[jwplayer mediaid=“14312″]
„Pats geriausias dalykas Klaipėdoje yra – būti. Ne siekti karjeros, ne krautis turtus, o tiesiog būti“, pastebi rašytojas Gintaras Grajauskas, dar vienas albumo-esė „Raktai į Lietuvos miestus“ autorius. Tai jau trečiasis tekstas iš šios knygos, kurį jums kaip smagų savaitgalio skaitinį jums siūlo portalas IQ. G.Grajausko žvilgsnis į Klaipėdą išties bus įdomus ne tik klaipėdiečiams. Garbės žodis.
Gintaras Grajauskas: „Vietos, kuriose būnasi“
Klaipėdoje gyvenu nuo septynerių – čia anuomet persikėlė mano tėvai. Ir labai teisingai padarė. Kaip žinodami.
Šitas miestas man tinka. Kartais pagalvoju, kad ir aš jam visai tinku. Mes netgi mažumėlę panašūs.
Mudu visada išlaikome distanciją: stebime efektingai pasirodančius ir patylom pradingstančius perėjūnus, įvertinamai nužvelgiame krantan išsilaipinusius svečių šalių jūrininkus, šyptelim iš dryžuotais marškinėliais besipuikuojančių poilsiautojų. Mudu nelengvai prijaukinami, negreiti svetimuosius pavadinti savais. Ne iš tų, kurie greitai susižavi ir dar greičiau pamiršta, kurie puola į glėbį pirmam sutiktam ir apsiverkia jį išlydėdami. Kai kas prikištų mums tam tikrą būdo šaltumą, bet tai veikiau rimtis ir svarumas, perimtas iš jūros. Upių tatai darbas – blaškytis, kilpuoti, tekėti iš taško A į tašką B. O jūra tiesiog būna. Jei esate dryžuotamarškinis poilsiautojas, bet kada galite nueiti ir papriekaištauti jai, kad pernelyg išdidi ir nekreipia į jus nė menkiausio dėmesio. Visada prašom.
Pats geriausias dalykas Klaipėdoje ir yra – būti. Ne siekti karjeros, ne krautis turtus, o tiesiog būti. Žinau vos keletą vietų pasaulyje, kuriose būnasi. Keistokos tos vietos, tokie daiktai sau, anot Kanto. Lyg būtų pačios sau prasmė ir tikslas. Ir nežinia, kas nulemia tokį jų išskirtinumą – istorija, geografija ar ypatinga oro sudėtis. Tačiau tik atvykęs iš karto pajunti: ta vieta išskirtinė. Jose visada yra kažkas švaraus ir tikro, kažkas stipraus, net grėsmingo – lyg į tave žvelgtų Dievo akis, vienu metu ir įdėmi, ir abejinga. Apie tokias vietas reikia rašyti atsargiai, nemeluojant ir be patoso, kitaip iškart pasijusi esąs juokingas. Apsijuoksi. Jos nemeluoja apie save ir neleidžia meluoti kitiems.
Tie uosto garsai, atsklindantys vėjuotomis naktimis: taip ir nežinau, kas juos skleidžia – vėjyje linguojantys uosto kranai, krantines liečiantys besisupančių laivų bortai ar dar kas nors. Niekada ir nesiaiškinsiu, man visai gana juos tiesiog girdėti. Į ką tai panašu? Tarsi kažkas liūdnas, geras ir milžiniškas grotų stiklo armonika.
Pirmąkart pamačiau Klaipėdą būdamas kokių penkerių. Atvažiavome į svečius pas tetą – pavasaroti, kaip visi dori poilsiautojai. Tada mane labiausiai pribloškė nenusakomai ilgi, „sudvigubinti“ autobusai su dumplėmis per vidurį. Su atsarginėmis padangomis viduje, ant kurių galima užsiropšti ir sėdėti iš aukšto žvelgiant į susigrūdusius keleivius. Atsimenu gatvėse pardavinėjamus apelsinus ir net bananus, ir ilgiausias eiles prie jų. Atrodė neįtikėtina lyg sapne. Bananų abu su seserimi, rodos, dar nebuvom ragavę – na, bent jau aš tai tikrai. Klaipėda yra miestas, kuriame aš pirmą ir tikriausiai paskutinį kartą gyvenime persivalgiau bananų.
Jūros, nors ir keista, iš to apsilankymo beveik neprisimenu. Užtat puikiai prisimenu paplūdimį, grūste prigrūstą labai negražių pusnuogių kūnų. Ir kietai virtus kiaušinius su duona ir pomidorais ant žalsvo patiesalo – tiesą sakant, senos užuolaidos.
Dar kažkodėl prisimenu tokį tipą, tiesiog universalinėje parduotuvėje, kurioje vaikštinėjau su mama, graužusį žalią agurką. Pamatęs, kad spoksau į jį, išsišiepė ir atkišo man – te, maždaug, atsikąsk. Pasidygėjau – visiškas beprotis.
