G. Evansas.
Tarptautinė karinė intervencija Libijoje nėra vien tik bombų mėtymas vardan demokratijos ar siekiant pulkininko Muammaro Gaddafio galvos. Palikite ramybėje ir mažų naftos kainų išlaikymą ar pelno vaikymąsi.
Teisine, politine ir karine prasme, ši intervencija turi tik vieną pateisinimą – apginti libius nuo tų nežmoniškų kančių, kurias M. Gaddafis sukelė beginkliams protestuotojams prieš keturias savaites; vis dar sukelia visiems savo oponentams tose teritorijose, kurias kontroliuoja jo karinės pajėgos; grasina ir tiems, kurie sėdi Bengazyje bei kitose sukilėlių kontroliuojamose teritorijose.
Apgynus libius, karinė misija bus baigta. Keisti režimą teks patiems Libijos gyventojams.
Rodos, lyg ir nebereikėtų dar kartą performuluoti bei išdėstyti pagrindinių punktų. Tačiau reikia. Nepaisant pastangų, kurias įdėjo JAV prezidentas Barackas Obama, Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Ban Ki-Moonas ir kiti, išlikę stebėtinai susikaupę ir ramūs, buvo girdėti ir kitų nuomonių. Atstovaujantys dešinei, kairei ar paprasčiausiai sumišę, dabar jie sulaukia vis daugiau žiniasklaidos dėmesio ir ima nustelbti esmę.
Pavyzdžiui, JAV senatoriai Johnas McCainas ir Josephas Liebermanas tvirtina, kad intervencijos tikslas turi būti ne tik apginti civilius, bet ir išversti M. Gaddafį iš valdžios sosto. Britų gynybos ministras Liamas Foxas užsiminė, kad M. Gaddafis irgi gali tapti taikiniu. Iš kitos pusės, daugelis komentatorių, (susirūpinusių ar ciniškų – tai tik skonio reikalas), siekia išvesti paralelę su Iraku ir kitais atvejais, kai Vakarai piktnaudžiavo savo karine galia. Daugelis kalba ir apie neišvengiamai gresiantį įklimpimą į Afganistaną primenantį liūną.
Kad būtų galima paaiškinti šiuos ginčus, geriausia pradėti nuo dviejų JT Saugumo tarybos rezoliucijų. Pirmoji – rezoliucija 1970, priimta vasario 26 dieną, kurioje remiantis „Libijos valdžios atsakomybę apginti savo gyventojus“ smerkiamas smurtas prieš civilius, reikalaujama jį sustabdyti ir siekiama paveikti M. Gaddafį taikant sankcijas, ginklų embargą ir grasinant baudžiamuoju persekiojimu už nusikaltimus žmogiškumui.
Antroji, rezoliucija 1973, kuri buvo priimta kovo 17 dieną, apgailestaujant dėl pirmos rezoliucijos nesėkmės, dar kartą patvirtino pasiryžimą užtikrinti civilių saugumą ir paragino skubiai nutraukti ugnį bei užbaigti smurtines atakas prieš Libijos piliečius. Tuomet, pirmą kartą savo istorijoje, Saugumo taryba atvirai sankcionavo karinę šalių narių intervenciją tam, kad būtų galima pasiekti išsikeltus tikslus.
Buvo leista imtis dviejų rūšių karinių veiksmų: „visų būtinų priemonių“, kad būtų galima sukurti virš Libijos neskraidymo zoną, bei „visų būtinų priemonių apginti civilius ir jų gyvenamas teritorijas nuo atakų grėsmės“. Galimybė padėti koją ant Libijos žemės, taigi okupuoti šalį, aiškiai nebuvo įtraukta į šias rezoliucijas.
