Konkuruoja su kapitonu
– Mariau, jums jau pavyko įsitvirtinti „Valencia CF“ gretose. Nuotaika geresnė nei sezono pradžioje?
– Naujam žaidėjui, atvykus į tokią garsią komandą kaip „Valencia CF“, nelengva iškart į ją įsilieti: reikia pažinti žaidimo taktiką, futbolininkus. Pastebėjau, kad toks ir trenerio stilius: jis neskuba naujoko įtraukti į pagrindinę sudėtį.
– Tokio lygio komandoje negalite būti garantuotas dėl žaidimo su pagrindiniais žaidėjais?
– Taip. Dabar žaidžiu, tačiau prieš kiekvienas varžybas kyla mintis – galiu ir nežaisti. Reikia kasdien įrodinėti, kad esu geros sportinės formos. Kas žais, sužinome prieš išvykdami į stadioną. Tiesa, dažnokai „Valencia CF“ starto sudėtis paaiškėja ir likus vos pusantros valandos prieš rungtynes, jau stadione rengiamame susirinkime.
– Atvykote į komandą, kuri gynėjų turėjo užtektinai. Tikriausiai teko konkuruoti dešiniajame gynybos krašte su Bruno ir Migueliu?
– Visos pozicijos buvo užimtos – „Valencia CF“ turėjo po du žaidėjus į vieną vietą, o aš buvau devintas gynėjas. Net kilo mintis: ką čia veiksiu? Esant tokiai situacijai lengva nukabinti nosį. Tačiau jei mane kvietė, vadinasi, suteiks galimybę ką nors įrodyti. Reikia kantriai dirbti, nenuleisti rankų ir laukti savo šanso. Sportavau papildomai, stengiausi išlaikyti gerą formą. Beje, gynybos centre dabar konkuruoju su komandos kapitonu D.Navarro.
– Progos sulaukėte, nors iš pradžių neišvengėte klaidelių…
– Buvo nelengva, kai per debiutines rungtynes mane pakeitė po pirmojo kėlinio. Kiekvienam žaidėjui psichologiškai sunku, tačiau gyvenime būna sudėtingesnių akimirkų. Ilgiau žaisdamas pajuntu ritmą, kaupiasi patirtis, priprantu prie komandos, didėja pasitikėjimas savimi. Be to, naujoje ekipoje reikia įprasti, kaip žaidėjai reaguoja į situaciją, išmokti taktines schemas.
Pozicija patenkintas
– Gynybos centre žaidžiantis D.Navarro „Valencia CF“ komandoje – jau apie dešimt metų, todėl labiau mėgstamas vietos sirgalių. Ar tarp jūsų nėra trinties?
– Jis – ekipos senbuvis. Tuo viskas ir pasakyta. Tačiau komandą renka treneris. Bendrauju su visais žaidėjais, tačiau esu centro gynėjas, todėl labai svarbu kolegiški ryšiai su krašto gynėjais.
– Per savo karjerą žaidėte dešiniojo gynėjo pozicijoje. Kaip jaučiatės centre?
– Centro gynėjams reikia vadovauti, dažnai aiškinti, kas ir kur turi išsidėstyti, nes atakuojant neretai užmirštama gynyba. Centro gynėjai turi jausti balansą tarp gynybos ir puolimo. Ši pozicija man – ne naujiena. Patinka.
– Tačiau centro gynėjo beveik niekas nepridengs, jo atsakomybė – didesnė, bet mažiau galimybių pereiti į puolimą, o jūs tai mėgote žaisdamas dešiniajame krašte.
– Tai tiesa, tačiau čia galiu daugiau nuspręsti, organizuoti gynybos barikadas. Kartais žmonės nesupranta, kad jei įvartį pelnė greta tavęs stovintis futbolininkas, dar nereiškia, kad esi kaltas. Reikia įvertinti visą situaciją, jos užuomazgas. Įvartį įmušęs žaidėjas – ne vienintelis didvyris. Jis tik baigė tai, ką buvo sumanę komandos draugai. Dėl puolimo: iš tiesų mažiau dalyvauju atakose, bet turiu daugiau galimybių „įžaisti“ kamuolį, dar yra standartinės padėtys – baudos smūgiai, kampiniai.
„Barcelona“ – neprilygstama
– Ar tebeprisimenate kol kas vienintelį savo įvartį „Osasunos“ ekipai?
