Galimybę surengti parodą Nacionalinėje dailės galerijoje S. Eidrigevičius vadina „tiesiog svajone“.
Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) atidarytoje personalinėje Stasio Eidrigevičiaus parodoje „Veidas ant kaukės“ pristatomi Lenkijoje gyvenančio menininko kūriniai, kuriuos menotyrininkai pelnytai vadina metaforiškais, paslaptingais, daugiaprasmiais.
S. Eidrigevičius pelnytai gali būti vadinamas žymiausiu dabarties lietuvių menininku pasaulyje. Pasak vienos parodos kuratorių Reginos Urbonienės, platesnių horizontų traukiamas S. Eidrigevičius išvyko į Lenkiją 1980 m. ir Varšuvoje pradėjo naują kūrybinį skrydį, kuris buvo labai sėkmingas. Lenkijoje S. Eidrigevičius yra ragavęs ir režisieriaus duonos – čia pastatyti du menininko spektakliai „Baltas briedis“ ir „Medinis žmogus“.
Parodoje „Veidas ant kaukės“ pristatomos įspūdingos, didelio formato drobės, grafikos kūriniai, dvi simbolistinės skulptūros, dešimtys įvairiaspalvių pastelių. Autorius į Vilnių atvežė ir žymiąją kaukių seriją, kurią pradėjo kurti dar 1986 m., viešnagės Jungtinėse Valstijose metu. Šios serijos paradoksas: kaukės ne slepia veidą, o pačios tampa akylai aplinką stebinčiomis marionetėmis. Jomis dailininkas žvelgia į mus supantį pasaulio absurdiškumą, perteikia susvetimėjimo ir susimąstymo motyvus.
Dar vienas parodos „Veidas ant kaukės“ akcentas – keliolika papier–mâché technika sukurtų kaukių, kurias sukonstruoti autorių įkvėpė Paryžiuje pirkti prancūziško batono maišeliai. Prancūzai itin preciziškai mėgsta įvynioti duoną, plonytį vyniojamąjį jos popierių S. Eidrigevičius panaudojo naujam kūrybiniam procesui. Kruopščiai klijuodamas popieriaus skiautes, menininkas suformavo žmonių veidus primenančias kaukes.
Pasiruošimą parodai Vilniuje, kai parodos kuratorės M. Žvirblytė ir R. Urbonienė atsirinkinėjo jo minimalistinius ir siurealistinius darbus, S. Eidrigevičius pavadino gražiu dviejų dienų spektakliu. „Tokia man reikšminga ši paroda, čia tikra svajonė!“, – dėkodamas NDG vadovei Lolitai Jablonskienei džiaugėsi S. Eidrigevičius. Jis didžiavosi galėdamas pristatyti personalinę parodą Vilniuje, kurį kartu su Kaunu ir Panevėžiu išskiria kaip vienus svarbiausių miestų savo kūryboje.
Į parodos atidarymą taip pat atvyko ir Tarptautinio meno tyrimų instituto IRSA direktorius, meno istorikas Juzefas Grabskis, kurį S. Eidrigevičius pristatė kaip vieną didžiausių jo kūrybos gerbėjų ir vertintojų.
Paklaustas, kaip vertina savo kūrybos pasekėjus, menininkas prisimena viešnagę Bolonijoje, kurioje pasijuto tarsi antikinė seniena. „Priėję austrai pasakojo apie Austrijoje kuriančius menininkus, kurių darbuose gali aiškiai pamatyti mano kūrybos bruožų, vėliau priėjo rusai ir pasakė tą patį“, – įspūdžiais dalijosi kūrėjas. Tačiau tokių pasekėjų S. Eidrigevičius į teismą už idėjų vagystę nežada duoti, teigdamas, kad nieko nepadarysi, šiandieninės technologijos suteikia galimybę susipažinti su naujomis ir senomis idėjomis akimirksiu.
Parodoje eksponuojami menininko kūriniai nėra sukurti tik Lenkijoje ar dar prieš išvykstant iš Lietuvos. Daug keliaujantis S. Eidrigevičius visuomet su savimi turi piešimo priemonių ir nesvarbu, kuriame pasaulio kampelyje bebūtų, imasi kūrybos. Kai kurie NDG atidarytoje parodoje „Veidas ant kaukės“ rodomi kūriniai sukurti viešnagių Australijoje, Jungtinėse Valstijose, Japonijoje metu. Beje, Japonijos Otaro mieste veikia S. Eidrigevičiaus vardo muziejus.
Ryškus S. Eidrigevičiaus kūrybos motyvas – sovietiniai, fašistiniai ir religiniai simboliai. Pjautuvas, kūjis, plaktukas, svastika ar kryžius – dažnas menininko kūrinių simbolis. „Vienas amerikietis nupirko mano darbą „Klouno mirtis“, kuriame plaktukas ir kūjis užmuša klouną, ir padovanojo jį Vatikanui“, – prisiminimais dalijosi S. Eidrigevičius. Jis pripažįsta, kad jo kūrinių simbolika intriguojanti, bet kartu pastebi, kad kai kuriuos jo darbus būtų per drąsu rodyti ir Lenkijoje, ir Vilniuje. „Nesu skandalistas“, – prisistato S. Eidrigevičius.
S. Eidrigevičius. „Kiškis“, 1988 m., pastelė.
