J. S. Nye.
Dvidešimt pirmasis amžius tapo liudininku Azijos sugrįžimo į tai, ką galima laikyti jos istorinėmis proporcijomis pasaulio populiacijoje ir ekonomikoje. 18-ajame amžiuje Azijoje gyveno daugiau kaip pusė pasaulio populiacijos, pagaminusi pusę pasaulio produkcijos. 19-ajame amžiuje Azija pagamindavo jau tik 20 proc. pasaulio produkcijos, tačiau ne todėl, kad kažkas negerai būtų nutikę su pačia Azija, bet labiau dėl to, kad pramonės revoliucija pavertė Europą ir Šiaurės Ameriką tikromis pasaulio dirbtuvėmis.
Azijos atsigavimas prasidėjo su Japonija, tuomet persikėlė į Pietų Korėją ir Pietryčių Aziją, pradedant Singapūru ir Malaizija. Dabar jos atsigavimas koncentruojasi Kinijoje ir vis labiau įtraukia Indiją, tuo pačiu pakeldamas šimtus milijonų žmonių iš skurdo.
Visgi šis pokytis taip pat kelia ir susirūpinimą dėl kintančių galios santykių tarp valstybių. 2010 metais Kinija pralenkė Japoniją tapdama antra didžiausia pasaulio ekonomine galia. Tiesą sakant, investicijų bankas „Goldman Sachs“ numato, kad 2027 metais Kinijos ekonomika savo dydžiu pralenks Jungtines Valstijas.
Tačiau net jeigu Kinijos bendrasis vidaus produktas (BVP) kitą dešimtmetį prilygtų JAV, šios dvi ekonomikos dar nebus lygiavertės savo sudėtimi. Kinija vis dar turės didžiulį neišvystytą kaimą. Darant prielaidą, kad po 2030-ųjų Kinijos BVP augs 6 proc., o JAV – 2 proc., vienam gyventojui tenkančiu BVP – tai geresnis būdas ekonomikos galiai išmatuoti – Kinija neprilygs JAV iki pat antrosios šio šimtmečio pusės.
Negana to, ekonominio augimo linijinės prognozės dažniausiai būna klaidinančios. Kylančios ekonomikos šalys sugeba pasipelnyti iš importuojamų technologijų tik pirmosiose savo augimo pakopose, tačiau jų augimo tempai iš esmės sulėtėja pasiekus aukštesnį išsivystymo lygį. Kinijos ekonomika taip pat susiduria su rimtomis kliūtimis stabiliam augimui. Šios kliūtys – neefektyvios valstybei priklausančios įmonės, auganti nelygybė, masinė vidinė migracija ir nepatenkinamas socialinių paslaugų tinklas, korupcija, nepakankamai efektyvios institucijos. Visos šios priežastys galiausiai gali nulemti politinį nestabilumą.
Kinijos šiaurė ir rytai gerokai pralenkė pietus ir vakarus. Bene vienintelė tarp besivystančių šalių, Kinija išskirtinai greitai sensta. 2030 metais Kinija turės daugiau vyresnio amžiaus išlaikytinių nei vaikų. Kai kurie Kinijos demografai nuogąstauja, kad šalis pasens greičiau nei praturtės.
Per pastarąjį dešimtmetį Kinija pasistūmėjo iš devintosios pozicijos tarp didžiausių pasaulio eksportuotojų į pirmąją vietą, išstumdama iš lyderės pozicijų Vokietiją. Tačiau Kinijos eksportu paremtas plėtros modelis turės prisitaikyti prie to, kad pasaulio prekybos ir finansų balansas tampa vis labiau ginčytinas. Tiesą sakant, Kinijos dvyliktasis „penkmečio planas“ siekia sumažinti priklausomybę nuo eksporto ir padidinti vidinę paklausą.
