Ovidijus Lukošius (redakcijos archyvo nuotr.)
Pavasariui būdingi permainingi ir vėjuoti orai. Permainų ciklonas, atrodo, įsimetė ir į valdžios įstaigas. Ūkio ministro poste Dainių Kreivį pakeitė Rimantas Žylius, policijos generaliniu komisaru paskirtas Saulius Skvernelis, Lietuvos banko valdybos pirmininku vietoj Reinoldijaus Šarkino taps Vitas Vasiliauskas.
Netrukus prasidės savivaldybių merų rinkimų maratonas ir prie naujų nacionalinės valdžios įstaigų vadovų prisijungs vienas kitas vietinės politikos naujokas. Tikėtina, kad nauji vadovai stos ir prie didžiųjų Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – vairo.
Seimo pirmininkė ir viena Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderių Irena Degutienė apgailestavo, kad naujasis ūkio ministras nėra partijos narys ir politikas. Šventa tiesa, kad ministrų postus turėtų užimti svarbiausi partijų asmenys, tačiau I. Degutienė šį kartą paleido akmenį į savo daržą – konservatoriai turi pripažinti, kad tiesiog negali pasiūlyti tinkamo kandidato ūkio ministro postui užimti. Vargu ar rastų lygiavertį partinį kandidatą, jei iš finansų ministrės pareigų pasitrauktų neblogai dirbanti Ingrida Šimonytė.
Konservatoriai per du nepriklausomybės dešimtmečius taip ir neišugdė nė vieno jaunosios kartos politiko, kuris įtaka prilygtų seniesiems politikos mohikanams. Tačiau dešinieji – ne vieninteliai tokie – jų amžinų priešininkų socialdemokratų stovykloje vanduo ne mažiau užsistovėjęs.
Šiame žurnalo numeryje nagrinėjame Druskininkų, Ignalinos, Radviliškio ir dar kelių savivaldybių fenomeną (žr. „Supermeras LT“). Savivaldybėse tie patys politikai mero kėdėje išsilaikė dvi ar daugiau kadencijas ir po pastarųjų rinkimų, atrodo, iš postų dar nesitrauks.
Ilgaamžiai merai savo sėkmės receptu vadina konkrečius darbus ir užsitarnautą vietinių žmonių pasitikėjimą. Tiesos tame yra. Tačiau šie merai, sumaniai valdantys Europos Sąjungos projektų ir vietinių savivaldybės biudžetų lėšas, skurdokose savivaldybėse už virvučių valdo tiek vietinį verslą, tiek visą biurokratinį aparatą, o lojalumas vadovui (arba valdovui) yra viena išlikimo periferijoje sąlygų.
Asfaltuoti gatves, keisti mokyklų langus ar pastatyti naują sporto salę yra tiesioginė savivaldybių pareiga, tad šlovinti merus už tai, kad jie dirba savo darbą, neapsiverčia liežuvis. Kūrybiškumo pritraukti ilgalaikes investicijas ir kurti naujas darbo vietas daugeliui amžinųjų (ir ne tik) merų irgi trūksta. Nieko keista, nes patys merai pripažįsta, kad viena svarbiausių jų veiklos krypčių – varstyti ministerijų kabinetų duris ir atsiriekti biudžeto lėšų. Jei nacionalinėje valdžioje įsitaisę bendrapartiečiai, ši užduotis tampa lengvesnė.
Druskininkų prisikėlimo iš pelenų laikotarpis irgi sutapo su socialdemokratų valdymo periodu, o kai kuriose stabilia valdžia pasižyminčiose savivaldybėse nedarbo rodikliai irgi stabiliai prasti. B. Ropės vadovaujamame Ignalinos rajone nedarbas didžiausias Lietuvoje (21,5 proc.), tos pačios partijos dešimtmečius valdomas Vilniaus rajonas ar Druskininkų miestas taip pat yra daugiausia bedarbių turinčių savivaldybių sąrašo viršuje. Reikėtų pripažinti, kad nors posovietinėse visuomenėse stabilumas laikomas didele vertybe, konkurencija ir aštresnė politinė kova būtų labiau sveikintinas reiškinys.
Dėl girtų policininkų sukeltų kraupių avarijų iš vadovo posto jau pasitraukė du policijos generaliniai komisarai, tad naujasis policijos vadovas S. Skvernelis puikiai supranta, kad arba jis išraus šią policijos piktžolę, arba bet kurią dieną gali būti priverstas trauktis į išankstinę pensiją (žr. „Karas keliuose dar nelaimėtas“). Keturiasdešimtmečiui vyrui tai ne itin viliojanti perspektyva.
Tačiau iš naujojo policijos generalinio komisaro norėtųsi tikėtis dar daugiau. Jo pirmtakas pasiekė šiokių tokių rezultatų. Avarijų aukų skaičius gerokai sumažėjo, nors daug kam patogu nutylėti, kad tam apčiuopiamos įtakos turėjo ne tik griežtesnė kova su pažeidėjais ir didesnės baudos, bet ir už Europos Sąjungos pinigus tvarkomi keliai, pavojingose sankryžose įrengiami transporto žiedai ar kitos eismo saugumą didinančios techninės priemonės.
Viena svarbiausių užduočių naujajam policijos vadovui – pataisyti policijos įvaizdį, susidoroti su smulkiu pareigūnų kyšininkavimu ir pasiekti, kad policija būtų nematoma, bet dirbtų efektyviai. Pradėti būtų galima nuo smulkmenų. Vakarų Europoje įprasta, kad pasibaigus pamokoms mokyklose patruliai budi prie pėsčiųjų perėjų, pas mus iki šiol slepiasi krūmuose, kad nubaustų pėsčiojo per perėją nepraleidusio vairuotojo.
Pavasarinis skersvėjis prapūtė valdžios kabinetus. Telieka tikėtis, kad tai yra permainų vėjas, o ne audra stiklinėje.
____________________
Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ vyriausiasis redaktorius.
