H. Mees.
Konkurencingumas tapo vienu populiariausių šių laikų žodžių ekonomikoje. Sausį skaitydamas metinį pranešimą, jį kartojo Barackas Obama, o Europos vadovai, pradedant nuo konservatorių lyderio Davido Camerono Didžiojoje Britanijoje ir baigiant socialistu Jose Luisu Zapatero Ispanijoje bei naujuoju Japonijos ekonomikos ministru Kaoru Yosano, konkurencingumą paskelbė prioritetu. Tačiau apie kokį konkurencingumą jie kalba?
2007 metų rugsėjį buvęs Jungtinių Valstijų Federalinio rezervo vadovas Alanas Greenspanas, interviu paklaustas, ar Europos šalys turėtų liberalizuoti darbo kodeksus, tvirtino, kad Europos darbo įstatymai ypač varžė ekonominę veiklą bei formavo aukštus nedarbo rodiklius visame žemyne. Jungtinėse Valstijose žmonės yra atleidžiami daug paprasčiau nei kitose šalyse, o nedarbo lygis JAV tuo metu buvo vienas žemiausių pasaulyje.
Tačiau 2007-ųjų rugsėjis jau praeityje, o JAV nedarbas siekia ne 4,5, o 9,4 proc. Ir, pasak A. Greenspaną pakeitusio Beno Bernanke, nėra priežasties tikėtis, kad artimiausiu metu nedarbo lygis sumažės iki įprastos 5 proc. ribos.
Nepaisant didelių vartotojų išlaidų, per pastarąjį dešimtmetį JAV neteko dviejų milijonų darbo vietų privačiame sektoriuje. Iš 1999 metų gruodį buvusių 110 milijonų darbo vietų 2009-ųjų gruodį liko 108 milijonai. Šis 1,4 proc. nuosmukis buvo tą dešimtmetį, kai JAV gyventojų skaičius išaugo apie 9,8 proc.
Norint suprasti, kas vyksta, tereikia pažvelgti į „Evergreen Solar“, trečią pagal dydį JAV fotoelektros įrangos gamintoją. Ji sausį pranešė uždaranti savo pagrindinę gamyklą Amerikoje, per du mėnesius atleidžianti 800 darbuotojų ir perkelianti gamybą į Kiniją. Kompanijos vadovybė teigė, kad sprendimui persikraustyti įtakos turėjo didesnė Kinijoje gaunama vyriausybės parama.
„Evergreen“ tėra vienas iš daugelio pavyzdžių, leidžiančių manyti, kad JAV gali atsidurti, kaip tai 2005 metais pavadino Prinstono ekonomistas Alanas Blinderis, Trečiosios pramonės revoliucijos įkarštyje. Pasak A. Blinderio, 42-56 milijonams JAV darbo vietų – maždaug trečdaliui visų viešojo ir privataus sektoriaus darbo vietų šalyje – gresia perkėlimas į užsienį. A. Blinderis taip pat mano, kad lanksti, nenusistovėjusi JAV darbo rinka, priešingai nuo Europos, prie globalizacijos prisitaikys sėkmingiau ir greičiau.
Net jei tai ir vyksta, mes vis dar esam ankstyvoje revoliucijos stadijoje, o jos pasekmės išlieka neaiškios. Tačiau preliminarūs didžiausios Europos ekonomikos – Vokietijos – palyginimai su JAV leidžia manyti, kad pirmoji globalizacijos amžiuje sugeba tvarkytis geriau.
Tokios tarptautinės Vokietijos bendrovės kaip „Siemens“ ir „Daimler“ didina savo investicijas, kad patenkintų paklausą tiek besivystačiose, tiek namų rinkose. Vien šiais metais kompanijos planuoja sukurti šimtus tūkstančių darbo vietų visame pasaulyje. Nors dauguma darbo vietų bus sukurtos Azijoje, abi kompanijos teigia sukursiančios aukštos kvalifikacijos darbo vietų ir Vokietijoje.
Ar už tai derėtų dėkoti griežtai darbo rinkai? Iš dalies taip. Neseniai atliktas Centrinio planavimo biuro Nyderlanduose tyrimas parodė, kad ilgalaikę darbo sutartį turintys darbuotojai dažniau dalyvauja darbdavio finansuojamuose mokymuose, nei dirbantieji pagal terminuotą sutartį.
JAV darbdaviai darbuotojų atsikrato daug paprasčiau nei vokiečiai, arba, kaip tai vaizdžiai apibūdino Robertas Gordonas iš Šiaurės vakarų universiteto, – išmeta visas sulankstomas kėdes. Vokietijos darbo kodeksas draudžia tokius atleidimus, tačiau šios šalies darbuotojų retesnius atleidimus lemia ir tai, kad Vokietijos kompanijos į žmogiškuosius išteklius investuoja daugiau nei JAV.
Turėdami mažiau specifinius bendrovės reikalavimus atitinkančių įgūdžių, JAV kompanijų darbuotojai labiau rizikuoja būti atleisti, nei jų kolegos Vokietijoje. Ir iš tiesų, „Siemens“, akivaizdžiai pasinaudodama griežtos darbo rinkos privalumais, ėmėsi neįprastos taktikos ir pažadėjo savo darbuotojams darbą visam gyvenimui. Į kompanijos praėjusiųjų metų susitarimą su profsąjunga „IG Metall“ įeina pasižadėjimas neatleisti 128 tūkst. darbuotojų Vokietijoje.
Svarbesnis Vokietijos ekonominės sėkmės paaiškinimas gali slypėti tvirtoje vyriausybės struktūrinėje paramoje, kurią gauna Vokietijos pramonė, ypač automobilių pramonė. Tuo tarpu JAV ekonomika klimpsta, nes remiasi ne investicijų skatinimu, o politikos formuotojų propaguojamu atkakliu vartojimo didinimu ir mokesčių mažinimu (ypač superturtingiesiems).
JAV turi keisti ekonominės politikos kryptį. Istoriškai mažų palūkanų normų dešimtmetis atvedė prie ekonominio disbalanso, kuris buvo naudingas ypač nuo skolinto kapitalo priklausomiems sektoriams: finansų sektoriui, nekilnojamojo turto rinkai ir investicijoms į akcijas. Visa tai buvo vykdoma nuo nuosavo kapitalo labiau priklausančių sektorių sąskaita. Sprogus nekilnojamojo turto burbului, konkuruodama globalioje darbo rinkoje JAV pasijuto apsukta, nepakankamai išsilavinusi ir nepakankamai pasirengusi.
Aišku tai, kad darbo rinkos reglamentavimo pakeitimas neužtikrina ekonomikos atsparumo bei darbo vietų augimo. Priešingai, geriausias sprendimas, matyt, būtų didinti darbo sutarčių įvairovę. Šioks toks darbo rinkos griežtumas galbūt ir yra ekonomiškai suprantamas tokiose sferose, kur reikalingi specifiniai tam tikrai bendrovei įgūdžiai ir kvalifikacija, tačiau kartu turėtų egzistuoti ir lanksti sistema mažiau įgūdžių reikalaujantiems darbams.
____________________
Heleen Mees yra olandų ekonomistė ir teisininkė, knygos apie Europos Sąjungos teisę autorė bei moterų komiteto „Women on Top“ įkūrėja.
© Project Syndicate.
