Investuotojus baugina nežinomybė apie tikrąją įvykių žalą.
Japonijos nelaimės, Europos skolų krizės ir karo Libijoje žala neaiški, o tai savaime kelia žalą.
Išgyvenusieji kovo 11 dieną Japoniją sukrėtusį žemės drebėjimą ir cunamį grūmėsi dėl pastogės ir maisto. O investuotojai tuo metu grūmėsi dėl žinių.
Londone konsultacijų įmonės „GaveKal Research“ surengtoje konferencijoje kalbėjęs Jonathanas Allumas iš bankininkystės grupės „Mizuho International“ atkreipė dėmesį, kiek daug jo kolegų analitikų staiga tapo seismologijos, okeanografijos ir branduolinės fizikos ekspertais. Apie savo paties išmintį J. Allumas kalbėjo nuoširdžiau: „Aš žinau pakankamai daug apie ekonomiką ir finansus, ir gana nemažai – apie Vokietijos progresyvųjį roką“.
Pasaulio investuotojus kamuojančių ezoterinių rūpesčių sąrašas ilgėja. Kai Vakarų lėktuvai pavertė dangų virš Libijos neskraidymo zona, kai kurie J. Allumo kolegos, be abejonės, aštrina liežuvius, rengdamiesi kalbėti apie naikintuvų „Eurofighter Typhoon“ kovinius užtaisus.
Kitoje Viduržemio jūros pusėje Europos skolų krizė – vis dar pačiame įkarštyje. Po to, kai parlamentas Lisabonoje kovo 23 dieną atmetė naujausias mažumos vyriausybės taupymo priemones, o premjeras nedelsdamas įteikė atsistatydinimo pareiškimą, rinkos sunerimo dėl jau seniai laukto Portugalijos gelbėjimo. Dar vienas rūpestis – galimas Airijos bankų skolų nurašymas. Taigi, tikėtina, kad nuostoliai bus primesti privatiems skolintojams, o nuolatinis Europos gelbėjimo fondas pradės veikti tik 2013 metais.
Kiekvienas žino, kad nelaimė Japonijoje, jėgos naudojimas Artimuosiuose Rytuose ir euro zonos fiskalinis tonas yra blogai pasaulio ekonomikai. Tačiau niekas nežino, kaip blogai. Šis aiškumo trūkumas gali būti tiek pat žalingas, kiek ir pati griūtis.
Išaugę akcijų rinkų svyravimai yra vienas iš netikrumo ir nežinios matavimo būdų. Remiantis Japonijos VXJ svyravimo indeksu, Japonijos akcijų rinkos tikėtinas svyravimas pirmosiomis dienomis po žemės drebėjimo išaugo iki 224 procentų, vėliau šiek tiek apmažėjo. Šis Japonijoje nerimui matuoti naudojamas indeksas peržengė viršūnę, į kurią buvo pakilęs po rugsėjo 11 atakų, nors nepasiekė blogiausių dienų, buvusių per pasaulio finansų krizę. Atitinkamas indeksas Amerikoje trumpai pabangavo apie 46 proc.
Nepaisant stipraus rankos paspaudimo ir mokymų apie lyderystės meną, verslininkai yra baikštūs sutvėrimai, kuriuos lengva demoralizuoti ir atbaidyti. Tai gana suprantama žinant, kiek netikrumų persekioja kiekvieną rizikingą komercinį žingsnį.
Naujausioje ataskaitoje investicinis bankas „Goldman Sachs“ cituoja Nicholasą Bloomą iš Stanfordo universiteto, kuris išnagrinėjo 17 įmonių, susidūrusių su „nežinomybės šokais“, elgesį, pradedant Kubos raketų krize ir baigiant paskolų krize. Vien tik netikrumo padidėjimo užteko, kad verslininkai atidėtų sprendimus dėl investavimo ir darbuotojų priėmimo. N. Bloomas atrado, kad pramonės produkcija pirmaisiais mėnesiais po nežinomybės šokų krenta apie 1 procentą (efektas, prilygstantis palūkanų normų pakilimui septyniais procentiniais punktais), po to stipriai atsigauna.
Netvirtas investuotojų pasitikėjimas galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl po nelaimės taip paradoksaliai sustiprėjo Japonijos jena (nuo 83,30 iki 76,25 jenų už JAV dolerį).
Įtemptais laikais žmonės pasitraukia saugesnių valiutų link, net jeigu valiuta priklauso šaliai, kuri ir yra ištikta nelaimės. Bet kurioje kitoje šalyje stipresnė valiuta turbūt būtų padėjusi atsigauti, nukreipdama šalies energiją vidun ir leisdama jai importuoti daugiau išteklių iš užsienio. Tačiau Japonijoje, kuri kenčia nuo chroniško vidaus vartojimo stygiaus, stiprėjanti jena pagrasino sumažinti vieną laukiamą paklausos šaltinį – užsieniečius, prisidėdama prie sunkumų, su kuriais susiduria savo gaminius užsienio rinkose mėginantys parduoti eksportuotojai.
Taigi, kovo 18 dieną Japonija prisijungė prie kitų Didžiojo septyneto (G-7) šalių pastangų grąžinti jeną į ankstesnį 80 jenų už JAV dolerį lygį. Pasak Masafumi Yamamoto, „Barclays Capital“ valiutų specialisto, tuo tikslu jie turbūt kartu pardavė apie 2 trilijonus jenų (apie 60 mlrd. litų). Kitos G-7 narės savo užsienio valiutų rezervuose dabar turbūt beturi ne daugiau nei 5 trilijonus jenų, iš kurių tik apie trečdalis yra grynieji pinigai. Tad bet kokia kita intervencija būtų Japonijos savarankiškos pastangos.
