[jwplayer mediaid=“15545″]
Ar ne laikas jau būtų rašyti apie šiuolaikinę Vokietiją, o ne apie savo asmenine patirtimi paremtą Nicolae Ceausescu režimo Rumuniją ir to meto vokiečių likimus? Gimusi ir jaunystę praleidusi Rumunijoje, 1987 metais pagaliau į Vokietiją ištrūkusi Nobelio literatūros premijos laureatė Herta Mueller tokią užuominą išgirdo pirmiausiai iš savo tautiečių vokiečių.
Kalba apie tai pasisuko ir jos viešnagės Vilniuje metu. „Bet ką reiškia išsemta tema ir ką reiškia rašyti apie ką kita? Buvau jau daugiau nei 30-ies, kai iš ten išvykau: perdaug sugniuždyta, neatskirianti, kur yra juokas, o kur – verksmas. Aš ten tiek visko patyriau, kad nebegaliu šios temos tiesiog išmesti ir pasakyti: viskas, pereikime prie kitos“, – emocingai apie gyvenimą „ten“ – pokario Rumunijoje – aiškino rašytoja, 2009 metais būtent už tokias savo kūrybos temas pelniusi Nobelio literatūros premiją.
Panašu, kad H. Mueller rašymas, kaip ir jos knygos „Amo sūpuoklės“ herojaus Leo prototipui Oskarui Pastiorui išsikalbėjimas – lyg tam tikras vidinis išsilaisvinimas iš skaudaus praeities gyvenimo etapo. Rašytojai tai – trys dešimtmečiai slaptosios tarnybos „Sekuritate“ tinklais apraizgytoje N. Ceausescu Rumunijoje. O. Pastiorui – homoseksualiam jaunuoliui, vėliau tapusiam poetu, kūrusiu eksperimentinius eilėraščius – penkeri metai priverstinio darbo stovykloje Ukrainoje, gyvenimo sąlygos kurioje prilygo lietuvių tremtinių kančioms Sibiro lageriuose.
H. Mueller šiuo metu gyvena Berlyne.
Viešėdama Vilniuje rašytoja papasakojo apie labiausiai Lietuvoje kol kas žinomos knygos „Amo sūpuoklės“, lietuviškai išleistos „Versus Aureus“, užkulisius.
O. Pastioras, kaip ir jo likimo broliai, asmeniškai niekaip nebuvo susijęs su Antruoju pasauliniu karu, tačiau „tapo kaltas“, kad buvo Rumunijoje gimęs vokietis – karą pralaimėjusios tautos atstovas. Todėl buvo ištremtas padėti atstatyti Sovietų sąjungą. Grįžęs iš darbo lagerio O. Pastioras apie patirtus pažeminimus, gyvuliškas gyvenimo sąlygas ir nuolatinį įkyrų palydovą „alkio angelą“ niekam nepasakojo.
H. Mueller, kurios mama taip pat patyrė tokio lagerio siaubą ir buvo kilusi iš to paties Rumunijos kaimo kaip O. Pastioras, tapo pirmąja jo skaudžių prisiminimų patikėtine. „Buvau sukrėsta jo pasakojimo. Kuo ilgiau su juo kalbėjau, tuo labiau matėsi, kaip giliai užgniaužta jame visa tai slypėjo. Man lyg ir gėda buvo, kad verčiu jį antrą kartą patirti baisiausius gyvenimo dalykus, bet, mačiau, kad jis nori tai pasakoti – išsilaisvinti“, – apie iki pat O. Pastioro mirties trukusius susitikimus pasakojo rašytoja. Ji mano, kad konkrečias lagerio buities detales, net judesius O. Pastioras tiksliai įsiminė ir perpasakojo ne tik todėl, kad buvo intelektuali asmenybė, bet ir todėl, kad buvo labai vienišas. Užsidarymą savyje dar labiau didino jo asmeninė paslaptis – lagerio gyventojų aplinkai nepriimtinas homoseksualumas, kurį ten teko slėpti, nes kitaip būtų buvęs nulinčiuotas.
Po O. Pastioro mirties rašytoja pasijuto lyg stabo ištikta. „Iš užrašų bylojanti asmeninė artuma netektį dar padidino. Tik po metų įstengiau tiek prisiversti, kad atsisveikinau su „mudu“ ir ėmiausi viena rašyti romaną“, – prisiminė H. Mueller.
O. Pastioro pasakojimą romane rašytoja papildė savo talentu: nuostabia kalba, pilna metaforų, išplėtotais personažų, apie kuriuos O. Pastioras tik užsiminė, charakteriais. Į lietuvių kalbą „Amo sūpuokles“ ir ką tik pasirodžiusį kitą rašytojos romaną „Šiandien būčiau geriau savęs nesutikus“ išvertęs Antanas Gailius sako, kad versti H. Mueller buvę be galo malonu. Nors, be abejo, tai nesanti lengva knyga vertėjui.
Vilniaus knygų mugėje leidykla „Versus Aureus“ pristatė H. Mueller romaną „Amo sūpuoklės“, o rašytojos atvykimo dieną knygynuose pasirodė „Šiandien būčiau geriau savęs nesutikus“.
