Rusijos valdžios politika – nesikišti į piliečių gyvenimą tol, kol šie nesikiša į valdžios reikalus.
Rusijos vyriausybė, tvirtai išlaikydama galią, net ir prastai atlikusi savo darbą, neefektyviai veikianti, korumpuota, dažnai pažeidinėjanti politines teises ir pilietines laisves, visad sugeba išsisukti.
Nuolatinės apklausos atskleidžia, kad Rusijos piliečiai nėra pasidavę iliuzijai: jie reguliariai atsako manantys, jog valdžios pareigūnai yra korumpuoti bei tarnauja tik sau. Pasak praėjusią vasarą vykdytos apklausos, daugiau nei 80 proc. rusų tiki, kad „daugelis valstybės pareigūnų tiesiog nepaiso įstatymų.“
Ir vis vien ministras pirmininkas Vladimiras Putinas, kuris netgi nebūdamas prezidentu vis dar išlieka daugiausia galios Rusijoje turinčiu asmeniu, daug metų mėgaujasi aukštais reitingais bei teigiamais vertinimais. Nedidelis reitingų kritimas 2011 metų pradžioje greičiausiai atspindėjo susierzinimą dėl socialinės neteisybės bei augantį nesaugumo ir netikrumo dėl ateities jausmą. Tačiau netgi tuomet 70 proc. respondentų vasario apklausoje teigė palaikantys V. Putiną. Prezidento Dmitrijaus Medvedevo reitingai tik šiek tiek žemesni.
Tačiau Rusijos lyderių aukšti reitingai neatspindi racionaliai teikiamos pirmenybės jau esantiems poste, o ne jų oponentams; politinei konkurencijai Rusijoje nykstant, palyginimas ir pasirinkimas nėra kairiųjų politikos dalis. Šios apklausos yra daugiau „balsavimas“ už status quo; jos atskleidžia plačiai paplitusį bendrą supratimą, kad nepaisant teroristinių išpuolių, technologinių katastrofų, įstatymų nesilaikančios policijos ar suklastotų rinkimų, politiniai pokyčiai nėra laukiami.
V. Putino vadovavimo metais Kremlius nuolatos stūmė piliečius toliau ir toliau nuo galimybės prisidėti prie sprendimų priėmimo iš esmės išardydamas visuomenei atstovaujančias institucijas. Gubernatorių rinkimai buvo panaikinti prieš šešerius metus, ir netgi išrinktieji miestų merai palaipsniui buvo keičiami paskirtais pareigūnais. Apklausos nuolat rodo, kad daugiau nei 80 proc. rusų mano negalintys įtakoti valstybinių ar netgi regioninių sprendimų.
Ši politinio atstūmimo sistema yra priimtina neįtikėtinai rusų daugumai. „Masės“ ir „geriausieji bei protingiausieji“ nerodo jokios iniciatyvos dalyvauti politiniuose reikaluose. Politiniai oponentai nesulaukia visuomenės palaikymo, o tai leidžia vyriausybei lengvai juos nutildyti.
Iš tiesų, žmonėms nedalyvaujant politikoje, vyriausybė mėgaujasi lengvu dominavimu visuomenėje. Amžinoji tvarka Rusijoje – dominuojanti valstybė ir bejėgė, susiskaidžiusi visuomenė – išlieka nepajudinama.
Visagalė Rusijos valstybė dvidešimtame amžiuje vos dukart buvo ypač susilpnėjusi: amžiaus pradžioje, kai žlugo Rusijos imperija, ir pačioje pabaigoje, kai nustojo egzistuoti SSRS. Deja, abu kartus tradicinis valstybės valdymo modelis gana greitai buvo atstatytas.
