Fotografo Gintaro Česonio Vilnius
Savaitgalis – laikas ramiems ir ilgesniems tekstams. Norėdami tokiais palepinti mūsų intelektualius ir išrankius skaitytojus, siūlome esė iš ką tik pasirodžiusios IQ bibliotekos knygos „Raktai į Lietuvos miestus“. Į Šį leidinį kūrė fotografas Gintaras Česonis ir būrys rašytojų, pasiūliusių originalų, kitokį žvilgsnį į savąjį miestą. Šį kartą jūsų dėmesiui – Liudvikas Jakimavičius ir jo esė apie Vilnių: „Nieko negaliu pasakyti, aš čia dirbu tik nuo balandžio mėnesio“. Vilniečiai, kuriems apie 40 metų, dėmesio: nepatingėkite paskaityti teksto iki galo – rasite išties širdžiai artimų vietų ir pažįstamų veidų!
Vilnius man ėmė vertis prieš 46 metus, kai tėvas kelioms dienoms atsivežė mane į šį miestą traukiniu iš Žemaitijos Kulių miestelio. Man atrodė, kad traukinys yra tarytum ilgas bėgantis šimtakojis metalinėmis kojomis, o kad bėga per metalinius bėgius, tai ir bilda. Tada man buvo ketveri. Vedžiojo tėvas po miestą, bet anuometiniai miesto vaizdai mano atmintin neįsirėžė. Pamenu tik zoologijos sodą (gal buvo nuolatinis, o gal atvežtas) – jame pirmą kartą pamačiau gyvų liūtų, meškų, vilkų, dideliausių driežų, vėžlių ir daugybę kitų nematytų gyvių. Man ir po šiai dienai dingojasi, kad tas zoologijos sodas buvo Žvėryne, nes jau vėliau, kai tapau nuolatiniu sostinės gyventoju, man, vaikui, atrodė, kad tas zoologijos sodas vis dar tebeveikia ten toli – Žvėryne.
Tuomet tėvas, motina, metais vyresnis brolis, mano dvynė sesuo ir aš gyvenome tokioje vėjų perpučiamoje trobelėje šalia Naujosios Vilnios rusų kapinių, galima sakyti, pašiūrėje. Šiandien tos lūšnos jau nebėra, jos vietoje pastatytas didelis kotedžas, o anuomet, pamenu, rudenėjant visa šeima skudurais kamšydavome skyles tarp sutręšusių sienos rąstų, kad vėjai ir pūgos nekoštų kiaurai. Iš kaži kur tėvas gavo juodą ketaus „buržuiką“, ir žiemą mes, vaikai, eidavome po apylinkės krūmynus ieškoti sausų šakų, nes miško arti nebuvo.
Kieme buvo be galo gilus išdžiūvęs šulinys. Kai mesdavai į jį akmenėlį, ilgai reikėdavo laukti, kol jis atsitrenks į šulinio dugno akmenis. Ir kaimynystėje šulinių niekas neturėjo, matyt, per tą kalną nėjo vandens gysla, o jei kada ir ėjo, tai pasitraukė. Du ar tris kartus per savaitę anksti rytais atvažiuodavo mėlynas vandenvežis, o visa apylinkė jau iš vakaro sustatydavo ilgą eilę tuščių kibirų ir „balėjų“.
Ištisus metus šmirinėjome su broliu ir seserim Naujosios Vilnios pašonėje, kartais nueidavome prie geležinkelio, kur rasdavome arba pasivogdavome iš sustojusio sąstato didelių žalių stiklo gabalų, kurie gražiai lauždavo saulės spindulį ir mums atrodė it dideli brangakmeniai…
Antroji mano kelionė į Vilnių – į Rapolo bažnyčią Pirmosios Komunijos, kai man buvo šešeri. Kunigas buvo labai griežtas ir mus, visus tris vaikus, pavarė, mat buvome senelės tretininkės išmokyti XIX a. poterių. Mums tai nebuvo labai didelė trauma, bet močiutė skaudžiai išgyveno ir keikė kleboną.
