliniai herojai.
Komunistų partijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus garbei naujasis miestas pavadintas Sniečkumi. 1975 m. iškilmingai atidengtas miesto gyvavimo pradžią ženklinantis simbolinis akmuo. 1977 metų balandžio 22 dieną, per Lenino gimtadienį, įsikraustė pirmieji naujakuriai. Tobulas sovietinio socializmo rojus, puiki gyvenamoji mašina – čia visu grožiu atsiskleidžia harmonizuojanti racionalumo ir standartizacijos jėga. Iš 1976 metų spaudos: „Atitolintos gyvenamoji ir gamybinė teritorija (…), suplanuoti ir atskirti keleivinio ir krovininio transporto srautai (…), suplanuotos poilsio zonos, žaliosios erdvės (…). Gyventojų aptarnavimo centrai, pėsčiųjų keliai ir transporto arterijos sudaro vieningą savitarpyje susietą ir diferencijuotą sistemą. (…) Ties sankryžų mazgais numatyti gyventojų aptarnavimo centrai, kuriuos lengva pasiekti tiek pėstiesiems, tiek ir važiuojantiems.“
Keistos architektų užmačios – net ir miesto forma nepalikta atsitiktinumui. Žvelgiant iš aukštai Brazilija atrodo lyg pažeme skrendantis lėktuvas, o Visaginas atkartoja sparnus išskėtusios peteliškės formą. Kas tai, mitologinio mąstymo reliktai šiuolaikiniame racionalume? Ženklas ateiviams iš kitų planetų, kosmoso gyventojams? Pasakojama, Volteras nurodė ant jo kapo pastatyti paminklą su užrašu: „Dievui nuo Voltero, jeigu jis vis dėlto egzistuoja“. Ar Brazilija ir Visaginas taip pat yra modernios visuomenės ženklas Dievui, jeigu jis vis dėlto egzistuoja?
Miestas – paminklas galiai. Paminklas santvarkai, kuri suteikė šiam miestui pradžią ir gyvybę, bet pati liovėsi egzistuoti. Kaip miestas, sukurtas sovietiniam socializmui, planinei penkmečių ekonomikai, funkcionuoja verslumo dvasia alsuojančio kapitalizmo sąlygomis?.. Šitas atskilęs, pasiklydęs planinio socializmo modelis dreifuoja kapitalizmo okeanuose. Kapitalizmas ateina į miestą, kuriame jam nepalikta vietos, ir kaip lietaus vanduo įsismelkia, išsigraužia sau kanalus ir užutėkius.
Miesto apvažiavimas šiaurės vakarų pusėje atveria posovietines transformacijas. Visa apimanti epidemija – kapitalas kolonizuoja miestiečių būstus: pirmųjų aukštų butai sumaniai perdaryti į ofisus ir biurus. Čia įsikūrę grožio salonai, smulkios maisto prekių parduotuvės, juvelyrinės dirbtuvės, raštinės reikmenimis prekiaujančios įmonės ir telekomunikacijų bendrovės.
Miesto centre – nebaigti statyti ryšininkų rūmai, lyg pamėkliškos ir didingos praeities likučiai. Tai turėjo būti didžiausi ryšininkų rūmai Lietuvoje. Juk Visagine – migrantų bendruomenė, rusakalbių bendruomenė, trokštanti bendrauti – telefonuoti, telegrafuoti, telegramuoti arba tiesiog komunikuoti siuntiniais. Tipiška migrantų strategija apdovanoti likusius namuose saldžiais savo vykusio, pergalingo gyvenimo vaisiais, triumfališkai įprasminti savo emigraciją kaip sėkmę ir išpirkti kaltę.
Miesto pakraščiuose – nebaigti statyti daugiabučiai tvarkingai užmūrytais pirmo aukšto langais. Čia turėjo būti proletariato rojus, tobula gyvenamoji mašina. Sutrikęs kapitalizmas netolygiai alsuoja, o nematoma laisvosios rinkos ir bendro gėrio ranka, turbūt lengvai karščiuodama, klejoja – vos už poros šimtų metrų nuo griaučių tuščiomis langų akiduobėmis kyla naujos kartos pastatai – šiuolaikiški, novatoriški, prabangūs. Čia kol kas taip pat tylu ir tuščia.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę miestas tarsi sutriko ir nustojo augti. Visai kaip berniukas Oskaras iš Günterio Grasso knygos „Skardinis būgnelis“: būdamas trejų metų jis baisiai sutriko išvydęs pasibaisėtiną coitus ir nusprendė niekada netapti suaugusiuoju, tiesiog nebeaugt. Visaginas nusprendė nebeaugti būdamas penkiolikos metų. Sparčiausiai augantis Lietuvos miestas 1990 metais pasiekė 30 000 gyventojų skaičių ir sustojo.
Šiose vaikų žaidimo aikštelėse užaugę vaikai dabar žaidžia jau kitokius žaidimus.
Ištuštėję vaikų darželiai… Dabar vaikų darželiuose įsikūrę naktiniai klubai, alaus barai. Ant sūpuoklių ir suolelių trinasi suaugę berniukai ir mergaitės – žaidžia kitus, jau suaugusiųjų, žaidimus.