Visi jaukinimaisi ir pratinimaisi prasidėjo vėliau, persikrausčius į Klaipėdą gyventi. Iš nuosavo namo į kooperatinį penkiaaukštį, kurio populiacijos didžiausią dalį sudarė rusai ir žemaičiai. Absoliutus kultūrinis šokas: nesupratau, net ką man sako žemaičiai, jau nekalbant apie rusus. Mamą ištiko isterijos priepuolis, kai naktį uždegus šviesą virtuvėje išvydo į kampus sprunkančius tuntus tarakonų. Antrasis – isteriško juoko – priepuolis mamai nutiko ankstyvą kitos dienos rytą. Kažkas paskambino į duris, mama atidarė. Už durų stovėjo apibarzdęs apygirtis tipas su lėkšte rankose. Kaip vėliau išaiškėjo, kaimynas iš pirmo aukšto. Kyštelėjo jai tą lėkštę po nosimi ir lyg paklausė, lyg pasiūlė: „A sūrio nuori?“ Gal koks to su agurku giminaitis, ar ką. Mama, visą gyvenimą vertinusi subtilumą ir etiketą, mašinaliai paėmė lėkštę su sūriu, tylėdama uždarė duris ir klestelėjo tiesiog ant batų dėžės. Pasėdėjo. Paskui pradėjo krizenti. Dar paskui – kvatotis iki ašarų.
Na, jai bent jau nereikėjo su jais visais iš eilės muštis, kaip man.
Apskritai Klaipėda tuomet buvo jūreivių, proletarų ir chuliganų miestas. Muštynės buvo viena populiariausių pramogų. Mušdavosi individualiai, grupėmis, rajonas prieš rajoną, jūreiviai mušdavosi su „civiliais“, gorkiniai su turginiais, „rybportas“ su Sportininkų gatvės „sobačnikais“. Mušdavosi kumščiais, jūreiviškais diržais, savadarbiais iš vandentiekio ventilio rankenėlės pasigamintais kastetais, dviračių grandinėmis, netgi iš „Trinyčių“ fabriko nugvelbtomis kojinėmis, pripiltomis smėlio. Iš tų garbingų laikų, laimei, turiu tik vieną mažą suvenyrą – sulaužytą nosį.
Papildomo kolorito miestui suteikdavo ir viešame pogrindyje veikusi prostitučių, aptarnaujančių užsienio jūreivius, organizacija, kažkurio aštrialiežuvio pakrikštyta „16-ąja divizija“. Sklido legendos, kad baigusios karjerą prostitutės tampa nuostabiomis žmonomis – ištikimomis, išmanančiomis reikalą ir materialiai apsirūpinusiomis.
Apskritai tuometinė Klaipėda buvo gana spalvinga. Senųjų gyventojų po karo čia beveik nebeliko, tad jų vietą užėmė atkilėliai – marga publika, ieškanti savo vietos po saule. Klaipėdoje galėjai sutikti pačių keisčiausių personažų – nuo tatuiruotų atsistatydinusių banditų (vienas toks, seno vilko akimis, ant kojų buvo užsirašęs: „jos pavargusios, bet tau jų nepavyti“) iki stropiai savo kilmę slepiančių tikrų tikriausių grafienių. Gerklingos rusų karininkų žmonos, dažančios plaukus persišku „Chna“ ir kažkodėl visos iki vienos išsipiešiančios tą patį prototipinį veidą: su siauručiais išpešiotais antakiais, sustingusiais amžinoje nuostaboje, ir džiovininko raudonio skruostais. Jūreivystės mokyklos kursantai juodomis milinėmis, susijuosę diržais su žalvarinėmis sagtimis, papuoštomis inkaru. Saugumiečiai išpuoselėtomis rankomis. Kišenvagiai išpuoselėtomis rankomis. Laivų statyklos dokininkai. Plaukais plevėsuojantys pogrindiniai hipiai ir susilaižę komjaunimo lyderiai. Kaip kas sugebėjo, taip ir sukosi šitam katile, paslapčia nužvelgdami vieni kitus, palydėdami kandžia replika, bet į atvirą karą veldamiesi tik iš didelio reikalo – žinoma, neskaitant tų grynai pramoginių muštynių. Kad išgyventum, reikėjo išmokti sugyventi.
Kažkas iš tos atmosferos išliko ir dabar, tai natūralu. Uostamiestyje gyvenimas visada šiek tiek kitoks nei kitur. Čia nuolat pilna atklydėlių, kuriuos akies krašteliu kiek pašaipiai stebi vietiniai. Pamažu jie įgunda, įpranta prie tokio gyvenimo būdo ir tampa stebėtojais. Kaip tie seni meksikiečiai vesternuose, sėdintys ant suolelių medžių pavėsyje ir tylomis stebintys karštakraujų herojų batalijas. Iš pažiūros jie atrodo tik fonas, peizažo detalė, kol galop supranti, kad režisierius stebi dramą būtent jų akimis, pasakoja istoriją jų lūpomis. Ir iš tiesų – kas, jei ne jie, stebėtojai, kas gi daugiau papasakotų, kaip iš tiesų viskas buvo, kas užfiksuotų tas akimirkas, kai staiga pajunti ore tvyrant kažką švaraus ir tikro, kažką stipraus ir grėsmingo, ir tuomet akimirksniu nutvilksta visas kūnas, pasišiaušia plaukai, pašiurpsta oda, ir supranti, jog ką tik prisilietei prie savo paties gyvenimo, ir nuo dabar jau esi sutuoktas su juo, ir su šita vietove, su šitais žmonėmis, ir džiaugsme, ir varge, kol mirtis mus išskirs.
