[jwplayer mediaid=“14312″]
Albumas-esė rinkinys „Raktai į Lietuvos miestus“: kultinės vietos, į kurias gidai turistų neveda. Tai nuotraukomis iliustruotas leidinys, kuriame sugretinami dviejų skirtingų profesijų žmonių požiūriai į miestą.
Vienas – klajojantis fotografas, savo objektyvo akimi ieškantis paradinių ekskursijų nenumindžiotų erdvių ir unikalių potyrių. Kitas – savo vaikystės, jaunystės ir prisiminimų stalčius atveriantis rašytojas, kurio siela alsuoja bendru ritmu su visomis miestelio paslaptimis, simboliais, kultūromis ir subkultūromis.
Šios knygos tekstai kyla iš jausmų, patiriamų būnant mieste, jaučiant jo dvasią. Čia fasadinė miesto pusė, kuri paprastai vaizduojama tokio pobūdžio fotoalbumuose ir istorinėse knygose, lieka už kadro. Knygoje nediskutuojama, kuris pastatas gražiausias, kuri gatvė svarbesnė, ką verta saugoti, o ką naikinti, kas yra paveldas, o kas – tik dar vienas stiklo ir betono „monstras“.
Šis albumas – tai netradicinis turistinis gidas po 17 Lietuvos miestų, kuriam išleisti jėgas suvienijo žinomi Lietuvos rašytojai ir vienas įsimintiniausių šių dienų Lietuvos miesto fotografų Gintaras Česonis. Šis leidinys įrodo, kad miestas – tai ne tik pastatai, gatvės, viešosios erdvės, bet ir kasdienė žmonių erzelynė, automobilių spūstys, apgriuvę pastatai, futbolą žaidžiantys vaikai, rūke skęstantys laivai, prie durų tupintis šuo ar prisiminimuose išlikęs alyvų krūmas.
Praėjusį savaitgalį pasiūlėme susipažinti su L. Jakimavičiaus Vilniumi, šįkart – savaitgalio klajonės po Kauną su poetu, Nacionalinės premijos laureatu Kęstučiu Navaku: hipių laikų dvasia, tarpukario dvelksmas, Aleksoto turgus sovietmečius, Žaliakalnis ir jau nebeegzistuojantis „Žalias kalnas“, kur savo pergales laistydavo žalgiriečiai.
Kęstutis Navakas: „Mano miestui. Asmeniškai“
Vaikystėje Kauno nebuvo. Dar daugiau, nebuvau sutikęs nė vieno žmogaus, kuris būtų jo pasigedęs, iš ten atvažiavęs ar susiruošęs ten vykti. Neįmanoma nuvažiuoti į „neverland“, tad niekas ir nevažiavo. Visko buvo tais laikais, net marsiečių, net miežinės kavos, o Kauno ne, nes nieko apie jį nežinojau.
Buvau aštuonerių, kai mane išrovė iš gimtosios lysvės ir pergabeno čia, į „neverland“, kuri po seno Radvilų parko tylos atrodė visiška civilizacijos kloaka, laidais prisirišusi prie geltonų čekiškų troleibusų. Tuomet mane pergabenti buvo lengviau nei „saliono“ fikusą, tačiau jei iniciatoriai būtų paklausę mano nuomonės, būčiau pasakęs kaip vienai vaikystės poniai: eikit jūs gaidžio uodegon.
Kaunas tada buvo nespalvotas ir prastai įgarsintas, išskyrus jo medžius. Medžiai čia vis dėlto augo ir tai savaip ramino, nes medžiai neauga bet kur ir be tikslo. Visa kita kurį laiką atrodė pernelyg padrikai išmėtyta, lyg sportininkų drabužinėje. Daugybė nereikalingų, per didelių, prakaitu pradvisusių nežinomos paskirties objektų. Mėginau mokytis miestą lyg tajų abėcėlę, bet greitai lioviausi.
Tais metais susidegino Kalanta. Kažkas mieste vyko, man nebuvo svarbu, juk nesimokiau to miesto. Namiškiai kalbėdavosi apie garsiuosius įvykius, tačiau kažkaip koduotai, pusbalsiu, subtitrais, tad ligi šiol išliko tik tų pokalbių skeveldros, nuvogtų sakinių šrapneliai. Tam, kad pats dainuočiau „Ne, ne, laisvės nėra, ji pražuvo senajam Kaune“, turėjo praeiti dar penkeri metai, kuriuos visus praleidau mėtydamas tokio Dainiulio portfelį per mokyklos tvorą.