Kinijos autoritarinė politinė sistema parodė įspūdingą gebėjimą pasiekti specifinius tikslus, pavyzdžiui, surengti sėkmingas Olimpines žaidynes, įgyvendinti greitųjų traukinių projektus ar net paskatinti ekonomikos atsigavimą po pasaulinės finansų krizės. Tačiau ar Kinija gali išlaikyti šį sugebėjimą ilguoju laikotarpiu, kol kas lieka paslaptimi tiek užsieniečiams, tiek ir patiems Kinijos lyderiams.
Kitaip nei Indija, kuri gimė su demokratine konstitucija, Kinija vis dar nesurado būdų, kaip nukreipti politinio dalyvavimo poreikius (jeigu dar ne demokratijos), atsirandančius kartu su didėjančiomis žmonių pajamomis. Komunistinė ideologija jau seniai nuėjo užmarštin, tad valdančiosios partijos legitimumas remiasi tik ekonominių augimu ir etniniu Hanų nacionalizmu. Ar Kinija gali sukurti formulę, kuri leistų susitvarkyti su besiplečiančia viduriniąja miestiečių klase, nelygybe tarp regionų ir nesutarimais tarp etninių mažumų, paaiškės tik ateityje. Esmė tame, kad niekas, net ir pati Kinija, nežino, kaip Kinijos politinė ateitis atsilieps jos ekonominiam augimui.
Kai kurie analitikai tvirtina, kad Kinija meta iššūkį JAV, kaip dominuojančios pasaulio galios, pozicijoms. Net jeigu tai būtų tikslus Kinijos ketinimų įvertinimas (bet net ir Kinija negali žinoti, koks bus ateinančių kartų požiūris), tai abejotina, ar Kinija įgis tokią karinę galią, kad galėtų juos įgyvendinti. Žinoma, Kinijos karinės išlaidos, šiemet išaugusios daugiau kaip 12 proc., auga net greičiau nei jos ekonomika. Tačiau Kinijos lyderiai turės susidurti su kitų šalių reakcija, taip pat kaip ir su apribojimais, atsiradusiais dėl poreikio išlaikyti išorės rinkas ir išteklius, kad būtų galima pasiekti savo ekonomikos augimo tikslus.
Pernelyg karinga Kinijos laikysena gali iššaukti atsakomąją koaliciją tarp jos kaimynių, kuri sumažintų Kinijos kietąją ir minkštąją galią. Pavyzdžiui, kai 2010 metais Kinijos kaimynystės užsienio politika tapo pernelyg kategoriška, gerokai nukentėjo jos santykiai su Indija, Japonija ir Pietų Korėja. Dėl to Kinijai būtų nelengva išbraukti JAV iš Azijos saugumo susitarimų.
Kinijos dydis ir aukštas ekonomikos augimo greitis per artimiausius dešimtmečius beveik neabejotinai padidins jos santykinę galią, lyginant su JAV. Tai tikrai priartins Kiniją prie JAV, kalbant apie galios išteklius, tačiau Kinija nebūtinai turi pralenkti JAV kaip galingiausia pasaulio valstybė.
Net jeigu Kinijoje ir neįvyktų jokio didesnio politinio nuosmukio, dauguma dabartinių prognozių, paremtų vien tik BVP augimu, yra pernelyg vienpusiškos: jos ignoruoja JAV karinės ir minkštosios galios teikiamus privalumus, taip pat kaip ir Kinijos geopolitines silpnybes dėl vidinio Azijos galių balanso. Mano paties vertinimais, tarp galimų ateities scenarijų labiausiai įtikinantys yra tie, kuriuose Kinija rimtai varžosi su JAV, tačiau nepralenkia jos savo bendra galia bent jau pirmojoje šio amžiaus pusėje.
Visų svarbiausia, kad JAV ir Kinija vengtų plėtoti perdėtas baimės dėl viena kitos galimybių ir ketinimų. Konflikto laukimas gali savaime tapti konflikto priežastimi. Realybėje Kinija ir JAV neturi svarbių susikertančių interesų. Abi šalys, kartu su kitomis, gali daug daugiau laimėti iš bendradarbiavimo.
____________________
Josephas S. Nye yra Harvardo universiteto profesorius ir knygos „Galios ateitis“ („The Future of Power“) autorius.
