Kai bandau išmąstyti, kas per daiktas yra „savivalda“, aplink galvą nedelsiant ima formuotis vakuumas ir pradeda spengti ausyse.
Bent jau Vilniuje nebūta tokio reiškinio kaip savivalda. Kad ir ką išrinktum, žiūrėk, jau ir pluša rubikonžmogiams, Partijai ar, neišvengiamai, savo alkanoms namiškių burnoms. Kas save valdo Vilniaus mieste? Gal tik prezidentė. Visi kiti neturi teisės net radiatorių prisisukti, kai jie užkaitina kaip pasiutę vidury nakties, arba išvengti mokesčių už neprašytas varveklių nudaužymo ir utilizavimo paslaugas.
Kodėl pastaruosiuose rinkimuose daugiausia balsų gavo Zuokas? Nes jam pavyko nusipaišyti įtaigų įvaizdį, kad šįkart ateina be partijos. Vien su nematomais rubikonžmogiais ir vidutiniškai negausia šeimyna. Atseit, Partijos penėti nebereikės. Asketiškoji Zuoko komanda plušės tarsi coliukės buhalterių kurmių aruoduose. Bus plokštinamos duobiagatvės, kalami dangoraižiai, barstomi cukriniai gaideliai šv. AB-o-ne-Mento dieną per tramvajų stoglangius. Ir – svarbiausia – 6 000 litų kiekvieną mėnesį kiekvienam tikinčiajam. Žinoma, jei Kubilius rūstusis neįves eurų iki šviesiųjų 2020-ųjų.
Nors savivaldos nelabai kur Lietuvoje gausi pauostyti, viltis teisingesniu rytojumi po truputį bunda. Viltis – kieno motina? Teisingai, tų, kurie tiki, kad joks vagis iš tos pačios mašinos antrąkart magnetolos nebevogs. Viltis taip pat yra gimdytoja tų, kurie gavo daugiausia mandatų ir galvoja, kad kartu laimėjo ir Didįjį Prizą. Dabar, kai rašomas šis traktatas, dar neaišku, ar Krabų bei Sanktuariumo koalicijos nepateikė netikėtumų. Per 100 kilometrų atstumą negaliu perprasti, ar krabinė valdžia visiškai užlietų Kauno HES vandenais, bet dėl wilenszczizninio Sanktuariumo šiek tiek smalsu. Susumavus priešrinkiminius lenkų–rusų koalicijos narių apžavus, vaizduotė kužda novatoriškas prognozes. Man jau tįsta struktūriškai gurmaniška seilė vien bandant įsivaizduoti, kokia didybė stotųsi architektūriškai sukomponavus Matriošką ir Sanktuariumą į vienį. Meko–Mačiūno FLUXUS’o mauzoliejus atrodytų senamadiška atgyvena. Be idėjos ir polėkio.
Turint omeny, kad Sanktuariumas kasmet neišvengiamai pritrauktų po kelis šimtus tūkstančių maldininkų ir piligrimų, kyla klausimas – kodėl jo iki šiol lenkų politikai nepastatė kur nors Nemenčinėje, Eišiškėse ar Jašiūnuose? Juk garsioji Merkinės piramidė derina asmeninius kosmosus visai ne Alytaus centre, o nuošalioje girioje. Kryžių kalnas – ne Šiaulių centre, o tolokai užmiestyje. Centralizacija prie gero neveda.
Tikri dalykai ir pastovūs santykiai formuojasi atokiau nuo centrų. Tarkim, Pagėgiuose. Ten taip viskas aišku, kad beveik nebeliko nerūkančiųjų. Sėdi ten visi ant stataus Nemuno kranto prisidegę, kojom maskatuoja, dūmus pučia. Ir visiems aišku, kad tie jų dūmai yra pati tikriausia migla be banderolių. Nors imk ir pervadink Pagėgius Apdūmiškėmis. Va ten, galima sakyti, yra savivalda, tik išvirkščia.
Bet palikim tuos Pagėgius ramybėje. Ir be jų esama nuostabių vietų. Kad ir Paryžiaus kaimas. Indijos kaimas. Arba kitas toks, ne taip toli nuo Paryžiaus – Šveicarijos kaimas. O jei jau mūsuose yra ir Paryžius, ir Šveicarija, vadinasi, neišvengiamai stovi ir kaimiškasis Briuselis. Gal dar ne visas pastatytas, bet yra, nes negali nebūti, nes kur šiais laikais be Briuselio? Ir gyvena minėtose vietovėse taikoje ir ramybėje laimingi žmonės, nes niekada nepakliūva nei į kriminalines žinias, nei apie šitų teritorinių vienetų korumpuotus seniūnus nieko negirdėti. Ar įmanoma gamtoje ir valstybėje tokia laiminga anomalija? Kadangi mūsų žiniasklaida tradiciškai gerąsias naujienas kažkur pradangina, o blogų niekas iš tų vietovių neparneša, tai peršasi trys išvados: arba viskas taip ir yra, arba sugedo mūsų masinės informavimo priemonės, arba iš tų kaimų visi emigravo.
Kai pažiūriu į statistiką, kiek pernai žmonių išvyko iš Lietuvos – bene 70 ar 80 tūkstančių – pagalvoju, kad, aha, jau skaitykim, kad Alytaus nebeturim. Bet va, nuvažiuoji į Alytų, žiūri – atrodo, kad tebėra ten visi. Nė vieno netrūksta. Ir Marijampolė pilna. Mažeikiai neprasmego skradžiai, kruta. Net Klaipėdoje visi savo vietose. Ką jau kalbėti apie užsikimšusius Kauną ir Vilnių. Iš tų garsiųjų miestų jei kas ir išvažiuoja, tai į jų vietas operatyviai atsikrausto pamainos iš mūsų kaimiškųjų paryžių ir briuselių. Ko gero, tie ir tuštėja. Lieka dykros, tobula gamtos savivalda.
Man niekaip netelpa galvoje – ką lietuviai darys su tomis tuštėjančiomis teritorijomis. Arabų čia neprikelsi, nes šalta žiemą. O dar ir malkos brangsta kasmet. Ir stogai apleistų trobelių – asbestiniai, palaikiai. Niekas į tokias nesikels.
Yra daugybė būdų taisyti padėtį, bet ar nevertėtų sugalvoti ką nors originalaus, pavyzdžiui, plėtoti politinį turizmą? Išdalinti ištuštėjusius plotus mūsų politiniams dinozaurams, kuriems kuo toliau, tuo sunkiau surinkti geistinų pasitikėjimo procentų? Įsivaizduoju stendą šalia kelio: „Autonominė Šalčininkų Monako Kunigaikštystė. 10 000 akrų tuštumos Kazimirai pašlovinti.“ Arba: „Atsargos Prokuroro Artūro smegduobių rezervatas“. Ir kaipgi be „Pakso ir Imbraso tandeminio Briuselio plynkaimio“. Taip pat, neišvengiamai, kada nors atsiras ir „Universitetinis diplomų pirkėjų ir melagių miestelis“. Šalia „Oranžinių pažadų kariotiškių“.
____________________
Šis straipsnis išspausdintas IQ žurnale, 2011 m. balandžio mėn. numeryje.