Dabar nebėra nei to portfelio, nei tos tvoros, nei tos mokyklos, todėl kartais pagalvoju, kad mano atmintis sufalsifikuota, įkrauta iš nebeveikiančių rozečių, kad net mamutai realesni už mano septyniasdešimt antruosius Kaune, nebent kas nors tų laikų archeologiniuose kloduose aptiktų mano iltis ir šonkaulius. Tačiau ne, Kaunas viską suslėpė ir nugriovė, jis taip elgsis ir toliau, tai miestas palimpsestas.
Miesto rajonai vėrėsi palaipsniui ir dažniausiai už tų rankenų laikė tuomečiai draugai mokinukai. Rusų karininko sūnus Ciceras, šiuo metu turintis nuosavą laivyną, gyveno Panemunėje, kitame miesto gale, kadaise laikytame kurortiniu. Geltoni čekiški troleibusai ilgai į tenai gabendavo, beveik etapais. Panemunė ir man buvo kurortas, nes kurortai visada toli nuo vietų, kuriose gyveni. Tenai valgydavome čeburekus, klausydavomės rusiškų plokštelių apie kažkokių linksmųjų tarakonų reikalus ir laiptinėse degindavom „dūminuvkes“, pasidirbtas iš mokyklinių liniuočių. Buvo linksma, Panemunė troško nuodinguose plastiko dūmuos, o mes juose augom. Augom greičiau nei įprasta, nes dūmai mus praplėsdavo, kaip miestus praplečia virš jų plaukiantys debesys.
Vėliau buvo Baka, irgi rusas, iš sentikių, kurie Kaune trim šimtais metų ilgiau nei aš. Su Baka žaidėme valstybes. Leidome tų pro JTO akis prasprūdusių valstybių banknotus, pašto ženklus, kiekviena mūsų valstybių turėjo savas teritorijas konkrečiose Žaliakalnio gatvėse. Tekdavo apeiti teritorijas. Nuskenuoti pastatus nuo pakaušio ligi kirkšnių, išmokti tiek, kad naktį prikeltas visus pasideklamuotum. Žaliakalnis ir yra lengviausiai deklamuojamas rajonas, ir nebūtinai dėl to, kad čia gyveno šitiek poetų. Galvažudžių čia irgi gyveno, nuo jų pasaulio pitbulių iki jų pasaulio pinčerių.
Tarkim, toks Majoras, gyvenęs vadinamajame „Kompote“, kur visos gatvės vaisių bei uogų pavadinimais. Dekoratyvinis mafijozas šviesiom garbanom ir „Wrangler“ kostiumėliu. Mėgdavo akvarele perpiešinėti sieksninius roko grupių plakatus ir pusbalsiu traukti tų pačių grupių dainas kalba, kurią girdėjo, bet nesuprato. Gyveno su mama, ši viską jam atleisdavo ir miliciją iškvietė tik tada, kai jis, radęs aliumininiame puode slėptus jos pinigus, išvažiavo į Taliną. Majoras man visada liks švelniojo, „glemrokinio“ nusikalstamojo pasaulio atstovas. Rūstesni ekvivalentai Kaune pasirodė apie 1981-uosius. Ir buvo tikrai rūstūs, nors ir restorano „Žalias kalnas“ durys jiems ne visada atsiverdavo, ir pats jų žargonas dar nebuvo susipratusių narių lituanizuotas, žodis „petūchas“ atrodė norma.
Šešėlinės ekonomikos poligonas, be abejo, buvo Aleksoto turgus, į kurį nuėjęs nesuinteresuotas stebėtojas tepamatytų minią žmonių ilgais lietpalčiais, tingiai stoviniuojančių, tarsi lauktų lėktuvo iš Palangos. Tie lietpalčiai ir buvo tikrieji prekystaliai, už jų atlapų galėjai rasti viską, ko reikia – nuo šprotų iki žieminių batų „Nokia“ (taip, tuomet tai buvo batai), nuo likerio „Polar“ iki kiaušininio šampūno. Kaunas gerbė savo spekuliantus, nors ir baugiai paironizuodamas. Taksistas, veždamas pro dailesnę vilą, nepraleisdavo progos atsidusti: va, čia vestuvinių suknelių karalienė gyvena, gražiai gyvena.
Žinoma, paraleliai egzistavo ir kitas Kaunas – prieškarinis. Tai vienintelis Lietuvos miestas, turintis tokią talpią tarpukario kraičio skrynią, ir kauniečiai tuo pelnytai didžiuojasi, kartais net ne į naudą patiems sau. „Skaudantis noras pasakyti tau, koks stebuklingas miestas buvo 1936 metų Kaunas“, – rašė Nyka. Prieš trejetą dešimtmečių mūsų „belle époque“ Kaune priminė ne tik pastatai, bet ir žmonės. Dabar veik visi jau iš tų pastatų išpustyti savo gimimo datų. O tada galėjai susitikti kad ir poetą bei intelektualą Vaclovą Šiugždinį, kuris, atrodė, kiekvienoj stotelėj lipa iš geltonų čekiškų troleibusų vien tam, kad būtų atpažintas, pasitaisytų amžinąją juodąją beretę (tai kažkoks kodas, prisiminkim L. Truikį ir J. Miltinį, tarsi visi jie būtų buvę prancūzų rezistentai ar baskų separatistai) ir pasakytų bet ką. Kad ir ką jis sakytų, atrodydavo, kad kalba prancūziškai. Ir pats buvo tarsi įsikūnijusi Oskaro Milašiaus citata. O juk tokių būta ir daugiau.
