Madingas žargonas ar paranki kategorija? Terminas „žlugusi valstybė“ slepia daug painiavos.
Vasario mėnesį diplomatijos metraščiuose atsirado pritrenkiantis įrašas. Iš esmės teigdama galinti žlugti, Vakarų Afrikos valstybė Gvinėja savo noru kreipėsi į Jungtinių Tautų agentūrą, kuri tvarko žlugusių arba žlungančių valstybių reikalus. Kaip daugumoje jos kaimynių, Gvinėjoje ilgą laiką vyrauja smurtas, silpna valdžia, skurdas ir pragaištinga konkurencija dėl gamtinių išteklių. Naujoji šalies valdžia pagalbos kreipėsi į JT Taikos kūrimo komisiją – griozdišką struktūrą, kuri Konakryje dirbančiai vyriausybei paremti, kaip dera, įsteigė darbo grupę, vadinamą „atskiros šalies konfigūracija“. Saugumo Tarybos liepimu ji jau mėgina sutvirtinti pustuzinį kitų šalių (visas Afrikoje), tačiau tai pirmas atvejis, kai pati šalis pripažino kilusią riziką.
Toks sąžiningumas retas, tačiau savo teritorijų kontroliuoti, piliečių ginti, su kitais sudaryti ar įforminti sutarčių arba administruoti teisingumą negalinčios valstybės – dažnas ir blogėjantis reiškinys. Pasak JAV gynybos sekretoriaus Roberto Gateso, „suskilusios arba žlungančios valstybės“ – tai „pagrindinis mūsų laikų saugumo iššūkis“. Terminas jau vartojamas ne vien vargingo pasaulio kontekste: JAV pareigūnai jį pritaikė Kalabrijos regionui Italijoje.
Problema pritraukė daug uolių ekspertų, kurie savo kompetenciją pasiūlė JAV valdžiai. Mokslininkė Susan Rice koneveikdavo G. Busho administraciją, kad ji sugriuvusias valstybes vadina mirtina grėsme, bet nesugeba jų sutvarkyti. Nūnai ji JAV ambasadorė prie JT. Prinstono universiteto profesorė Anne-Marie Slaughter buvo pagrindinis akademinis autoritetas tamsumon įpuolusių kraštų klausimais; iki praėjusio mėnesio Valstybės departamente ji rūpinosi politikos planavimu.
Šie protai anarchijos dar nesustabdė. Ten, kur valstybės chroniškai silpnos, reikalai ne itin gerėja. Valstybės žlugimo šmėkla persekioja netgi kraštus, kur iki šiol buvo ramu. Vašingtone (Kolumbijos apygarda) įsikūrusios idėjų kalvės „Fund for Peace“ kasmet skelbiamame reitinge visuomet rasite įprastų juodulių: Somalį, Kongą, Afganistaną, Haitį. Taikant gana griežtą standartą, iš reitingo aiškėja, kad pavojus prarasti tinkamą funkcionavimą šiaip ar taip gresia daugumai šalių Žemės rutulio pietuose.
Diagnozę ir vaistų skyrimą gali apsunkinti politika. Aktualus panikos sėjimo atvejis – Teksase įsikūrusios idėjų kalvės „Stratfor“ išreikšta baimė, kad dalyje Meksikos dėl prekybos narkotikais įsivyravęs chaosas gali baigtis valstybės žlugimu. Tačiau puoselėdamas trapius santykius Valstybės departamentas tokių žodžių niekuomet nepasitelktų. Kartais žodžių vartojimas arba nevartojimas – politinis pasirinkimas. Pernai, kai Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas kalbėjo apie galimą Kirgistano žlugimą, tai buvo ne politinė analizė, o užuomina, kad tvarkai palaikyti gali vėl prireikti tėviškos Maskvos rankos.
Praverstų žvilgtelėti į semantines šaknis. „Žlugusi valstybė“ politiniame žodyne pasirodė 1992 metais, per (nelemtą) JAV vadovaujamą avantiūrą Somalyje. Buvo teorizuojama, kad dingus šaltojo karo laikų globėjams daugybei skurdžių valstybių kilo pavojus nugrimzti į Hobbeso anarchiją su skaudžiomis pasekmėmis ir šalies gyventojams, ir kaimyniniams kraštams. JAV rašytojas Robertas Kaplanas, apibūdindamas Liberiją ir Siera Leonę prarijusį chaosą ir perspėdamas apie „anarchijos atėjimą“ kituose pasaulio kraštuose, užfiksavo ir šiek tiek perdėjo svarbią tiesą.