– Tokie dalykai įstringa ilgam. Tąkart turėjome realizuoti po kampinio suplanuotą derinį: kažkas blokuoja varžovą, kažkas turėtų smūgiuoti… Aš blokavau žaidėją, bet kamuolys buvo greta manęs ir pasinaudojau proga.
– Mariau, kaip apibūdintumėte trenerio Unai Emery darbo stilių?
– Unai yra darboholikas. Įžvalgus, patyręs psichologas. Jis įteigia, kad atliekame bendrą darbą, turime būti vieninga komanda, gerbti vienas kitą.
– O žaidimo taktika? „Valencia CF“ daug dėmesio skiria puolimui, todėl gynėjams nėra lengva.
– Dauguma komandų su mumis žaidžia nuo gynybos. O daug atakuojant labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp gynybos ir puolimo. Gal ir keista, bet kai komanda daug puola, gynėjams žaisti sunkiau, tačiau – įdomiau ir maloniau.
– Šiemet turbūt vėl kovosite dėl kelialapio į Čempionų lygą, o dėl Ispanijos pirmenybių bronzos – su „Villarreal“? Aplenkti „Barceloną“ ir „Real“ tikriausiai kol kas nėra vilčių?
– Kol kas neįsivaizduoju, kas galėtų su „Barcelona“ žaisti atvirą futbolą ir šiuo metu juos aplenkti. „Real“ – galingas, bet jis dar neprilygsta „Barcelonos“ komandai.
Mums reikia patekti į Čempionų lygą, būtų idealu, jei lygoje „Primera“ būtume treti, tada iškart patektume į grupės varžybas.
– Mariau, Italijoje kovojote su Alessandro Del Piero, Filippo Inzaghi, Christianu Vieri. Kurios Ispanijos čempionato žvaigždės žaidimas labiausiai imponuoja?
– Didelį įspūdį padarė visos „Real“ žvaigždės ir jų stadionas „Santiago Bernabeu“. Savo greičiu, staigumu ir jėga labai patiko Cristiano Ronaldo. Jo vaidyba – futbolo dalis. Ispanai, italai ir portugalai tai mėgsta. Kartais varžovo koją vos prilieti, o jis nutaiso tokią veido išraišką, tarsi būtum ją sulaužęs. Apskritai italų futbolas – kitoks nei ispanų: Italijoje stengiamasi mažiau rizikuoti, jie mieliau smūgiuos į priekį nei perduos kamuolį vartininkui. Italijoje žaisti sunkiau. Ispanijoje – didesni greičiai, futbolas grindžiamas atakomis, patrauklesnis akiai. Italijoje sirgaliai agresyvesni, „Valencia CF“ gerbėjai – ramesni, tačiau reiklesni: vien pergalės jų netenkina, reikia emocingo futbolo spektaklio, azarto.
Numerį dedikavo draugui
– Ar bendravote su „Valencia CF“ prezidentu Manueliu Llorente Martinu?
– Per savo karjerą esu susitikęs tik su italų klubo „Brescia“ prezidentu. „Valencia“ vadovas – kol kas vienintelis, kuris retkarčiais net ateina į treniruotes, o po varžybų, nepaisydamas rezultato, beveik visada užsuka pasikalbėti su žaidėjais.
– Ispanijoje žaidžiate vilkėdamas marškinėlius su septynioliktuoju numeriu. Šis skaičius jums ką nors reiškia?
– Klubas pasiūlė, aš sutikau. Niekada nesureikšminau numerio. Tik Lietuvos rinktinėje ir atvykęs į „Sampdoria“ paprašiau marškinėlių su 23-iuoju numeriu. Juos dedikavau vienam geriausių savo draugų – italui Helenio Savoldini, kuris baigė regbininko karjerą ir vilkėjo marškinėlius būtent su tokiu numeriu.
– Lietuvoje jūs – Stankė. O Ispanijoje?
– Ispanai mano pavardės netrumpina, tik kartais pavadina Stankevyciumi.
– Mariau, kam pirmajam, jei prireiktų pagalbos, skambintumėte iš futbolininkų?
– Tomui Danilevičiui. Jis – geriausias draugas, o iš „Valencia CF“ komandos galiu skambinti bet kam.
Darius SĖLENIS
Nuotr.Žavisi. Karjerą Panevėžio „Ekrano“ komandoje pradėjusiam M.Stankevičiui (dešinėje) Ispanijoje didelį įspūdį padarė vienas geriausių planetos futbolininkų C.Ronaldo.