Jos vis dar gali būti vaisingos: vyriausybė, kuri valdo pinigų spausdinimo mašiną, turėtų sugebėti gadinti nuosavą valiutą be pagalbos iš šalies.
Jena gali susilpnėti savaime, žinant Japonijos padidėjusį importo poreikį ir sumažėjusias galimybes eksportuoti. Japonijos pastatams ir infrastruktūrai padaryta žala galėtų siekti nuo 16 trilijonų jenų iki 25 trilijonų jenų (480-750 mlrd. litų), teigia Japonijos vyriausybė. Tai prilygsta apie 3-5 procentams Japonijos bendrojo vidaus produkto (BVP). Tačiau į šį skaičių neįtraukta daugybė platesnių ir labiau miglotų išlaidų.
Nelaimė sumažino Fukušimos branduolinės jėgainės operatoriaus „Tokyo Electric Power Company“ pajėgumus apie 34 gigavatais, apie 20-30 procentų paklausos piko metu šiuo metų laiku. O tai verčia komunalinių paslaugų teikėją planuoti energijos mažinimus.
Jeigu energijos tiekimo mažinimai tęsis daugiau nei tris mėnesius, tai galėtų sumenkinti apdirbamosios pramonės gamybą apie 14 procentų, arba 5 trilijonais jenų, sako Kyohei Morita iš „Barclays“.
Energijos netektys prisideda prie ir vietos, ir užsienio vartotojų pasitikėjimo praradimo.
„Didžiausią nerimą keliantis dalykas yra žalingi gandai ir psichologinis efektas vartotojams dėl susirūpinimo radiacija“, – sako ekonomikos ministras Kaoru Yosano.
Naujienų agentūros „Bloomberg News“ teigimu, septyniasdešimt vieną prabangų viešbutį pasaulyje valdanti „Shangri-La Asia“ laikinai nustojo importuoti šviežią maistą iš Japonijos. Tikimybė, kad koks nors klientas suvalgys radioaktyvią žuvį ar daržovę iš Japonijos, yra menka. Tačiau tikimybė, kad jie mąstys apie radiaciją valgydami Japonijos produktus, yra lygi beveik 100 procentų. O tai savaime gali sugadinti mėgavimąsi maistu.
Net ir atsisakę kai kurių produktų, Japonijos klientai užsienyje grumiasi dėl kitų prekių. Atminties lustų kainos pašoko. Kompanija „General Motors“ pristabdė gamybą Luizianoje dėl japoniškų detalių trūkumo. J. Allumo teigimu, daugelis žmonių perkamų automobilių ir jų naudojamos elektronikos sistemos savyje turi po gabaliuką Japonijos, nors ir parduodami su kitų kompanijų prekių ženklais.
Sprendžiant pagal elektros ir transporto įrangos importą, Tailandas, Singapūras ir Taivanas atsidūrė tarp labiausiai pažeidžiamų šalių dėl nutrūkusios tiekimo grandinės.
Kai Japonijos ekonomika atsigaus, kai kurie iš jos prekybos partnerių tikėsis gauti naudos iš atstatymo bumo. Malaizijos eksportas, kurio dalį sudarė klijuota fanera ir vienalakštė fanera, stipriai išaugo kitais metais po Kobės žemės drebėjimo Japonijoje 1995 metais.
Ilgesniu laikotarpiu Japonija taip pat kompensuos branduolinės energijos pajėgumų stygių didesniu gamtinių dujų importu, taip padidinama tokių šalių kaip Brunėjus ir Kataras turtus. Tačiau, Pasaulinės energijos studijų centro Londone duomenimis, trumpuoju laikotarpiu Japonija turės sudeginti mažiausiai 300 tūkstančių barelių per dieną daugiau naftos,.
Tai padidins spaudimą naftos kainoms. „Brent“ rūšies naftos kaina jau išaugo iki 115 JAV dolerių už barelį, arba 25 procentais nuo metų pradžios. Naftos kainų šokai yra iki skausmo pažįstami.
Libijos likimą sunku nuspėti, bet ekonominiai netikrumai slypi sename klausime: kiek daug Saudo Arabija, naftos eksportuotojų kartelio OPEC ramstis, gali ir nori išgauti naftos?
Kai Irakas įsiveržė į Kuveitą 1990 metais, Saudo Arabija išgavo daugiau naftos. Ir per Venesuelos streikus 2002 metais Saudo Arabija pasielgė taip pat. Atrodo, kad ši šalis vėl mėgina pakartoti triuką: pasak konsultacijų bendrovės „Oil Movements“, į Vakarus keliaujantys naftos kiekiai nuo sausio išaugo 200 tūkst. barelių per dieną.
Tačiau vien Saudo Arabijos pajėgumų nepakanka. Jų užtektų padengti nuostolius dėl Libijos neramumų, bet ne Libijos ir Alžyro nuostolius kartu sudėjus. Manoma, kad naftos kainos galėtų pasiekti ir 200 JAV dolerių už barelį, jeigu sujudimas Bahreine pereitų į Saudo Arabijos rytus.
Susidūręs su gyvenimo nežinomybe, ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas aiškino, kad verslininkai pasikliauna sąlyga, kad „dabartinė padėtis tęsis neapibrėžtą laiką“. Pastarųjų savaičių įvykiai supurtė šią patogią prielaidą.
