(Reuters nuotr.)
Galbūt kovo mėnuo bus prisimenamas kaip Europos skilimo pradžia. Viena moteris galėjo tai sustabdyti.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel rankose laiko Europos ateitį. Būdama didžiausia kreditorė, Vokietija gali padėti išspręsti euro zonos valstybių skolos krizę. Ši šalis – kontinento ekonomikos milžinė, taigi nuo jos labiausiai priklauso Europos Sąjungos kryptis. O šią akimirką Europa galbūt pasiekė taką, kuris sąjungą gali nuvesti tolyn nuo ekonominio liberalizmo rizikuojant skilimu, galiausiai netgi britų pasitraukimu.
Regis, A. Merkel į šį pavojų žengia užsimerkusi. Nepaisant patikimų instinktų ir politinių įgūdžių, ji atrodo neturinti ES vizijos. Ji apgailėtinai delsė imdamasi euro zonos bėdų – didžia dalimi dėl to, kad Vokietijos rinkėjai nenori gelbėti silpnų šalių: Graikijos, Airijos ir galbūt Portugalijos. O stengdamasi bendrapiliečius įtikinti, kad švaistūnei periferijai liepia laikytis vokiškosios disciplinos, ji leidžia gerokai išplėsti euro zonos vaidmenį formuojant ES ekonominę politiką.
Tokius nerimą keliančius įvykius rodo du kovo mėnesio suvažiavimai. Po 27 ES valstybių vyriausybių vadovų susitikimo prasidės euro zonos viršūnių susitikimas, kuriame 10 iš 27 šalių nedalyvauja. Tai gali atrodyti paslaptinga Briuselio procedūrų dalis. Juk britai, kurie euro zonos integraciją paprastai vertina įtariausiai, apsimeta, kad tai nesvarbu. Tačiau šalys „už borto“ sukilo. Ateityje istorikai šią akimirką gali traktuoti kaip ES skilimą į dominuojančią, korporatistinę euro zoną ir mažesnę, liberalesnę išorinę zoną. A. Merkel pakankamai protinga, kad tai suvoktų ir tuo nesižavėtų, bet jai nepakako drąsos tai sustabdyti.
Klubai klubuose
Baimė, kad bendra valiuta gali suskaldyti Europą, nėra nauja. Jos istorija siekia bent 1992 metų Mastrichto sutartį, o Vokietijos vaidmuo neleidžiant Europai subyrėti buvo esminis. XX a. paskutiniame dešimtmetyje ji nepaliaujamai priešinosi prancūzų planui kaip atsvarą Europos centriniam bankui įsteigti „ekonominę vyriausybę“ baimindamasi, kad tai kels pavojų ECB nepriklausomumui. Prieš 1999 metais įvedant eurą tuometis britų iždo kancleris Gordonas Brownas priešinosi finansų ministrų „euro grupės“ steigimui, nes jis ten nepateko. Jo kolega iš Prancūzijos Dominique’as Straussas-Kahnas atkirto, kad pašaliečių į miegamąjį niekas nekviečia.
Kodėl turėtų rūpėti atvirai dviejų greičių Europa? Britai savo pasyvumą gina pažymėdami, kad daug ES politikos strategijų ir institucijų išimtinai veikia įtraukdamos ne visas nares: Šengeno erdvė, bendradarbiavimas gynybos srityje, planuojamas ES patentas. Jie priduria, kad Europos Komisija ir Europos Teisingumo teismas neleis jokiai euro zonos grupuotei žaisti su bendra rinka, o jeigu „įtrauktosios“ ką nors mėgintų, šalys „už borto“ mokesčių ir lengvatų taisyklėms tebeturi veto teisę. Anot Davido Camerono, jeigu euro zona nori ekonominės vyriausybės, lai kuria, mūsų tai nepalies.
