T. Janeliūnas.
Savivaldybių tarybos yra keistas sutvėrimas. Iš vienos pusės – tai tarsi nutolusi nuo „aukštosios politikos“ sritis. Merai ir net politologai dažnai kalba, kad savivaldose nėra ko per daug politikuoti, dirbti reikia. Atrodytų, iš tiesų – koks skirtumas, „socialdemokratiškai“ remontuoti gatves ar „konservatoriškai“, svarbu, kad jos būtų suremontuotos. Kita vertus, būtent savivaldybėse išryškėja tokios makiaveliškosios politikos grimasos, kokių net ir nacionalinės politikos lygoje retai pasitaiko.
Grumtynės dėl merų postų, ypač didžiuosiuose miestuose, tampa tiesiog „kovomis be taisyklių“, kuomet vienintelė taisyklė – gauti valdžią. Partinės priklausomybės, ideologinės vertybės, buvę ginčai tarp politinių partijų ar net asmeniniai įžeidinėjimai nustumiami į šoną vardan pagrindinės ir vienintelės vertybės – mero kėdės. Vertybes pamiršta ne tik į savivaldos tarybas išrinkti politikai, bet ir partijų vadovai, kurie su didžiuliu užsidegimu ieško netradicinių sprendimų, kad tik išlaikytų įtaką didžiuosiuose miestuose.
Kaune keletą savaičių trukę užkulisiniai žaidimai pasibaigė gana netikėtu rezultatu. Daugumai suformuoti prireikė ne tik Šekspyro plunksnos vertos išdavystės, bet ir tipinės sąmokslininkų priedangos, už kurios pasirašyti papildomi susitarimai dėl mero posto rotacijos. Kaip atskleidė premjeras Andrius Kubilius, atiduodami mero postą tik 4 mandatus turinčiai „Tvarkos ir teisingumo“ partijai, konservatoriai susitarė, kad po dviejų metų „susikeis vietomis“. Sprendimas originalus, tačiau negarantuojantis, kad taip ir bus. Taip sunkiai subūrę koaliciją konservatoriai gali ir nesulaukti tų dviejų metų, po kurių jiems turėtų atitektų mero postas. Jei galima vieną susitarimą sulaužyti, kodėl negalima kito?
Vilniuje situacija dar sudėtingesnė. Ir vertybės čia gana netikėtai išlenda lyg tyčia – kaip priekaištas politikams, kurie įpratę rinkėjams ypač prieš rinkimus išsijuosus pasakoti apie savo puoselėjamas vertybes ir skirtumus nuo „vertybes pamynusių“ konkurentų. Kaip išlaviruoti tarp daugelio nežinomųjų, kurie apaugę nepasitikėjimo dumbliais, ir sugebėti pasiekti tą geidžiamą mero kėdę?
Natūralu, kad daugiausia dilemų kyla tiems, kurie dažniausiai kalba apie vertybes. Konservatoriai dėlioja pasjansus ir su lenkais, ir su „Tvarkos ir teisingumo“, ir su Darbo partijos atstovais. Ironiška, kad nepasitikėjimas tarp visų partijų toks didelis, jog kalbama apie būtinybę susitarimus sutvirtinti nacionalinių partijų vadovų parašais. Jei taip įvyktų, ne tik paparaciams, bet ir rimtiems fotografams džiaugsmas būtų begalinis – užfiksuoti rankas spaudžiančius A. Kubilių, Valdemarą Tomaševskį, Viktorą Uspaskichą ir Rolandą Paksą. Ši nuotrauka dar ilgai galėtų tapti nuolatine iliustracija šalia bet kokių konservatorių priekaištų nušalintam prezidentui, teisiamam politikui ar lietuvius Lietuvoje integruotis kviečiančiam provokatoriui. Tačiau ši „nepalaužiamųjų“ koalicija būtų įžeidimas bemaž visiems tradiciniams konservatorių rėmėjams. Bemaž du dešimtmečius kurtas tautinės, „antirusiškos“, krikščioniškos ir tradicines šeimos vertybes ginančios partijos įvaizdis subyrėtų į pragmatizmo šukes. Jau dabar radikalesnės Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos atstovai neslepia pasipiktinimo, kaip galima Vilniuje burti koaliciją, kurioje būtų ir buvę KGB karininkai, priklausantys Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicijai.
Vilniuje eilinį kartą suveikė klasikinis „skaldyk ir valdyk“ metodas.
Kitoje pusėje moralinių skrupulų mažiau. Artūras Zuokas jau skelbia, kad sudarė koaliciją su Darbo partija, socialdemokratais ir Rusų aljanso atstovais. Taip būtų sulipdyta 26 ar 27 tarybos narių dauguma (priklausomai nuo to, vienas ar abu Rusų aljanso atstovai prisijungtu prie A. Zuoko). Tiesa, nurodyti koalicijos partneriai skelbia, kad parašų dar nepadėjo. Vis dėlto klasikinis „skaldyk ir valdyk“ metodas, regis, suveikė ir šiuo atveju. Jei negalima susitarti su lenkais, galima nuo jų nuvilioti rusus. A. Zuokui visiškai vienodai, kad jie buvę KGB agentai ar Rusijos valstybinių institucijų remiami ir apdovanojami veikėjai – vertybinė aureolė jam tik trukdytų.
Jei ši koalicija iš tiesų išsilaikys iki balandžio 19 d., kada numatoma rinkti Vilniaus merą, konservatoriai gal ir bus nusivylę, tačiau kiek pagalvoję turėtų padėkoti nematomai likimo rankai. Bent jau Vytautas Landsbergis tikrai turėtų šyptelėti į ūsą – A. Zuokas gali nutraukti lenkų ir rusų partijų suartėjimą, kuris pastaruoju metu ir padėjo Lenkų rinkimų akcijai iškopti iš politinių paraščių į aukščiausios politikos olimpą. Nebereiks ir A. Kubiliui pardavinėti savo sielos V. Tomaševskiui mainais už paramą Raimundui Aleknai. Tai gal leis suvaldyti vis labiau nirštančius tautininkus ir išlaikyti partijoje bent minimalų solidarumą. O prieš kitus Seimo rinkimus bus galima toliau atrodyti vertybiškiems ir moraliems.