Profsąjungų rūmuose vykdavo sekmadieniniai filatelistų ir panašių sektantų suėjimai, štai ten žmonių prieškario veidais buvo daugiau nei ant pašto ženklų. Filatelija totalitarizmo sąlygomis ir yra vienas laisvės surogatų, ir ne pats blogiausias. Teko pradėti kolekcionuoti, kad pasibūčiau su tais žmonėmis. Už įėjimą tekdavo mokėti, tačiau „noblesse oblige“, ir išgirdę, jog mano senelis buvo Klaipėdos generalgubernatorius, filatelistai įsileisdavo už dyka. Žinoma, šventas melas, senelis buvo Lietuvos karininkas, bet ne tokio rango. Šiaip ar taip, šis maloniai naftalininis koncentruoto tarpukario skonis ten man nieko nekainuodavo ir išliko ilgam.
Kitas laisvės mediumas buvo kinas. Kino teatrai savaip suderina viešosios erdvės atvirumą ir privačiosios intymumą bei asmeniškumą. Gęstant lempoms ir žiebiantis ekranui mes trumpam virstame vaizdo sektantais, susirinkusiais į savo apeigas. Pasaulis porai valandų nutolsta ir tampa nebebūtinas, nesunku pamiršti, kad jis apskritai egzistuoja. Sovietmečio Kaune į kino teatrus ir būdavo einama pamiršti pasaulio. Realybė atrodė pernelyg pilka ir sumeluota, kad su ja būtų galima tapatintis. Keista, kad kino filmai tada buvo tarsi tikresni, kreipiantys link nesufalsifikuotų horizontų. Alainas Delonas tuomet mums atrodė daug realesnis už Antaną Sniečkų.
Tad ir kino teatrų Kaune buvo daug, ir bilietų į gerą filmą ieškodavai užsimušdamas. Kaip provincijos miestelių gyventojai mėgsta rinktis geležinkelio stotyse ir stebėti pravažiuojančius traukinius, taip sovietmečio kino žiūrovai stebėjo ekranais pralekiantį tikrą gyvenimą, nors dažniausiai ir dubliuotą rusiškai.
Gera yra pusantros valandos pagyventi filmuose, patirti jų dvasinį šantažą, kartais net kraštutinį. Tačiau gimtojo (dabar šis „neverland“ man jau toks) miesto šantažas – beveik metafizinis. Niekada čia po seanso neužsidegs šviesos ir neatsivers išėjimo durys. Mūsų kūnai gali išvykti iš šio miesto, tačiau mūsų sielos liks jame įkalintos. Nuolat siaurėjančioje kameroje.
Gimimo datos išpūtė senuosius filatelistus iš visų pastatų, švelnieji mafijozai mutavo, Aleksoto turgų pakeitė „maksimos“, o visi anų laikų kino teatrai (restoranai etc.) primena išsikrovusius telefonus: tebestovi, bet neberodo. Ar ir anų laikų kauniečiai taip: tebestovi, bet nebe(si)stebi?
Apstu naujųjų kauniečių, nežinau, kokiais keliais į juos ateina gimtojo miesto rajonų patirtys, ar beateina. Vaikštant miesto gatvėmis graudžiai raudoti irgi nesinori, tai kas, kad viskas kitaip. Kitaip irgi įmanoma, vargu ar norėtųsi, kad V. Šiugždinis vėl pradėtų lipti iš troleibusų, o Majoras vėl apsirengtų „Wrangler“ kostiumėlį. Po to jau turbūt turėtų įbėgti minėtieji mamutai.
Kaunas sugeba keistis nežlugdydamas, kaip ir kiekviena kiek provincinė sostinė. Čia galima patirti nedidelių jaukių džiaugsmų iš serijos „vakar aikštę išasfaltavo“. Tai kas, kad filmų su Alainu Delonu neberodo, o vestuvinių suknelių karalienės vila nebe pati pati.
Vis tiek žinai, kad nueisi kovo mėnesį į santaką, penktą ryto, kai Kaunas tylesnis už pašto ženklą, ir išgirsi, kaip dviejų miestą nulėmusių upių plukdomas šiugžda ledas. Ir taip jau tūkstančius metų. Ir taip – dar tūkstančius.