Taip „habituojama“ sovietinėse urbanistinėse gyvenvietėse. Erdvės aktyviai naudojamos visai kitiems tikslams, nei buvo sumanyta jų projektuotojų. Pasibaigus racionalumo epochai atgyja homo ludens, homo credens ir homo consumens. Kadaise buvęs vaikų darželis, esantis Jaunystės g. 21, atrodo lyg tradicinio vakarietiško shopping mall’o ekvivalentas, intriguojantis ir keistas posovietinis jo antrininkas. Tai tarsi miestas mieste: įsikūrusi maisto prekių parduotuvė, šalia – bažnyčia (kenčiantis Kristus gardžios mėsos kaimynystėje), dar toliau – teesie šviesa – elektronikos prekių parduotuvė, akvariumo tipo muziejus, viešbutis ir restoranas. Į tolimiausią kampą nugrūstos mažesnių pajamų vartotojams skirtos pramogos – alubaris ir tiras. Kaip visada, tarnų ir prasčiokų vieta nuošalėje.
Žmonės juokauja: gali gyventi neišeidamas iš čia – pramogauti, pirkti, susituokti, dirbti, mirti. Apėjęs ratu, po alubario vėl atsiduri ten, kur ir buvai iš pradžių, – prie bažnyčios. Netikėtai užplūsta atgaila.
Miesto bendruomenė – bendra istorija, kolektyvinė atmintis, tapatybė ir nostalgija. Pagrindinis identifikacijos centras išlieka atominė elektrinė. Kitaip ir negali būti, toks buvo kosmogoninis miesto įkūrimo aktas. Šie žodžiai (suprasti pažodžiui) iškalti akmenyje: „Čia bus pastatytas atominės elektrinės energetikų miestelis“. Bet 1986 metais, įvykus Černobylio katastrofai, sudrebėjo tikėjimo pamatai. Žodžiai nieko nebereiškia, net jei ir iškalti akmenyje, nebetenka galios. 1986 m. suplanuotas antrojo atominės elektrinės bloko paleidimas atidedamas metams. Černobylio katastrofos šešėlyje ir dainuojančių revoliucijų sumaištyje trečiojo bloko statybos atsisakoma. Atominės energetikos miesto vizija niaukstosi, tampa neaiški. Černobylio katastrofa tam tikra prasme virto Visagino katastrofa.
Paskelbiama Lietuvos nepriklausomybė, sovietmečio atsiminimai tolsta, grimzta į praeitį. 2004 m. uždaromas pirmasis IAE blokas, 2009 m. antrasis. Akmuo su iškaltais pažadais – dabar jau melagingais – tebestūkso centre. Miestas netapo tuo, kuo ruošėsi tapti… Neišsipildęs, neįgyvendintas sėkmės ir klestėjimo scenarijus. Praeities pėdsakai, nostalgijos ženklai – Tarybų gatvė ir restoranas „Trečias blokas“. Kapitalo (ir kapitalizmo) reveransas praeičiai – tai santvarkai, kuri pagimdė šį miestą, bet pati žlugo. Tarybų gatvė – tarsi įšalęs inkliuzas, inkaras, leidžiantis jaustis saugiai įsikabinus į istorijon grimztančią praeitį. Trečias blokas – tai suplanuotas trečiasis atominės elektrinės blokas, kuris taip niekuomet ir nebuvo pastatytas. Tapatybė grindžiama tuo, kas neįvyko. Šiandien ta karta, kuri jau neprisimena nei trečio bloko, nei tarybų, sėdi minėtame restorane ir gurkšnoja kokakolą.
Bet, kaip teigia Johnas Fiske, populiariosios sąmonės menas yra menas pasitenkinti tuo, kas turima: „art of making do with what you have“. Gyvenimas tęsiasi, yra kaip yra, ir nieko čia nepakeisi. Miesto centre tebestūkso steigiamasis akmuo su užrašu „Čia bus pastatytas atominės elektrinės energetikų miestas. Rugpjūtis, 1975“. Švęsdami Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo tūkstantmetį, 2009 m. Visagino moksleiviai čia išsirikiavo sudarydami gyvą trispalvę. Ach, tos lojalumo manifestacijos: jūsų valstybė sveikintina mūsų mieste… Kolonistų, išeivių ir Rusijos palikuonys, rusų candangos vaikai, atkirsti nuo savo šaknų. Dabar jie, perfrazuojant Homi Bhabha, stengiasi būti labiau lietuviai nei patys lietuviai. Kaip ironizuoja Nigerijos rašytojas Wole Soyinka, tigras nešvenčia savo tigriškumo.
Urbanistinė sovietinės modernybės utopija, miestai be triukšmo, transporto kamščių, grūsties, tamsių aklagatvių, merdinčių rajonų, miestai be šešėlio – Pripetė ir Slavutičius, Eisenhüttenstadtas ir Schwedtas, Dimitrovgradas, Angarskas, Komsomolskas, Magnitogorskas, Visaginas… Koks sovietinių urbanistinių utopijų likimas posovietiniu laikotarpiu? Turbūt toks pat, kaip ir žmonių. Vieni sėkmingai nėrė į kapitalizmo vandenis, persitvarkė, prisitaikė; kiti sutriko, apmirė ir tyliai vegetuoja laukdami pabaigos; treti svaiginasi nostalgija ir ligi šiol tiesiog neranda sau vietos.
Visaginas – sovietinės modernybės citata, keista ir svetima, tačiau neištrinamai įrašyta į Lietuvą kaip tekstą. Iš dangaus regimas magiškas simbolis, ženklas lėktuvų pilotams, dievams ir visokiam kosminiam personalui. Ir ką jis reiškia, tas drugelis, niekaip nepakylantis skristi?