Trumparegiška. Europos projekto istorijoje apstu pavyzdžių, kai politiką nustato mažesnė grupė, o vėliau ji įbrukama platesnei: nuo bendros žemės ūkio politikos ir biudžeto iki socialinės politikos ir pagrindinių teisių chartijos. Kitos šalys „už borto“, ypač Švedija, Lenkija ir Danija, tai mato aiškiau nei Didžioji Britanija ir piktai reagavo į siūlymus (kuriems iš pradžių priešinosi A. Merkel), kad vadovų iš euro zonos balsas svarstant politikos kryptis turi būti svaresnis ir jie turi matytis dažniau.
Tai ne tik galios, bet ir filosofijos klausimas. Euro zonos grupė iš 17 narių ne tokia liberali kaip ES iš 27 narių. Skirtumas ne visuomet ryškus: euro zonai priklauso liberalieji olandai, airiai ir suomiai, o tarp neturinčių euro yra ne tokios liberalios Vengrija ir Rumunija. Tačiau euro zonoje svaresnis mažiau liberalus pakraštys. Antai A. Merkel ir Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy propaguojamame „konkurencingumo pakte“ (dabar „euro paktas“) keliama idėja suderinti juridinių asmenų pelno mokesčių bazes taip neabejotinai siekiant suderintų mokesčių tarifų. Ar 2010 metais euro zonos ekonominė vyriausybė būtų atsižvelgusi į britų nepritarimą ketinimams griežčiau reguliuoti rizikos draudimo fondus, ar būtų pasipriešinusi vienkartiniam N. Sarkozy pasiūlymui ES regioninės pagalbos nebeteikti šalims, kurios leidžia sau „žalingą mokesčių konkurenciją“? Ar ji aršiai kovotų gindama laisvą darbo jėgos judėjimą? Ar dabar ji propaguotų griežtesnę direktyvą, kuria siekiama įveikti kliūtis prekybai paslaugomis?
Patirtis rodo, kad formalus balsavimas ir veto teisė ES viršūnių susitikimuose absoliučios apsaugos neužtikrina. ES – tai klubas, o ne parlamentas. Pasiūlymams pasiekus viršūnes, jie jau būna įsibėgėję, taigi galima įveikti vieną ar du, bet ne visus.
Dėl to šalims „už borto“ gali tekti nelengvas pasirinkimas. Kai kurios šalys, norėdamos atgauti įtaką, gali užsimerkti ir pamėginti prisijungti prie euro zonos. Tačiau Didžioji Britanija, be abejo, pasuktų kitu keliu. Išties ne toks liberalus klubas, kuriame dominuoja euras, britus netgi gali paskatinti apskritai išeiti. Euroskeptikus tai neabejotinai nudžiugintų, tačiau norėdama naudotis bendros rinkos pranašumais Didžioji Britanija vis tiek turėtų laikytis daugumos ES taisyklių (kaip Norvegija).
Andželos pelenai
Savo memuaruose A. Merkel galėtų pasakyti, kad tokiu atveju būtų kaltas D. Cameronas. Bet ir ji būtų prisidėjusi. Kadaise reguliarių euro zonos viršūnių susitikimų idėjai ji priešinosi būtent dėl to, kad prie stalo vieta atsirastų ir britams, lenkams bei švedams. O dabar nusileisdama ji gal ir numalšins rinkėjus apėmusį nerimą dėl euro, bet ateityje gali tekti mokėti didelę kainą. Euro zonai suderinus daugiau biudžeto ir ekonominės politikos aspektų, visas klubas gali pasidaryti nebe toks palankus liberalams ir nebe toks patrauklus netgi tiems britams (įskaitant D. Cameroną), kurie nori likti.
Europos projektui jau seniai būdinga įtampa tarp ekonominio liberalizmo, kuriam priimtinas atvirumas pasauliui, ir ekonominio nacionalizmo, kuriam priimtinesnė tvirtovė. „The Economist“ visuomet palaikė pirmąją pusę. A. Merkel paprastai irgi. Kaip galingiausia Europos politikė ji turėtų aiškiai pasakyti, kad šios savaitės euro zonos viršūnių susitikimas – vienkartinis atvejis esant kritinei padėčiai, o ne pastovesnės – ir žalingesnės – tradicijos pradžia.
