I. Bidermano-Izio nuotraukose cirkas pateikiamas ne iš smagiosios pusės.
Minint garsaus litvako, prancūzų fotografo Izraelio Bidermano-Izio 100-ąsias gimimo metines, balandžio 14 d., ketvirtadienį, 17. 30 val., Lietuvos ir Prancūzijos asociacija bei Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras kviečia į vakarą, skirtą jo asmenybei ir kūrybai.
Ne visiems lietuviams Izio vardas yra girdėtas, nors Prancūzijoje ir Niujorke jis minimas šalia kitų humanistinės fotografijos grandų Brassaï, Henrio Cartier-Bressono, Roberto Doisneau ir Willy’o Roni. Jo giliuose ir išskirtiniuose fotodarbuose atsispindi poetinis Paryžiaus ir jame gyvenančių žmonių veidai.
Izio fotografijos parodas yra surengusios garsiausios Paryžiaus, Niujorko, Berlyno, Tel Avivo ir Tokijo parodų salės. 2006 m. Izio darbai pirmą kartą buvo pristatyti Lietuvos publikai, dalyvaujant jo sūnui Manueliui Bidermanui.
Būsimoji fotografijos žvaigždė gimė 1911 m. Marijampolėje, neturtingoje porceliano krautuvininko šeimoje. Būdamas trylikos pradėjo lankyti fotografijos kursus pas vieną iš keturių geriausių miesto fotografijos meistrų, o būdamas šešiolikos su draugu patraukė po Lietuvos miestus dirbti retušuotoju.
Garsiu fotografu Izis tapo gyvendamas Prancūzijoje, į kurią būdamas devyniolikos, be skatiko kišenėje, asmens dokumentų ir nemokėdamas prancūzų kalbos, atvyko gelbėdamasis nuo skurdo ir antisemitizmo proveržių tėvynėje. Vėliau iš Prancūzijos jis turėjo bėgti, buvo kankinamas nacių, kol galiausiai įsitraukė į rezistencinę veiklą.
Darbas žymiausiame to meto „Paris-Match“ žurnale Iziui suteikė galimybę susipažinti su garsiais menininkais, rašytojais ir politikais. Tarp jų – grasi prancūzų novelistė Coletė, baltarusių kilmės prancūzų dailininkas Markas Šagalas, prancūzų poetas Polis Eluardas, švedų kilmės prancūzas Blesas Kendras.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Izis pase sulietuvino savo pavardę iš Izrael Biderman tapdamas Izraeliu Bidermanu. Visi Izio 100-ųjų gimimo metinių proga organizuojami renginiai skirti Antrojo pasaulinio karo metais žuvusios Bidermanų šeimos atminimui.
„Žmonės, kuriuos fotografuoju, atrodo svajingi arba žvelgia į tolį. Atrodo, kad mano fotografijose svajoja net gyvūnai“, – yra sakęs Izis. Pats būdamas vienišius svajotojas, aplinkinius jis irgi skatino nuolat svajoti. Galbūt todėl jo darbuose žmonės atrodo vis kažko laukiantys.
Itin mėgęs cirką ir fotografuodamas po karo Paryžiaus gatves užplūdusius artistus, Izis vaizdavo ne šio amato smagiąją pusę. Atvirkščiai, iš jo nuotraukų žvelgė išvargę nuo publikos linksminimo cirko artistų veidai.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę Izis sulietuvino savo vardą ir pavardę.
