(V. Reivyčio nuotr.)
Bolonijos universiteto profesorių Massimo Bianchi į Lietuvą atvedė domėjimasis lietuvių tarpukario mokslininko Vytauto Graičiūno vadybos idėjomis. Apie jų svarbą verslui, ypač nedidelėms įmonėms, italų profesorius vasario pabaigoje diskutavo su Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentais. Duodamas interviu žurnalo IQ apžvalgininkui Andriui Matuliauskui profesorius kalbėjo apie smulkiojo verslo svarbą.
– Lietuvoje lankotės ne pirmą kartą. Kokie keliai jus atvedė į mūsų šalį?
– Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi prieš daugelį metų, nes vienas mano mokslinių interesų buvo V. Graičiūno vadybos idėjos. Tai labai įdomus ir gerai žinomas vadybos mokslininkas. Gana keista, kad jis mažai žinomas pačioje Lietuvoje. Jūsų šalis galėtų pasinaudoti tuo, kad šis mokslininkas buvo lietuvis, jo vardas galėtų garsinti Lietuvą ir prisidėti prie jūsų verslumo kultūros skatinimo.
– Dėl ko šio lietuvių mokslininko idėjos jums aktualios?
– V. Graičiūno idėjų esmė yra atstumo kontrolė. V. Graičiūnas mums sako – kad organizacija veiktų efektyviai, jos struktūra negali būti labai išsikerojusi, nes tik nedidelėse grupėse dirbantys žmonės yra produktyviausi. Šio mokslininko idėjos itin tinka mažoms bendrovėms. Įvertinus tai, kad smulkusis verslas pastarąją ekonomikos krizę pergyveno geriau negu stambios įmonės, V. Graičiūno teorija įgyja dar didesnę svarbą.
– Sakote, kad smulkusis verslas krizę ištvėrė geriau negu didelės įmonės. Kaip vertinate smulkiojo verslo vaidmenį ekonomikoje. Ar galime teigti, kad jo svarba padidėjo?
– Smulkiojo verslo svarba iš tiesų padidėjo. Daugelyje šalių labiau pastebimos stambios įmonės, kurios vadinamos ekonomikos ramsčiais. Tačiau šalia jų veikia daugybė smulkių bendrovių, kuriose daugybė žmonių patys susikuria darbo vietą, be to, tokios smulkios įmonės veikia ne tik tradiciniuose, bet ir inovatyviuose sektoriuose. Smulkusis verslas yra nematoma ekonomikos ranka, taip pat daranti svarbų įnašą į ekonomiką.
Iki šiol vyravo net keli mitai apie smulkųjį verslą. Pirmiausia manyta, kad mažos įmonės yra uždaros, sunkiai priima naujoves, nelanksčios. Pagal kitą požiūrį mažos bendrovės sukuria mažiau vertės, joms trūksta kapitalo. Mažos bendrovės kritikuotos ir dėl menkų galimybių plėsti savo veiklą į tarptautinę rinką. Tačiau visa tai – mitas.
Šiandien būtent mažos įmonės gali būti labai inovatyvios. Priešingai, inovacijas sudėtinga įdiegti didelėse įmonėse. Kai bendrovė turi tūkstantį darbuotojų, keisti jų darbo metodus bus sunkiau ir užtruks gerokai ilgiau negu įmonei, kurioje dirba 3–4 žmonės.
Netiesa ir tai, kad smulkiajam verslui trūksta pinigų, nes tai dažniausiai yra šeimos verslas, bendrovės veiklą yra pasirengę finansuoti visi šeimos nariai. Vienas turtingiausių Italijos regionų yra Emilijos-Romanijos regionas. Jame daugiau kaip 70 proc. darbo vietų užtikrina mažos ir vidutinės bendrovės, kuriose dirba mažiau negu 70 žmonių. Tai vienas regionų, kuriame smulkusis verslas yra itin paplitęs.
Galop smulkusis verslas taip pat gali puikiai veikti tarptautinėje rinkoje. Pavyzdžiui, ne taip seniai „Valentino“ mados namai buvo visai nedidelė bendrovė, kurioje dirbo apie 20 žmonių. Jie kūrė drabužių modelius, rūpinosi rinkodaros kampanijomis ir pardavimu visame pasaulyje. Be to, smulkiojo verslo galimybes įgyvendinti inovacijas, rasti finansinių resursų ar tarptautinių klientų gerokai išplėtė internetas. Šiandien kompiuteris su interneto ryšiu smulkiajam verslui yra tiesiausias kelias į tarptautinę rinką.