Ir nors valstybės bei visuomenės santykiai Rusijoje remiasi šiuo tradiciniu modeliu, skirtingi vadovai skirtingai jį formavo. Stalino režimas galėtų būti prilygintas žiauriam sadistui tėvui, nuolat laikančiam savo vaikus baimėje ir verčiančiam jam paklusti. Brežnevo modelis atspindi nenusisekusią santuoką, kurioje nebeliko nei meilės, nei pagarbos, sužadėtiniai yra nuolat vienas kitam neištikimi, naudojasi vienas kitu, vienas kito nuosavybe, nors galingasis vyras kartas nuo karto primena savo žmonai, kad tai jis čia viršininkas ir pareikalauja bent jau formalaus ištikimybės pažado – kitaip bus blogai.
Palyginti su šiais dviem modeliais, Putino valstybės ir visuomenės santykiai primena skyrybas arba bent jau išsiskyrimą: kiekviena pusė rūpinasi tik savo reikalais ir nesikiša į svetimus. Šį modelį galima apibūdinti kaip nedalyvavimo paktą. Kremlius gal ir monopolizavo sprendimų priėmimą, tačiau jis iš esmės nesikiša į piliečių gyvenimą ir leidžia jiems siekti savų tikslų – bent jau tol, kol šie nesikerta su vyriausybės interesais.
Kitaip nei SSRS, kuri masiškai kėsindavosi į privačią piliečio erdvę, šiandienos rusai džiaugiasi beveik visiškai nevaržoma asmenine laisve. Vyriausybės nesikišimas vertinamas teigiamai: žmonės su džiaugsmu užsiima asmeniniais reikalais ir mažai rūpinasi politiniais klausimais, kuriuos gana noriai apleido.
Nepaisant to, pastarieji dvidešimt metų plačios asmens ir ribotos piliečio laisvės Rusijos visuomenėje paskatino pokyčius – jei ne visos šalies mastu, tuomet tikrai tarp tam tikrų grupuočių. Tiksliau, rusai įgijo šiek tiek organizacinių ir bendruomenės kūrimo įgūdžių. Pavyzdžiui, internetinių socialinių tinklų naudojimas Rusijoje augo greičiau nei bet kurioje kitoje Europos šalyje bei padėjo sukurti bent šiokią tokią viešąją ervę, kur rusai neretai viešai reiškia pyktį dėl socialinės neteisybės, nepelnytų privilegijų, savivalės ir policijos nebaudžiamumo.
Socioekonominiai protestai taip pat tapo Rusijos gyvenimo dalimi, ypač ekonominės krizės laikotarpiu. Skirtingai nei politinės grupuotės, kurios sulaukia labai mažai visuomenės palaikymo, socioekoniminiai reikalavimai pakartotinai suvedė tūkstančius žmonių skirtingose šalies vietose.
Taip pat didžiuosiuose miestuose kuriasi nauja miestiečių klasė – tai pažengę, šiuolaikiški rusai, turintys profesinių įgūdžių bei puikiai beisjaučiantys globalizuotame pasaulyje. Būtent daugiausia šių žmonių dėka per paskutiniuosius metus išsivystė privati labdara.
Tačiau nepaisant galimybių save išreikšti, bendruomenės kūrimas ir aktyvumas išlieka nežymūs ir nekeičia bei nesusilpnina valstybės dominavimo visuomenėje. Nepaisant neseniai pradėjusio kilti visuomenės nepasitenkinimo, protestai vis dar išlieka reti bei dydžio ir reikalavimų atžvilgiu labiau vietinės reikšmės.
Bent jau kol kas provincijose gyvenantys rusai bei naujoji miestų klasė pritaria V. Putino nedalyvavimo paktui. Iš tiesų, jei kas nors pasisuktų bloga linkme, kritiškai mąstantys ir gerai informuoti miesto klasės atstovai greičiausiai priimtų kraštutinę nedalyvavimo formą: emigraciją. Šiandieniniame politiniame klimate labiau apsišvietę rusai greičiau panaudos savo įgūdžius ir talentus savirealizacijai užsienyje nei taps pagrindine Rusijos modernizavimo varomąja jėga.
____________________
Marija Lipman yra Maskvos Carnegie centro leidžiamo žurnalo „Pro et Contra“ redaktorė.
© Project Syndicate.
