Trečia naktis iš eilės, kai vis prabundu išpiltas šalto prakaito – sapnuoju pavojaus sirenas. Sapnuose vis girdžiu, kaip kažkur toli kaukia siaubą keliančios sirenos, o pro langą matosi radioaktyviai švytintys žalsvi debesys.
Tiesa, sireną aš nevisai sapnuoju. Iš tikro aš savo telefono žadintuve tyčia užsistačiau tokį žadinimo garsą. Dėl viso pikto. Kad nevėluočiau į darbą.
Tačiau pakeliui į darbą vis tiek neatsikratau minties, kad reikia kažką daryti. O kas, jei iš tikro tie nedėkingi baltarusiai pasistatys šalia Vilniaus atominę? Mes jų ekonomiką keliam, vien aš kartą per savaitę po kelis kanistrus benzino nusiperku, o jie? Negražu taip, ne kaimyniška. Nors paklausiau prieš kelias dienas Seriogos, kuris Baltarusijoje man dar ir cigarečių prikiša į Audinės sėdynę, tai jam irgi ta atominė visai nepatinka. Sako, jo garažas būtų tik per 15 kilometrų nuo jos. Bet Serioga kažkaip per daug neima į širdį. Sako, turi gilų sandėliuką. „Ten mano bunkeris būtų – degtinės užtektų metams, cigarečių – dvejiems!“ – juokiasi.
Štai ko man reikia! Bunkerio! Ne kokio nors ten garažo ar sandėlio, o rimto daikto. Šachtos.
Darbe pirmu reikalu surenku savivaldybės numerį. „Pirksiu bunkerį“, – be didelių įžangų pareiškiu apsimiegojusiam klerkui. „Norite privatizuoti slėptuvę?“ – po mano ilgų aiškinimų apie radiacinius pavojus pagaliau klerkui nušvinta sąmonė. „Pradinė kaina – du šimtai tūkstančių. Pačiame miesto centre, šimtas keturiasdešimt kvadratų“, – pavartęs popierius man paaiškina. „Išprotėjot?! Juk ne SPA viešbutį perku, o bunkerį!“ – man pašiurpsta plaukai. Taip ir įsivaizduoju, kaip tolsta mano svajonė, prie manęs artėja radioaktyvūs debesys, o aš blaškausi žaliai švytinčiuose garuose kaip tas ežiukas rūke.
Po geros valandos išsiaiškinu, kad galima rasti slėptuvę ir už dvidešimt tūkstančių. Aišku, ne miesto centre ir tik keturiasdešimties kvadratų. Be to – miesto pakraštyje, arčiau Baltarusijos. Susitariu, kad atvažiuosiu apžiūrėti.
Po pietų nuvažiavęs ilgai klaidžioju po purvynus, kol randu kažkokį apleistą pastatą be langų. „Va, čia namo rūsyje ir bus slėptuvė, – paaiškina man tas pats klerkas, su kuriuo bendravau telefonu. –Tik aš į vidų nesileisiu. Nenoriu kostiumą išsipurvinti.“
Leidžiuosi vienas. Ant antros laiptelio pakopos užminu ant kažko glitaus ir visu ūgiu tėkšteliuosi gerą metrą žemyn į neaiškų skystį. „PYPT! PYPT! PYPT!“ – galvoje spengia keiksmažodžiai ir žvaigždutės. Tą pačią akimirką suprantu, kad tas skystis – net gi labai aiškus. Pagal kvapą – ilgo išlaikymo šlapimas. Galvoje keiksmažodžiai tampa dar grubesni. Bet juos greit nutraukia tamsoje pastebėtos žybsinčios žalios švieselės. Daug. Iš visų pusių. Per nugarą nueina šiurpas.
Po kelių akimirkų išgirstu agresyvų šnypštimą. „Katės“, – šmėsteli raminanti mintis. Aš mėgstu kates. Bet kažkodėl šnypštimas ir žalios akys vis artėja. Smarvė verčia užsiimti nosį. „Ne slėptuvė, o cheminio-biologinio ginklo sandėlis“, – nusikeikiu. Staiga užminu ant kažko minkšto, pasigirsta gyvuliškas cypimas ir pajuntu, kad į mane iš visų pusių sminga aštrūs nagai.
Iš rūsio išlendu po gero pusvalandžio, keturiomis. Sudraskytais drabužiais, suraižytomis rankomis ir veidu. Dvokas nuo manęs toks, kad klerkas neina arčiau nei per penkiolika metrų. „Na, kaip? Pirksite?“ – šaukia jis man.
„Velniop… geriau jau aš pakratysiu kojas nuo radiacijos, nei nuo kačių mėšlo“, – apsisprendžiu be ilgų dvejonių. Be to, premjeras sakė, kad branduolinė energetika – mūsų saugumo garantas. Teks šį kartą juo patikėti.