Trečiasis apsilankymas Vilniuje buvo be galo įspūdingas ir turėjo labai liūdnų pasekmių. Buvo žiemos pradžia. Jau ėjau į pirmą klasę Naujosios Vilnios vidurinėje mokykloje, ir tėvai nusprendė, kad žiemai reikia nupirkti vaikams kailinukus. Ketvirtu dvokiančiu autobusu LAZ keliavome visa šeima iki Jaunimo sodo (dabar – Sereikiškių parkas). Pamenu, kol atvažiavom iki Vilniaus, porą kartų supykino. Jaunimo sode stūksojo keli fontanai su cementiniais drambliais. Tie fontanai buvo užšalę ir virtę tokiomis nedidelėmis čiuožyklėlėmis, po kurias su pačiūžom „davėsi“ gausybė vaikų. Mūsų tikslas buvo eilė medinių vienaukščių barakų – parduotuvėlių dabartinėje Vilniaus (anuomet – L. Giros) gatvėje. Ten tėvai man ir nupirko gražius juodus kailinukus. Kitą dieną tie kailinukai dingo mokyklos rūbinėje, o ant pakabos liko kaboti nutrinta, nušiurus skrandukė. Ačiū ir už ją, juk galėjo ir jos nepalikti.
Tais pačiais metais atsikraustėme jau į tikrą Vilnių, į Žirmūnus. Į Senąjį miestą ne taip dažnai tekdavo atkeliauti, mat naujajam rajone gana greitai buvo sukurta visa reikiama infrastruktūra: kelios parduotuvės, 7-oji vidurinė mokykla, sporto aikštelės, žiemomis – čiuožykla šalia mokyklos, visai čia pat, Dzeržinskio gatvėj, ir „Tėvynės“ kino teatras.
Žirmūnai tada dar nekopė į kalną, o jų pakraštys ėjo netoli dabartinio Valakampių tilto, kur anuomet buvo tik keltas, kėlęs į Valakampius. Ten buvo troleibusų žiedas, tiksliau – paskutinė stotelė 5-ojo troleibuso, kuris kursuodavo iš Žirmūnų per visą miestą iki Geležinkelio stoties. Mūsų kaimynė, dzūkelė iš Varėnos, ponia Mackevičienė, garsaus „Žalgirio“ futbolininko Algio Mackevičiaus motina, dirbo 5 troleibuso konduktore ir pažįstamus vaikus vežiodavo be bilietų. Važiuodavome iki „Planetos“ kino teatro (dabar – paskutinis senas veikiantis miesto kino teatras „Skalvija“). Šalia jo buvo geriausia Vilniuje žaislų parduotuvė, kurioje galėdavai pistoletams nusipirkti pistonų, suvyniotų į popierines „babinas“, ir „Pončkinė“ Tilto gatvės pradžioje, kur aliejuje virdavo „pončkas“ po penkias kapeikas. „Planetos“ stotelėje paprastai ir baigdavosi nuolatiniai mūsų maršrutai į Vilnių penktuoju troleibusu.
Nerūpestingas vaikystės laikas praėjo greitai ir jau paauglystėje atsirado visai kiti maršrutai. Vieną vasarą susipažinau su labai išsilavinusia mergaite Vaiva iš Lazdynų ir kartu eidavome į filharmoniją klausytis simfoninės muzikos pagal abonementus. Buvo man gal trylika, o gal keturiolika metų, kai pirmą kartą pats savarankiškai ėmiau „blūdinėti“ po Senamiestį, ieškodamas filharmonijos. Tada ir įvyko pirmoji tikra pažintis su miestu, kuris po šiai dienai mane laiko it pagautą pelę pelėkautuose – kartais džiugina, kartais skaudina, keldamas nostalgiškų prisiminimų bangas.
„Bermudų trikampis“
Apie 1976 metus pradėjome intensyviai šlifuoti Senamiesčio šaligatvius ir trainiotis po jo kavines: „Žibutę“, „Afriką“ („Narutį“), „Vaivą“, ledainę, „Bačką“, „Rotondą“, „Lovą“ („Dainavos“ restoraną), „Žuvėdrą“ ir dar keletą kitų. Tai buvo nuostabus maršrutas, vyresniųjų „hipiaujančių“ „deklasuotų elementų“ vadinamas „Bermudų trikampiu“. Šie žmonės nežinia kaip, gal vien iš akių spindesio, gatvėje vienas kitą atpažindavo, ir po to keistu būdu susipindavo interesai, pomėgiai, biografijos, maršrutai ir likimai. Iš tokių garsiausių aštuntojo dešimtmečio pabaigos asmenybių, be abejo, įdomiausias buvo poetas Rimas Burokas ir aplink jį „gravitavusi“ grupė draugų ir pažįstamų. Tai buvo labai talentinga, ekstravagantiška asmenybė, kūrusi gerą poeziją, kurios niekas anuomet nespausdino, ir traukos lauką aplink save. Jie pasirodydavo rudenį Vilniuje, po to ilgam „ištranzuodavo“ kur nors į Piterį ar Krymą arba nusėsdavo mėnesiui kitam „durnynuose“, paskui vėl išnirdavo „Bermudų trikampyje“, ir tada susitikę gerdavome kavą, raudonąjį bulgarišką vyną, rūkydavome „Primą“ ir be pabaigos pasakodavome nuotykius: kas, kam ir kaip nutiko per tą nesimatymo laiką.
