T. Andrejauskas.
Kaip žinome, estai eurą įsivedė 2011 metų pradžioje. Ta proga žinomas ekonomistas ir Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas pasveikino Estiją ir tuo pačiu metu pareiškė jai užuojautą. Tai tapo norma tarp daugumos ne europietiškų ekonomistų kategoriškai reikšti savo abejones dėl euro ateities.
Visiškai suprantama tokia kolegų pozicija, nes jei pažvelgtum iš šalies – kas yra šiandien Europa, pavyzdžiui, amerikiečiui – tai Vokietija, Prancūzija ir viskas, kas liko (Didžiosios Britanijos turbūt jie nelaikytų Europa, nes tai kažkas, kur amerikiečių šaknys). Taigi, problemos periferinėje euro zonoje stebėtojui iš šalies turbūt ir tampa problemomis visų, kurie yra ne vokiečiai ir ne prancūzai. Tačiau šis palyginimas, aišku, pusiau juokais.
Jei kalbėtume konkrečiais skaičiais, Europos branduolį iš tiesų sudaro Vokietija, kuri sukuria apie 25 proc. viso euro zonos bendrojo vidaus produkto. Vokietija unikali dar vienu faktu – būdama didele eksportuotoja ir taupia šalimi, ji sukuria daugiau nei 50 proc. visų euro zonos santaupų. Įspūdinga. Kaip ir faktas, kad didžiausi euro zonos išlaidūnai periferijoje sėkmingai naudojasi šiomis Vokietijos santaupomis, kad patenkintų savo augančius vartojimo poreikius. Todėl natūralu, kad Vokietijos politikams kaskart pasišiaušia plaukai, kai dar viena euro zonos šalis paprašo gelbėjimosi rato. Taip jau išeina, kad sąskaitą vokiečiai apmoka du kartus.
Tačiau lazda visada turi du galus. Euro problemų eskalavimas yra vienareikšmiškai naudingas pačiai Vokietijos ekonomikai. Kuo daugiau skandalų, tuo smarkiau gali kristi euro vertė kitų pasaulio valiutų atžvilgiu (šiuo atveju ne JAV dolerio, nes sėkmingai veikia dolerio spausdinimo mašina). Rezultatas akivaizdus – Vokietijos eksportas auga dviženkliais skaičiais, ir nemaža dalimi dėl silpnėjusio euro. Todėl Vokietijos pramonininkai prasmingai tyli ir skuba naudotis susidariusia padėtimi.
Bet grįžkime prie euro zonos periferijos. Graikija, Airija ir Portugalija viso labo tesukuria kelis procentus bendro euro zonos BVP. Tačiau to užtenka, kad užsienio ekonomistai užkabintų „nevykėlio“ etiketę eurui. Atrodytų neprofesionalu, tačiau… Šių šalių problemos iš tiesų atskleidžia pačios euro zonos sistemines problemas. Tas pats P. Krugmanas yra pateikęs labai įdomų palyginimą: jis lygina Nevadą su Airija. Jos turi labai daug išorinių panašumų – panašus gyventojų skaičius, panašus sukuriamas BVP, panašus nekilnojamojo turto burbulas, panašus 14 proc. nedarbo lygis.
Tačiau jos turi ir vieną esminį skirtumą, jei kalbėtume apie finansines galimybes. Nevados gyventojai gali sau leisti sumokėti mažiau mokesčių nei gauti naudos iš JAV federalinio biudžeto. Kitaip tariant – jei reikia pinigų bankrutuojančiai valstijai gelbėti, prašau, pinigai yra, ir be jokių išankstinių sąlygų ar negatyvių pasekmių skolinimui ar palūkanų normoms. Tuo tarpu iš kur Airijai gauti pinigų, kad užkamšytų didžiules biudžeto skyles ir išgelbėtų skęstantį bankinį sektorių? Vienintelis kelias – skolintis iš tarptautinių donorų, aišku, už palūkanas ir perduotą teisę daryti kai kuriuos esminius šalies finansinę sistemą liečiančius sprendimus.
Taigi, iš šio puikaus palyginimo mes galime pasidaryti akivaizdžią išvadą – euro zonos pinigų sistema yra neužbaigta. Nėra mechanizmo, kaip be reikšmingų pasekmių kitų šalių mokesčių mokėtojams spręsti probleminių narių finansinės pagalbos klausimus. Aišku, būtų galima ginčytis teigiant, kad ECB ir ES prisideda finansiškai prie pagalbos paketų. Tačiau būtent tokia praktika ir yra „iš bėdos“ arba net ydinga, nes kol kas nėra kitų instrumentų. Ji tik padeda nukelti šių šalių finansines problemas į ateitį, tačiau jokiais būdais jų neišsprendžia. Ir prie viso to dar ir brangiai kainuoja.
ES turi išrasti naują mechanizmą, kaip galėtų tvarkytis su finansinius sunkumus patiriančiomis šalimis. Nereikia būti naiviems, tokių šalių buvo, yra ir bus. Viena priemonių – centralizuotas arba iš dalies centralizuotas federalinis euro zonos šalių biudžetas. Tai akivaizdžiai reikštų visoms euro zonos šalims fiskalinės ir finansinės nepriklausomybės praradimą. Tokiam sprendimui prireiktų titaniškos politinės valios. Tačiau tai gali būti kaina, kurią Europa turės sumokėti norėdama išlaikyti eurą. Panašu, kad šie sprendimai negali ilgai laukti.
Prognozuojama, kad 2013 metais Graikija gali būti paskelbta nemokia. Mano įsitikinimu, kuo greičiau tai atsitiks, tuo geriau bus pačiai Graikijai. Pripažinkime, tikrai nėra normalu skirti 7–8 proc. nuo šalies bendrojo vidaus produkto viešosios skolos palūkanoms dengti (net negrąžinant pačios skolos). Kaip teisingai pastebėjo George’as Sorosas, ES geriau skirtų savo lėšas ne probleminėms šalims finansuoti, o nukreiptų jas į Europos bankinį sektorių sustiprindama jo kapitalo bazę, kad ji galėtų deramai priimti nuostolius dėl Graikijos ir kitų panašių šalių skolos nurašymo.
Lietuva yra išsikėlusi tikslą įsivesti eurą 2014 metais. Iš tiesų sunku pasakyti, koks tas euras bus. Manau, kad ir patys Mastrichto kriterijai gali pasikeisti – koks tikslas iš kriterijų, kurių nevykdo dauguma euro zonos šalių? Fiskalinės drausmės kriterijus gali transformuotis į einamosios sąskaitos kriterijų. Infliacijos kriterijus irgi kreivas šleivas, koks dabar yra – Lietuvai su savo infliacija gali tekti lygiuotis į defliacijos kamuojamas problemines euro zonos šalis. Tai kur čia logika? Todėl vis dėlto esu linkęs manyti, kad jei mus priims į euro klubą, tai bus iš esmės naujas klubas. Ir net neabejoju, kad jis mus visiškai tenkins. Jokios geresnės alternatyvos nei tvarus euras Lietuva, deja, šiandien neturi.
____________________
Tomas Andrejauskas yra „Swedbank Markets“ vadovas Lietuvoje. Šis komentaras išspausdintas IQ žurnale, 2011 m. balandžio mėnesio numeryje.
