T. Janeliūnas.
Kauno ir, greičiausiai, Vilniaus miestų merų rinkimuose vyksta žaidimas, kurį būtų galima pavadinti „išdurk artimą savo“. Nors kitų partijų atstovai ne tokie jau ir artimi. Greičiau vieni kitų nekenčia, tačiau vardan galimybės valdyti miestą, šypsosi bei žada ilgą ir laimingą gyvenimą kartu.
Kaune meras išrinktas po dvigubų ar net trigubų išdavysčių. Net sunku atsekti, kas ką „išdūrė“ ir kieno iniciatyvos keisti savo ankstesnius įsipareigojimus buvo pirmesnės. Tačiau aišku, kad bendras tarppartinis nepasitikėjimas susipynė su nacionalinių politikų strategavimais, pasjansų dėliojimais bandant iš karto derėtis dėl abiejų miestų koalicijų ir asmeninėmis nesimpatijomis. Vis dėlto politiniuose šachmatuose net ir geriausia strategija gali virsti niekais, nes čia viskas priklauso nuo esminio dalyko – pasitikėjimo. O politikoje tai yra bemaž nebeįžiūrimas, tik hipotetinis dydis.
Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas, kalbėdamas, kodėl Kaune nepalaikė konservatorių siūlymo mere rinkti „Tvarkos ir teisingumo“ atstovę Aušrą Ručienę, aiškiai pasakė: „Jie [„Tvarka ir teisingumas“] – nepatikimi partneriai. Ši partija – apskritai silpniausia ir blogiausia grandis visoje Lietuvos partijų sistemoje. Ką pažada – niekada neįvykdo ir dažniausiai padaro priešingai. Taigi jokių rimtų susitarimų su jais negalima sudaryti.“ Keista tik tai, iš kieno lūpų nuskambėjo šie kaltinimai nepatikimumu. Tokios „moralios“ ir teisingos tradicinės partijos, kokiomis norėtų save vadinti konservatoriai ar socialdemokratai, per daug nesigilino į „Tvarkos ir teisingumo“ atstovų moralines ir patikimumo savybes. Lygiai taip pat, kaip ir „Jaunosios Lietuvos“ atstovams buvo vienodai, kas bus meru – svarbu tik tai, kad jiems liktų vicemero postas.
Konservatoriams, po visų žaidimų Kaune galiausiai negavusiems nieko, galėtų būti nebloga pamoka, kad bandymai bet kokia kaina burti koalicijas ir pervilioti nepatikimus politikus, galiausiai atsigręžia prieš juos pačius. Vargu, ar konservatorių rinkėjams yra visiškai vienodai, su kuo susideda jų remiama partija. Net jei galima kalbėti, kad nėra teisybės politinio atstovavimo logikoje, kuomet mero postas atitenka vienai iš mažiausiai mandatų gavusiai partijai, tai nepateisina principo „visos priemonės geros, kad tik būtų pasiektas tikslas“.
Kauno mero rinkimai gali būti svarbūs ir dar vienu aspektu. Darbo partija tampa svarbesniu žaidėju. Jei Vilniuje Darbo partija taip pat taps esminiu veiksniu, lipdant vieną ar kitą koaliciją, jos potencialas prieš Seimo rinkimus gali gerokai išaugti. „Tvarkos ir teisingumo“ partijos nustūmimas nuo Kauno ir Vilniaus miestų valdžios patvirtintų tendenciją, kad ši partija tarp dabartinių opozicinių jėgų gali netekti daugiausia įtakos ir populiarumo.
Vilniuje koalicija taip pat greičiausiai bus buriama paskutinę naktį. Nesvarbu, kuriai pusei pavyks išrinkti savo merą, stabilumu jis džiaugtis negalės. Situacija, kuomet „viskas ar nieko“ priklauso nuo vieno ar dviejų balsų, nežada ramybės. Ypač, kuomet pradinė koalicija konstruojama remiantis tik trumpalaikiais interesais ir politiniu papirkinėjimu.
Kauno ir Vilniaus miestų merų rinkimų pavyzdžiai tik dar kartą patvirtina būtinybę merus rinkti tiesiogiai. Tai leistų užtikrinti bent jau pradinį stabilumą miestų ir rajonų valdžioje bei teisingiau atspindėtų rinkėjų valią. Tiesiogiai išrinktiems merams nereikėtų parsidavinėti kitų partijų lyderiams, kad tik gautų palaikymą balsuojant dėl išrinkimo. Ir patys savivaldybių tarybų nariai galėtų susitelkti ties darbais, o ne nuolatinėmis intrigomis, kaip išlaikyti ar pakeisti merą.