Nevardysiu visų ano patrakusio laiko herojų, nes tai būtų per ilgas visai kito formato pasakojimas, bet vienu kitu štrichu papasakosiu apie populiariausią anuomet Vilniaus maršrutą. Jis dažniausiai prasidėdavo nuo cukrainės „Žibutė“. Ten po pietų sėdėdavo ir gerdavo kavą intelektualas, rusų kultūros ir literatūros žinovas Liutauras Kazakevičius su motina ir šuniuku. Gerdavo kavą, kuri anuomet ten kainavo 8 kapeikas, ir labai garsiai šnekėdavo su visais cukrainės lankytojais iš karto. Šiemet jį visai tokį patį sutikau Briuselyje, kur jis dėstytojauja universitete, dėsto rusų literatūrą. Visiškai toks pat, kaip anuomet, tik įjunkęs į Briuselio senamiesčio užeigas ir geria gerą belgišką alų. „Žibutėje“ galėjai sutikti dabar garsių poetų – Aidą Marčėną, Sigitą Parulskį (nes tasai savo laiku buvo įsimylėjęs jauną blondinę barmenę), užpernai mirusį Robertą Danį ir kitokios spalvingos publikos. „Žibutėje“ nebuvo populiaru gerti alkoholį, ji veikiau laikyta susitikimų vieta, iš kurios buvo traukiama Vokiečių, Didžiąja ir Pilies (Gorkio) gatve žemyn ieškoti kasdienių nuotykių. Prieš dešimtmetį cukrainės fasadą perstatė naujieji savininkai, įkūrę iš pradžių kaži kokios Rytų virtuvės restoraną. Dabar ten kebabinė ir dabar ten ana spalvingoji publika nėra įkėlusi kojos.
Antrasis taškas, labai vertas aplankyti, buvo vyninė „Ugnelė“, mūsų vadinama „Bačka“. Joje vyną pilstė nuostabi barmenė Tamara. Jau pagyvenusi, šilta ir šalta mačiusi moteriškė, didelė mūsų, „valkatūzų“, užtarėja. Tame rūsiuke gerdavome vermutą keistu pavadinimu „Čio Čio San“. Labai nebrangiai kainavo, o Tamara leisdavo ir parūkyti cigaretę laikant po prekystaliu. Susėsdavo kompanija prie tokio U raidės formos stalo, Tamara nešdavo taures vermuto, ir patys kurdavome šiltą, nuoširdžią atmosferą. Mėgdavome papolitikuoti, o tame rūsyje paprastai sėdėdavo ir saugumiečio ausys. Toksai neapsikentęs iškviesdavo milicijos pastiprinimą, kad mus išvežtų, kur reikia, bet Tamara mokėjo su milicija susitarti, ir saugumietis likdavo it musę kandęs. Vieną kartą net yra gavęs nuo mūsų į kailį. Dabar „Bačkos“ rūsys yra Švedijos ambasados „viduriuose“.
Eidamas gatve žemyn būtinai užsukdavai į „Narutį“, mūsų vadintą „Afrika“, nes viduje prie durų stovėjo didelis fikusas. Asortimentas čia buvo kuklus: pamėlę kiaušiniai su majonezu po 12 kap. ir tokios pat mėlynos prieš kelias dienas virtos dešrelės, rodos, po 22 kap. Čia, salėje su gipsatūra ant lubų, prie šviestuvo, klientai gerdavo degtinę. Salės kampe buvo ir du tualetai be klozetų, su „čiuguninėm“ pėdom atsistoti ar pritūpti. Visa salė kvepėdavo dustu, bet senieji Vilniaus čiabuviai „Afrikoj“ mėgdavo pasėdėti. Grąžinus salę Signatarų namams, iš „Afrikos“ liko tik ilgas koridorius, jame – prie plataus lango pastatyta medžiaginė palmė, po ja pasodintas pliušinis liūtas, o iškaboje pakabintas metalinis dryžuotas zebras. „Afrika“ buvo viena iš retų Vilniaus kavinių, kuri sunkiomis „juodo biznio“ ir privatizacijos sąlygomis mėgino pratęsti savo egzistenciją ir blausiai teprisimenamą tradiciją. Prieš gerą penkmetį čia dar ūžavo menininkai, Pilies gatvės senbuviai ir poetai, bet godūs savivaldybės funkcionieriai pasitvarkė taip, kad jos nebeliktų. Ir kas tik nemėgino čia įkelti kojos? Ir lenkų čeburekai, ir „Le Shef“ sūriai bei aliejai su makaronais… O dabar čia ledai ir sriubos. Tendencija buvo viena ir aiški. Viską, kas sena, išmėžti, dezinfekuoti senąją dvasią ir apstatyti interjerą naujais plastmasiniais staliukais ir kėdėmis.
