„IQ forumas“: kiek turime e. valdžios?

Estai visai pagrįstai prie savo šalies pavadinimo gali lipdyti raidę „e“: jie valdžią renka e. rinkimuose, jų ministrai posėdžiauja e. kabinetuose, o nemažą dalį dokumentų valstybės institucijoms jie gali pateikti internetu. Palyginimų su pažangiaisiais estais Lietuva neišvengė trečiadienio vakarą vykusioje „IQ forumo“ diskusijoje apie e. valdžią. Joje dalyvavęs vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis konstatavo, kad estams iš tiesų prieinama dagiau e. valdžios paslaugų, nors vietoje nestovi ir lietuviai.

Prisipažinęs, kad jam pačiam yra tekę ragauti programuotojo duonos, R. Palaitis teigė esantis e. valdžios entuziastas, tačiau valdžia į elektroninę erdvę pastarąjį dešimtmetį judėjo ne taip greitai, kaip galėjo. Pasak ministro, mūsų šalies politikams, skirtingai negu estams, nepavyko susitarti dėl vieno rakto į elektroninę erdvę – bendro elektroninės tapatybės standarto, todėl valdininkų sprendimų nelaukęs verslas nuėjo jam patogiu keliu. Dėl šios priežasties dabar egzistuoja ne vienas būdas savo tapatybei elektroninėje erdvėje patvirtinti, o tai viena kliūčių e. valdžios paslaugų plėtrai.

Tačiau didesne kliūtimi vidaus reikalų ministras linkęs laikyti tai, kad už e. valdžios paslaugų plėtrą atsakingos dvi ministerijos – Vidaus reikalų ir Susisiekimo, todėl koordinuoti procesus ne visuomet paprasta. „Už viešojo administravimo tobulinimą atsakingi mes, o visus įrankius turi Susisiekimo ministerija“, – diskusijoje aiškino R. Palaitis. Tiesa, jis pridūrė, kad e. valdžios paslaugų skaičius, kuriomis šiandien gali pasinaudoti lietuviai, nėra toks mažas ir siekia apie 550.

Lietuvoje galvojama apie labai tolimus dalykus, įvertinamos visos hipotetinės situacijos, galop tai tampa baime ir stabdžiu judėti į priekį.

Privataus sektoriaus atstovai valdžios vangumą diegiant elektronines paslaugas vertino kaip politinės valios trūkumą. „Vienos partijos to nori, kitos ne, jeigu ne visi to nori, susitarimo taip ir nebus. Politinė valia yra didžiausias stabdys, o kol Lietuvoje turėsime 30 partijų, tol rezultatų nepasieksime. Jei iš viso informacinių technologijų ūkio padarome spagečius vietoje to, kad keptume lazaniją, tai tampa neaišku, kur apskritai nueisime”, – pasitelkęs kulinarijos terminus bendro susitarimo trūkumą kritikavo telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis.

Pasak A. Zabulio, didelis pajamas internetu deklaruojančių žmonių skaičius, aktyvus gyventojų dalyvavimas surašyme elektroniniu būdu parodo, kad visuomenė iš tiesų noriai naudotųsi didesniu kiekiu e. valdžios paslaugų. Be to, tam Lietuva pakankamai gerai yra pasirengusi ir iš techninės pusės – turi vieną plačiausių spartaus interneto tinklų Europoje. Norint, kad investicijos į kokybišką infrastruktūrą nenueitų perniek, A. Zabulio teigimu, valdžia privalo rasti lėšų ir šiai infrastruktūrai pritaikytoms paslaugoms pasiūlyti.

Trečiasis diskusijos dalyvis teisininkas Petras Ragauskas atkreipė dėmesį į tai, kad dalį e. valdžios paslaugų, nelaukdamos centralizuotų sprendimų, gali įgyvendinti atskiros ministerijos ar vietos valdžios institucijos. Tačiau panašu, kad savo kieme kartais nesusitvarko ir pati Vidaus reikalų ministerija. Anot P. Ragausko, norit dalyvauti šios ministerijos skelbiamuose konkursuose, dažnai reikia pristatyti pažymą apie teistumą, kurią išduoda ta pati ministerija.