– Minite, kad išplėsti veiklą užsienyje pakanka kompiuterio ir interneto. Ką patartumėte žmonėms, norintiems eiti į užsienio rinkas, bet nedrįstantiems?
– Visada sakiau, kad ne taip svarbu finansiniai ištekliai, patalpos ar net kompiuteris. Svarbiausias dalykas yra idėja ir ryšys su klientu. Kai universitete nagrinėjome sėkmingus verslo atvejus ir klausinėjome, kodėl jie ėmėsi verslo, nė vienas nepasakė, kad ėmėsi verslo dėl to, jog gavo banko kreditą ir vyriausybės pagalbą. Šie žmonės sakydavo, kad pačioje veiklos pradžioje abejodavo savo galimybėmis ir savo verslo perspektyvomis, tačiau jiems padėjo kiti žmonės, kurie juos skatindavo sakydami, kad reikia tokių produktų ar paslaugų.
Nesutikau su mintimi, kad verslas negali būti plėtojamas be kredito iš banko ar valdžios lengvatos. Jeigu savo verslą nuo pat pradžių grindi parama, gauni pinigų verslo pradžiai, tačiau neturi geros idėjos, neturi klientų palaikymo, nesugebi užmegzti ryšių rinkoje, kai baigiasi pinigai, baigiasi ir verslas. Smulkusis verslas remiasi santykiais ir bendradarbiavimu su kitomis mažomis ir vidutinėmis bendrovėmis. Santykių tinklas yra pagrindinis mažų bendrovių išteklius, be jų sėkmingai dirbti labai sunku.
– Lietuvoje skundžiamės, kad verslo pradžiai reikia daug įvairių leidimų iš valdžios. O ar lengva imtis verslo Italijoje?
– Biurokratinė verslo pusė kelia problemų ir pas mus, todėl Italijoje inicijuojamos įvairios programos verslui, ypač savivaldos lygyje. Anksčiau, norėdamas įsteigti bendrovę, turėjai apsilankyti įvairiose įstaigose, gauti jų leidimus. Tačiau neseniai vietos savivaldybėse buvo įkurti vadinamieji vieno sustojimo verslo biurai. Nuo šiol, norėdamas imtis verslo, nueini į tokią stotelę, o visus dokumentus, kurių tau reikia, surenka šiame biure dirbantys žmonės. Be to, kad biurokratinę sistemą padarytų paprastesnę, Italijos vyriausybė turėjo pakeisti vieną konstitucijos straipsnį. Jis nuo šiol teigia, kad visi dalykai, kurie nėra uždrausti, turi būti leidžiami.
Vis dėlto to nepakanka. Verslumo plėtrai reikalinga ir atitinkama kultūra, kurią sieju su šalies tapatybe. Tai problema daugelyje Rytų Europos šalių, kurios per istoriją patyrė nemažai sukrėtimų, o nuolatiniai pokyčiai neleido susiformuoti tvirtiems kultūriniams pagrindams. Teko lankytis ir dirbti Balkanų šalyse, Kazachstane, Rusijoje, daugybė projektų verslumui skatinti ten buvo nesėkmingi, daug pinigų, laiko ir resursų buvo išeikvota be rezultato. Net ir Italijoje yra problema, vadinama questione meridionale. Tai – mūsų šalies pietiniai regionai, kurie yra gerokai mažiau išsivystę negu šiauriniai. Italų vyriausybė išleido daug pinigų, kad paskatintų šio regiono plėtrą, tačiau rezultatai nebuvo labai geri.
Todėl ne pinigai sudaro smulkiojo verslo pagrindą, o asmeninė iniciatyva, atskirų visuomenės narių gebėjimai. Iniciatyvos nebus, jeigu nebus tapatybės. Jei žmonės neturi ar neranda savo tapatybės, tai labai trukdo smulkiajam verslui.
– Jūsų paminėti pavyzdžiai rodo, kad išmokyti verslumo nėra lengva, o valstybės finansuojamos programos tam nepadeda. Kokiais dar būdais galima paskatinti verslumą?
