V.Uspaskichas gali džiaugtis perėmęs "Naująją sąjungą"
Šeštadienį, balandžio 9 d., Darbo partijos ir „Naujosios sąjungos“ vadovai Viktoras Uspaskichas ir Artūras Paulauskas bendroje spaudos konferencijoje paskelbė, kad „Naujoji sąjunga“ jungsis su Darbo partija. Kadangi „Naujosios sąjungos“ populiarumas ir svoris politiniame pasaulyje pastaruoju metu yra gerokai smukęs, po partijų jungtuvių turėtų likti tas pats „Darbo partijos“ pavadinimas. Tad būtų tiksliausia sakyti, kad „Naujoji sąjunga“ tiesiog įsilies į didesnę Darbo partiją.
Sprendimas nebuvo itin netikėtas, nes „Naujoji sąjunga“ po 2009 m. Seimo rinkimų nugrimzdo į politinį užribį ir nuo to laiko nebuvo ryškesnių ženklų, kad partija gali atgimti. Pastarieji savivaldybių tarybų rinkimai šių metų vasario 27 d. taip pat nesuteikė didelių vilčių, kad „Naujoji sąjunga“ gali pakilti naujam skrydžiui. Nors partija visoje Lietuvoje gavo 52 mandatus, tai tik 3,4 proc. nuo visų Lietuvoje paskirstytų savivaldybių tarybų mandatų. Vilniuje, kur „Naujosios sąjungos“ sąrašą vedė pats A. Paulauskas, partija surinko tik 1,84 proc. – mažiau net už „Fronto“ radikalus! Kitaip nei fiasko tokio pasirodymo negalima būtų įvertinti.
Neparlamentinės partijos gali arba, išsiskirstyti palaipsniui, kuomet aktyvesnius narius suvilioja stipresnė partijos, arba ieškoti formalaus prieglobsčio derantis su didesnėmis partijomis ir taip kartais susitari dėl naujų pozicijų partinėse struktūrose, būsimų rinkimų sąrašuose ir panašiai. Būtent tokio tikslo, regis, ir siekė „Naujoji sąjunga“. Teigiama, kad V. Uspaskichas pažadėjo A. Paulauskui savo pavaduotojo, prezidiumo ir tarybos nario postus, taip pat vietą partijos kandidatų Seimo rinkimuose sąrašo dešimtuke. Vis dėlto pats A. Paulauskas portalui IQ.lt teigė, kad jam svarbiausias yra ne pozicijų dalinimas, o bendras konsolidacijos siekis. „Partijos taryba pritarė, kad reikia pradėti derybas su Darbo partija, – kalbėjo A. Paulauskas. – Ir dauguma partijos narių sutaria, kad reikia stabdyti skaldymąsi, reikia konsoliduoti centro kairiąsias politines jėgas. Žinoma, partijoje yra įvairių nuomonių – su kuo vienytis, ar likti vis dar savarankiškiems. Vis dėlto aš pats manau, kad balsų atidavimas partijoms, kurios negali įgyvendinti savo siekių tiesiog veda į politinę neviltį“.
„Naujoji sąjunga“ turi gana turtingą politinę patirtį. Jos vadovą A. Paulauską, nepaisant nuėjimo į politikos užribį, vis dar yra prisimena rinkėjai ir kartas nuo karto pamini net tarp svarbiausių politinių veikėjų. Pati partija vis dar išlaikė neblogą struktūrą ir kai kuriuose regionuose turi stiprius partijos skyrius. Anot A. Paulausko dabar partija gali turėti apie 4,5 tūkst. realių narių. Net ir pralaimėjusi Seimo rinkimus, partija bandė išlaikyti narių entuziazmą ir aktyvumą – rinkti piliečių parašus ir inicijuoti referendumus ir kitaip rodytis viešojoje erdvėje. Nors šios pastangos, ypač iki galo taip ir nerealizuotos, realiai tik menkina visuomenės pasitikėjimą partijomis ir savo pačių galimybėmis daryti įtaką įstatymų leidybos procesui, pačiai partijai suteikia vidinės disciplinos ir palaiko bent minimalų tikėjimą politinės veiklos prasmingumu.
Visa tai paaiškina, kodėl Darbo partijos vadovas V. Uspaskichas gana pakiliai kalbėjo apie partijų susijungimą. „Mus džiugina šitas sprendimas, nes mes galvojame, kad apsijungus dviems partijoms, mes pasieksime ir sinergijos efektą, – teigė V. Uspaskichas. – Aš galvoju, kad nesikirs nei interesai, nei ideologijos, nei žmonių požiūris“. Darbo partijai šis susijungimas turėtų kainuoti minimalias sąnaudas – vienas kitas postas partijos vidaus struktūrose, pažadas įtraukti į rinkimų sąrašus gana žinomą vardą. Efektas gali tikrai atpirkti šias pastangas. Papildomi 3 ar 4 proc. kad ir Seimo rinkimuose gali būti verti daugiau nei dviejų mandatų. Be grynai aritmetinės sumos Darbo partijai gali būti naudingas ir A. Paulausko atnešamas nuosaikumas. Šalia V. Uspaskicho, kuris savo arogantiškumu gali erzinti dalį potencialių Darbo partijos rinkėjų, „vėtytas ir mėtytas“ A. Paulauskas gali atrodyti kaip rimtas ir patikimas politikas. Galiausiai, ir kitoms politinėms partijoms gali būti lengviau žiūrėti į Darbo partiją, kaip potencialią koalicijos partnerę. Ne kartą neformaliai yra net konservatoriams išsprūdę, kad visai normali ta Darbo partija būtų, jei ne V. Uspaskichas.
Bene didžiausią nerimą šis susijungimas turėtų kelti socialdemokratams. Pasyvumas, kurio nepakeitė nė savivaldybių rinkimai, rodo, kad socialdemokratai neranda būdo, kaip geriausiai išnaudoti opozicijos teikiamų privilegijų. Tokioje situacijoje jie gali užleisti pirmąją vietą reitinguose kitai opozicinei partijai ir „darbiečiai“ taptų žaidimo sąlygas diktuojančia partija.
Vis dėlto Darbo partija vis dar persekiojama galimo Damoklo kardo – kaltinimų jos pirmininkui V. Uspaskichui dėl neteisėtos buhalterinės apskaitos ir kitų nusižengimų. Jei šie kaltinimai virstų realiu nuosprendžiu, partija gali patirti neregėtą smūgį. Atsitikus tokiam scenarijui būsimas naujasis Darbo partijos pirmininko pavaduotojas A. Paulauskas galėtų grįžti į politinę sceną su nauja jėga.