Kada balsuosisme internetu?

Daugiausia „IQ Forumo“ metu diskutuota dėl balsavimo internetu. Šis klausimas išprovokavo karštą ginčą ne tik tarp diskusijos dalyvių, bet į dvi stovyklas padalino ir auditoriją. Vieni aktyviai pasisakė už pažangią rinkimų organizavimo idėją ir patogumą rinkėjams, kiti ją vertino skeptiškiau ir pirmiausia siūlė atsižvelgti į kylančias grėsmes. Norėdamas dar labiau pakaitinti atmosferą, A. Zabulis net pasiūlė lažintis iš gero šampano dėžės, kad po penkerių metų ES bus likusios trys šalys, kurios neturės elektroninio balsavimo, ir viena iš jų bus Lietuva.

Nors P. Ragauskas ir nedrįso priimti „Omnitel“ vadovo iššūkio, tačiau teigė, kad dėl to, jog negalėtų savo valios kituose rinkimuose išreikšti internetu, labai neišgyventų. Teisininkui didžiausią rūpestį kelia tai, kaip e. balsavimo atveju pavyktų užtikrinti rinkėjų nepaperkamumą. Anot jo, net per įprastai vykstančius rinkimus užfiksuojama dešimtys pažeidimų, kada bandoma pirkti rinkėjų balsus. Sudarius galimybę balsuoti internetu iš namų, P. Ragauskas neabejojo, kad tokių atvejų padaugėtų, o juos nustatyti būtų labai sudėtinga. Todėl kol valstybė neras būdo, kaip užtikrinti balsavimo slaptumo, teisininkas siūlė nesivaikyti estų ir verčiau pasikliauti įprastais rinkimais.

R. Palaitis teigė, kad jis ir pats anksčiau į balsavimą internetu žiūrėjo skeptiškai, tačiau pasigilinęs į technologinį procesą ir jame įdiegtus saugiklius tapo e. balsavimo fanu. Pasak ministro, balsavimo internetu sistema turėtų pakankamai saugiklių, kurie užtikrintų, kad žmogus iš tiesų pareikštų asmeninę nuomonę. Pirmiausia, tai būtų galimybė balsuoti daugybę kartų, nors būtų užskaitytas tik paskutinis balsas. Tokiu atveju pinigus už atitinkamai partijai atiduotą balsą sutikęs priimti rinkėjas vėliau galėtų pakeisti savo nuomonę ir galutinai nubalsuoti taip, kaip jam atrodo. Nepaisant to, kad jis nuomonę pareikštų elektroniniu būdu, rinkėjas galėtų balsuoti ir įprasta tvarka, tokiu atveju būtų užskaitomas jo popierinis rinkimų biuletenis.

Ministro poziciją palaikė ir A. Zabulis. Jis teigė, kad dažnai Lietuvoje galvojama apie labai tolimus dalykus, įvertinamos visos hipotetinės situacijos, galop tai tampa baime ir stabdžiu judėti į priekį. Jo teigimu, estai, įgyvendinę balsavimą internetu, iš pradžių net neklausė, ką reikės daryti susidūrus su dideliu nupirktų balsų kiekiu. Pasak A. Zabulio, šią problemą jie būtų sprendę tada, kai ji būtų iškilusi.

Įdomų pastebėjimo diskusijos dalyviai sulaukė iš auditorijos. Vienas „IQ Forumo“ svečių Valdas Kaminskas pastebėjo, kad prieš gerą dešimtmetį daugelis skeptiškai vertino vieno skandinaviško degalinių tinklo naujovę – leisti vairuotojams pirma įsipilti degalų, o po to už juos atsiskaityti. Tuo metu manyta, kad degalinės susidurs su tokiu dideliu sukčiavimų skaičiumi, kad tokios naujovės turės greitai atsisakyti. Vis dėlto šiandien daugelyje degalinių tai įprasta klientų aptarnavimo praktika. Nors piktnaudžiavimo atvejų pasitaiko, tačiau, pasitelkus atitinkamus sprendimus, jie yra išaiškinami. Todėl V. Kaminskas siūlė labiau pasitikėti technologijomis ir pačiais žmonėmis.