Lietuvos gyventojai, nors ir neskuba džiūgauti, šalies ekonomikos perspektyvas vertina vis geriau. O tai turėtų suteikti naują impulsą ūkiui – gerėjant žmonių nuotaikoms, paprastai auga ir vidaus vartojimas. Tačiau kartu su bendruoju vidaus produktu atsigavo ir infliacija. Kaip rodo netolima praeitis, didėjančios kainos bene labiausiai smukdo vartotojų lūkesčius.
Vartotojų pasitikėjimo indeksas šių metų kovo mėnesį pakilo iki -21. Tai aukščiausias rodiklis nuo 2008 metų birželio. Nors indeksas – vis dar neigiamas, tačiau tendencijos iki šiol atrodė teikiančios vilčių. Pavyzdžiui, prieš metus indeksas buvo -37.
Tačiau vien per kovo mėnesį vartojimo prekės ir paslaugos pabrango 1 proc. (metinė infliacija – 3,8 proc.). Didesnis mėnesio šuolis pastarąjį kartą buvo tik 2009 metų sausį, kai kainos pakilo 2,7 proc. Tačiau tąkart buvo panaikintos pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos, padidėjo pagrindinis PVM tarifas, taigi poveikis kainoms buvo vienkartinis. Šį kartą kainų augimo tendencijos gali būti ilgalaikės – pasaulyje brangsta maisto produktai, aukštumoje laikosi naftos kaina.
Taigi kylančios kainos gali „suvalgyti“ ekonomikos augimo vaisius, tenkančius gyventojams – didėjančius atlyginimus. Realusis darbo užmokestis, jei ir padidės, tai labai nežymiai.
Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (MŽŪO) skaičiuojamas maisto kainų indeksas, didėjęs aštuonis mėnesius iš eilės, šiemet kovą sumažėjo 2,9 proc. Tačiau jis vis tiek yra 37 proc. didesnis nei prieš metus.
„Indekso sumažėjimas suteikia atokvėpį po stabilaus augimo ankstesnius aštuonis mėnesius. Bet būtų per anksti daryti išvadą, kad tai – tendencijų pasikeitimas“, – teigia MŽŪO Prekybos ir rinkos padalinio direktorius Davidas Hallamas.
Būtent dėl maisto kainų labiausiai didėja infliacija ir Lietuvoje. Statistikos departamento duomenimis, per metus maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai pabrango 8,9 procento.
SEB banko analitikų teigimu, Lietuvoje maistas vis dar yra pigesnis nei Latvijoje ir Estijoje. Tačiau mūsų šalies gyventojai dėl kainų nuogąstauja labiausiai. „Remiantis vartotojų apklausų duomenims, Lietuvos namų ūkių nerimas dėl kainų didėjimo yra didžiausias tarp visų trijų Baltijos šalių. Jautrumas maisto produktų, kaip ir visų kitų pirmo būtinumo prekių, kainoms yra didelis. Atsiradęs nerimas yra pagrįstas tuo, kad pačių populiariausių maisto prekių, pavyzdžiui, duonos, pieno produktų, kainos jau kurį laiką didėja“, – sako SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.
Spaudimas valdžiai
Nė vienas didesnis kainų, ypač maisto produktų, šuolis dažniausiai neapsieina be spaudimo valdžiai. Dalis gyventojų vis tikisi, kad Vyriausybė arba Seimas suvaldys kylančias kainas. Tokių lūkesčių daugėja ir dabar.
Dalis politikų, nedrįsdami rinkėjams pasakyti, kad praktiškai neturi jokių galimybių suvaldyti kainas, pradeda parodomąsias akcijas: paprašo Konkurencijos tarybos atlikti tyrimą dėl esą sudaryto kartelinio susitarimo arba tiesiog siūlo reguliuoti mažmeninės prekybos antkainius.
Jeigu maisto kainos nesiliaus didėti, panašių parodomųjų akcijų galima vėl sulaukti artimiausiu metu. Ligšiolinės akcijos apčiuopiamų rezultatų nedavė, tad ir dabar visa energija veikiausiai bus sunaudota tik triukšmui sukelti.
Be to, reikia pripažinti, kad infliacija vienu aspektu politikams netgi yra naudinga: augant kainoms, didėja pajamos į biudžetą.
Teoriškai kainas galėtų šiek tiek sumažinti didesnė konkurencija. Tačiau tą sunku įsivaizduoti praktiškai – vargu ar artimiausiu metu prekybos centrų rinkoje galėtų atsirasti penktasis žaidėjas. Tiesa, konkurencija šiek tiek padidėtų sudarius palankesnes sąlygas smulkiesiems prekybininkams – nors infliacijos tai nesustabdytų, efektas vis tiek būtų didesnis, nei tiesiog triukšmaujant.