– Geras pavyzdys yra šeimos verslas, kuriame vaikai gali mokytis iš savo tėvų, o ne iš vadovėlių. Todėl mokytis verslumo reiškia ne tik skaityti knygas ar lankyti kursus, bet ir stebėti realius pavyzdžius. Universitetuose turime daug mainų programų, kurių metu studentai gali išvykti į užsienį ir kurį laiką mokytis visai kitokioje aplinkoje.
Panaši galimybė būtų labai naudinga ir verslumui skatinti. Jeigu žmonės galėtų išvykti į kitas šalis, kurį laiką padirbėti užsienio įmonėse, jie tikrai geriau suprastų verslo procesus ir įgytą patirtį galėtų pritaikyti savo gimtojoje šalyje.
Kai lankiausi Albanijoje, pastebėjau, kad daug verslą toje šalyje pradėjusių žmonių prieš tai kelerius metus buvo dirbę užsienio šalyje. Joje jie buvo tik samdomi darbuotojai, o grįžę į savo šalį patys tapdavo darbdaviais. Tokia iniciatyva būtų ypač naudinga jauniems žmonėms.
Kartą organizavome savo universiteto ir studentų, atvykusių iš Rusijos Novosibirsko miesto, susitikimą. Viena užduočių studentams buvo parengti ir pristatyti verslo planą. Italų studentai į susitikimą atėjo vos su keliais lapais, o studentai iš Rusijos atsinešė storai knygai prilygstantį popieriaus pluoštą. Iš pradžių pamaniau, kokie tingūs mūsų studentai, neatliko darbo. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tarp to, ką atsinešė italai ir rusai, buvo labai didelis skirtumas. Rusai atsinešė daugybę teorinės medžiagos – vadybos ir rinkodaros metodikas. Italai atsinešė parengtą įmonės tiekėjų ir potencialių klientų sąrašą su kontaktais. Toks didelis buvo kultūrinis skirtumas. Jeigu rusų studentai turėtų galimybę bent trumpai pabūti kitoje šalyje, galbūt jie greičiau perprastų verslo pagrindus.
– Lietuva šiuo metu susiduria su emigracijos problema – daug žmonių, nerandančių darbo ar nematančių galimybės imtis verslo čia, išvyksta į kitas šalis. Bet gal tai nėra blogai, galbūt ateityje, kai jie įgis patirties, grįš ir imsis verslo čia?
– Problema ta, kad šis žmonių judėjimas vyksta savaime. Žmonės tiesiog ieško palankesnės aplinkos dirbti ir imtis verslo. Jeigu tokią pavyksta rasti kitoje šalyje, paskatų grįžti atgal nebus daug. Šiuo atveju jūsų vyriausybei reikėtų imtis iniciatyvos ir sukurti kažką tokio, dėl ko vertėtų grįžti atgal. Apskritai gyvename laikais, kai žmonių mobilumo neišvengsime. Daugybė jaunų italų išvyksta į užsienį ir nebegrįžta, todėl stabdyti žmonių judėjimo neverta. Galbūt verta inicijuoti programą, kuri net skatintų žmones tam tikrą laiką pabūti užsienyje, padirbėti užsienio įmonėse, o sugrįžus savo patirtį pritaikyti gimtojoje šalyje.
Vienas svarbiausių šalies tikslų yra didinti gyvenimo kokybę. Šio to negalėsite pasiekti, jeigu nebus po visą šalį veikiančio nedidelio verslo. Pavyzdžiui, atvykus į Lietuvą sugedo mano kompiuteris, viešbučio darbuotojas patarė pasiimti taksi ir nuvykti iki artimiausios parduotuvės. Tai buvo didelė elektronikos parduotuvė, tačiau, kai parodžiau kompiuterį, jie niekuo man negalėjo padėti, nes siūlė tik standartizuotus sprendimus.
Man būtų pravertusi nedidelė kompiuterių taisykla, kuri greitai sutvarkytų kompiuterį, tačiau tokios neradau. Ir tai greičiausiai yra verslo niša. Todėl manau, kad turite ir daugiau galimybių verslui, tik reikia jas matyti, o pamačius nedvejoti imtis iniciatyvos. Palyginti su daugeliu šalių Afrikoje, Azijoje ar Rytų Europoje, Lietuvoje galimybės smulkiajam verslui tikrai yra kur kas palankesnės.