Rezoliucija tekstas sunkiai begalėtų dar aiškiau apibrėžti apimtį ir ribas kariniams veiksmams. Kalbant apie neskraidymo zoną, rezoliucija 1973 leidžia lėktuvo ar raketos pagalba sunaikinti bet kokį į orą pakilusį M. Gaddafiui lojalių pajėgų naikintuvą ar sraigtasparnį. Taip pat leista sunaikinti priešlėktuvinės gynybos ar raketų paleidimo įrenginius bei nusileidimo aikšteles. Kalbant apie platesnį mandatą apsaugoti civilius, rezoliucija leidžia iš oro numušti tanką ar kariškių koloną, judančią link Bengazio ar kito sukilėlių užimto miesto. Tai taip pat taikoma ir M. Gaddafio pajėgų susitelkimams (jeigu tokių atsirastų) tose teritorijose, kuriose jie keltų tiesioginę grėsmę M. Gaddafio oponentams.
Abiem atvejais paraštėse lieka neatsakytų klausimų. Ar neskraidymo zonai užtikrinti galima užimti ir kontroliuoti centrus, iš kurių diriguojama oro atakoms? Ar teisėtas būtų režimo pajėgų užpuolimas, jei jos palieka saugomą teritoriją arba nekelia visiškai akivaizdžios ir neišvengiamos grėsmės civiliams? Gal reiktų brėžti liniją ten, kur kitu atveju teisėti veiksmai prieš M. Gaddafio pajėgas sukelia pavojų nekaltiems civiliams?
Tačiau, be šių klausimų, daugiau nėra apie ką diskutuoti. Kariniai veiksmai, specialiai siekiant pašalinti M. Gaddafį, užtikrinti sukilėlių pergalę ar pasiekti atviresnio ir atsakingesnio valdžios režimo Libijoje, anot rezoliucijos 1973, nėra leidžiami. Tai taip pat nėra leistina ir remiantis moraliniais „atsakomybės apsaugoti“ doktrinos principais, kuri buvo vienbalsiai priimta JT generalinėje asamblėjoje 2005.
Tiesa ta, kad vienas ar keli iš šių dalykų gali tapti karinių veiksmų rezultatais, tačiau jokiu būdu neturėtų būti jų tikslu.
Remiantis šiais teisiniais arba, pirmiausia, moraliniais principais, užtikrinus, kad grėsmė civiliams buvo pašalinta ar nukenksminta (atrodo, kad bent jau rytuose šiuo metu taip ir yra), kariniai veiksmai turi liautis. Žinoma, negalima nustoti atidžiai stebėti situaciją, kad, esant reikalui, rezoliucijos 1973 sankcionuoti veiksmai galėtų būti skubiai atkurti.
Šiaip ar taip, už valstybės sienų sukoncentruoti karinių oro pajėgų veiksmai, su griežtai nustatytais ir ribotais tikslais, yra daug mažiau linkę į visokius misijų iškrypimus ar įklimpimus, nei sausumos pajėgų operacijos, ypač tos, kurių mandatas iš prigimties neaiškus, kaip kad buvo Afganistano atveju.
Kaip rodo situacija Libijoje ir visuose Artimuosiuose Rytuose, politikams lemta ir toliau susidurti su aštriomis dilemomis, ir ne tik siekiant sustabdyti nesiliaujančias represijas Tripolyje ar ne ką mažiau trapias ir nemalonias situacijas Bahreine ir Jemene. Sutelkti tarpkultūrinę politinę valią ir suteikti realią galią tiems, kas įgyvendins šalių atsakomybę apsaugoti civilius – tai dar niekada nebuvo lengva užduotis.
Tačiau bent jau Libijos atvejis pateikia gyvybiškai svarbų precedentą. Saugumo taryba parašė teisingą scenarijų. Mums belieka jo laikytis.
____________________
Garethas Evansas, buvęs Australijos užsienio reikalų ministras (1988-1996 metais,) yra Tarptautinės krizių grupės prezidentas ir Australijos nacionalinio universiteto rektorius. Jis taip pat yra vienas iš Tarptautinės komisijos, atsakingos už intervenciją ir šalių suverenumą, vadovų. Ši komisija pirmą kartą įvedė „atsakomybės apsaugoti“ principą. G. Evansas yra knygos „Atsakomybė apsaugoti: kartą ir visiems laikams užkirskime kelią masiniams žvėriškumams“.
© Project Syndicate, 2011.