Kai žodžiai tampa darbais
Nespėjo terminas „valstybės žlugimas“ pasirodyti, o politologai jau ėmėsi jį kritikuoti. „Žlugimas“ gali klaidingai reikšti, kad vyriausybė mėgina funkcionuoti, bet jai nesiseka. O iš tiesų valstybingumo pakrikimas galingiesiems gali būti parankus. Kaip rašė* Kenas Menkhausas iš Davidsono koledžo (Šiaurės Karolina), kleptokratui mažiausiai reikia gerų teisėjų arba energingų ministerijų, kuriomis kaip galios šaltiniais gali pasinaudoti konkuruojantys magnatai. „Kur valdžia giliai nuklimpusi kriminalinėje veikloje <…> valstybės žlugimo būsena yra būtina, kad galėtų funkcionuoti nusikaltėlių klanai.“
Tačiau netgi gana blogi valdovai, kaip antai Afrikos arba Afganistano kariniai vadukai arba korumpuoti Rusijos provincijų gubernatoriai, gali suprasti, jog reikia pasirūpinti ir visuotinėmis vertybėmis, net jei vien savų interesų labui. Viešosios paslaugos gali būti nuo pusėtinų kelių iki smulkių nusikaltimų malšinimo (arba galbūt apribojimo per mokesčius). Tačiau tokie valdovai tikrai nesuformuos arenos, kurioje gali pasirodyti kiti ekonominiai arba politiniai veikėjai. Kas tai – sėkmė ar žlugimas?
Anglų kalboje žodis „fail“ (liet. žlugimas, nesėkmė) gali reikšti būseną – dvinarę kategoriją, kuriai priklausai arba nepriklausai. Taip pat tai gali būti neterminuotas procesas. Antroji prasmė pravartesnė kalbant apie valstybių gerovę, kai nėra aiškios sėkmę nuo žlugimo skiriančios ribos. Nėra ir kontinuumo, kuris visišką žlugimą jungtų su palaiminga sėkme. Sąlygos įvairiausiai susipina.
Meksikos atveju sunku paneigti, kad yra lygmenų, kur valdymas žlunga: narkotikų mafija saviškių infiltravo į kai kurių miestų policiją ir tarybas, į kai kurių valstijų valdžią, taigi kovojant su narkotikų prekyba iš jų jokios naudos arba dar blogiau. Tačiau vyriausybė prieš narkotikų prekeivius tebegali sutelkti grėsmingas pajėgas, taigi padėtis gerokai skiriasi nuo moralinio nuopuolio Konge arba Somalyje.
Afganistaną pavadinti žlugusia valstybe atrodo ne taip kontroversiška, tačiau ką vadintume sėkme krašte, kur centrinė valdžia visuomet buvo silpna? JAV vadovaujama koalicija siekia įveikti Talibaną, uždrausti opiumo verslą ir paremti bei išvalyti Kabule dirbančią valdžią. Tačiau Jonathanas Goodhandas iš Londono Rytų ir Afrikos studijų mokyklos tikina, kad tokie tikslai gali būti sunkiai suderinami. Jis rašė, kad narkotikų varoma ekonomika galimai stabilizavo kai kurias Afganistano dalis; vienintelė tikėtina viltis sukurti funkcionuojančią valstybę gali būti kompromisas tarp regioninių narkotikų karalių, kurių galia priklauso nuo šio verslo.
Jeigu tai bent iš dalies tiesa, tuomet sėkmę sunku įsivaizduoti, jau nekalbant apie jos pasiekimą. Ne vienas pašalietis ciniškai pradėjo vertinti perspektyvas Kabule steigiant nesusitepusią valdžią sulaukti bent dalinės sėkmės. Vietinė parama dorai valdžiai per silpna: daug slaptų kanalų sieja valstybę, narkotikų karalius ir netgi Talibaną.