Be jokios abejonės, daugiausia sentimentų mano kartos ir patirties valkatėlei kelia „Vaiva“. Tai buvo kavinukė su židiniu ir mozaika kitame fligelyje. Kava čia, kaip ir „Žibutėje“, kainavo 8 kapeikas. Moterys prie prekystalio buvo susitaikiusios su mumis: kai neturėdavome ir tų aštuonių kapeikų, padarydavo mums „perleistą“ skystą kavą už dyką. Pamenu, kartą per Kūčias viena barmenė apsiverkė kalbėdama: „Varge, varge, kaip man jūsų gaila, ir kodėl Dievas jūsų taip nemyli.“ Tiesą sakant, mums taip neatrodydavo sėdint prie spragsinčio „Vaivos“ židinio, iš po stalo geriant raudonąjį bulgarišką vyną „Ognienyj taniec“ ir kalbantis apie Verleną, Bodlerą, Aragoną, Achmatovą ir Mandelštamą. Iš „Vaivos“ šiandien neliko nieko – tik „Da Antonio“, pigi itališka plastmasinė „pižonerija“. Beje, nebeliko beveik nė vieno gyvo iš tų, su kuriais anuomet ten sėdėdavom. Vienas po kito išmirė ir visa karta, nors buvo trisdešimtmečiai–keturiasdešimtmečiai.
Atskirai reikėtų pašnekėti apie šiandienę Vilniaus gėdą – „Rotondą“, ledainę Gedimino kalno papėdėje. Bet trūksta žodžių, tegul byloja vaizdai. Čia vasaromis, nuo balandžio vidurio iki spalio pradžios, būdavo ypatingas miesto traukos ir „Bermudų trikampio“ taškas, susitikimų ir ramaus pasėdėjimo vieta. Gerai, kad ji nevirto plastmasiniu godžių nuvorišų projektu, bet nėra gerai, kad virsta griuvėsiais. Iš „Rotondos“ dažnai „semdavo“ milicija ir veždavo, sugrūdę į „varneles“, į Kosciuškos blaivyklą, mat visi pažeidinėdavo viešąją tarybinę tvarką, gerdavo alkoholį viešoje vietoje ar pasirodydavo joje jau neblaivūs. Tokios buvo nerašytos „Bermudų trikampio“ taisyklės.
Jei dar būdavo pajėgiančių, iš „Rotondos“ patraukdavo į „Brodą“ (Lenino prospektą) ir Liudo Giros gatve į „Žuvėdros“ kavinę. Šioje dirbdavo labai mielos moteriškės ir net stipriai įkaušusiam įpildavo 50 gramų krupniko, kad atsirastų jėgų nusvirduliuoti iki pradinio maršruto taško – „Žibutės“, kurioje visados sutikdavai nuklydusių nuo maršruto draugų arba naujųjų turistų, pasiryžusių patraukti „Bermudų trikampiu“.
Fotografas Gintaras Česonis paprašė manęs, kad parodyčiau jam tas bohemos vietas, kuriomis anuomet keliaudavome. Sutikau, ir man, keliaujančiam tuo seniai zulintu maršrutu, suspaudė širdį. Nieko iš ano laiko nebelikę. Gyvename tarytum trumpalaikės atminties, o gal totalinės užmaršties laiku. Nebeįmanoma atpažinti namų fasadų, užeigų, kuriose besėdint prabėgo gražiausi ir turiningiausi jaunystės metai. Negaliu atpažinti fasado namo, kuriame buvo „Žuvėdra“. Fotografas sako: „Užsuk ir paklausk.“ Įeinu ir klausiu barmenės: „Ar čia anksčiau buvo „Žuvėdra“?“ O ta man atsako: „Nieko negaliu pasakyti, aš čia dirbu tik nuo balandžio mėnesio.“ Istorija ir atmintis per dvidešimt metų tapo grašio nebevertais dalykais. Vertę turi tik vieta ir kvadratiniai metrai.