Yra ir kita kategorija valstybių, kurias sunku priskirti bet kuriai skalės nuo sėkmės iki žlugimo vietai. Jas galima pavadinti „netvirtomis“ diktatūromis. Pavyzdžiui, tai kadaise Albaniją valdęs komunistinis režimas arba iki šiol valdantis Šiaurės Korėją. Tokie režimai yra sėkmingi ta prasme, kad kol gyvuoja, žmones jie sugeba priversti daryti tai, kas sakoma, tačiau jiems kritus tokios valstybės gali pabirti į tūkstantį gabaliukų.
Ne vien gėris ir blogis
Nėra nieko paprasto arba manichėjiško, kai vienoje pusėje atsistoja valstybė, o kitoje – galimi jos žlugdytojai. Su teroristų arba nusikaltėlių grupuotėmis kovojančios valstybės dažnai atsako finansuodamos savus teroristus arba nusikaltėlius statytinius. Tokiu atveju moraline prasme gali būti sunku atskirti už ir prieš valstybę kovojančias jėgas.
Be to, prieš valstybę kovojančios jėgos (kaip antai „Tamilų tigrai“, Šiaurės Airijos IRA arba Kosovo išlaisvinimo armija) kontroliuojamoje teritorijoje dažnai vykdo valstybės funkcijas su socialinėmis paslaugomis ir primityviomis teisingumo sistemomis, nors kartu, idant neištuštėtų iždas, užsiima nusikalstama veikla: nuo prekybos organais iki bankų plėšimo. Gavusios tam tikrą formalią politinę valdžią tokios organizacijos gali „pasitaisyti“. Bet gali ir nepasitaisyti.
Turint omenyje nepatogų valstybės žlugimui būdingą nelankstumą, kas galėtų ištaisyti situaciją? Realistiškiausias tikslas būtų valstybes kantriai stumti į sėkmės kelią, kad gana doros institucijos išstumtų labiausiai susitepusias. Tačiau jeigu pasaulyje yra tuzinai tam tikra prasme žlugusių valstybių, kurios gali būti suinteresuotos nuslėpti kitų žlugimą, vargu ar į pagalbą įtraukiant vis daugiau vyriausybių arba tarpvyriausybinių įstaigų tai suveiks kaip panacėja.
Norint suprasti sunkumus, kylančius „valstybę traktuojant kaip svarbiausią darinį“, kaip tai vadina žinovai, verta prisiminti JT Taikos kūrimo komisijos istoriją. Ji – viena iš didžiųjų idėjų, kilusių pasaulio didiesiems ir geriesiems 2005 metais svarstant JT ateitį. Pagal pradinį sumanymą ji būtų turėjusi galią reikalauti vykdyti nurodymus ir mėginusi ne tik likviduoti valstybės žlugimo pasekmes, bet ir užkirsti jam kelią. Tačiau daug vyriausybių, pavydžiai saugodamos valstybingumo mantiją, lobistinėmis priemonėmis pasistengė, kad komisija liktų silpna.
Pasak Jameso Cockayne’o, kuris yra vienas iš direktorių Niujorko idėjų kalvėje „Centre on Global Counterterrorism Co-operation“, norint turėti bent kiek vilčių sulaukti sėkmės, gelbėjant tamsumon įpuolusių kraštų valstybingumą svarbu nepamiršti tikrosios padėties. Reikia susitvarkyti su vietiniais įtakingaisiais, kurie neturi ypatingų ryšių su valstybių sostinėmis, taip pat su antivalstybinėmis pajėgomis, kurios turi ryšių visame pasaulyje ir kurių niekuomet nenurungs viena nacionalinė vyriausybė, netgi dora.
Aiškiausi tokių valstybes gadinančių transnacionalinių darinių atvejai – prekyba narkotikais. Kol Lotynų Amerikos narkotikų karaliams Jungtinėse Valstijose bus lengva prekiauti kokainu ir pirkti ginklus, jokia į pietus nuo JAV dirbanti vyriausybė nesugebės jų išnaikinti. Lotynų Amerikoje, Afganistane, gimstančiose narkotinėse Vakarų Afrikos valstybėse – visur narkotikų problemą mėginant spręsti tik pačiai šaliai poveikis gali būti priešingas: dėl to tiesiog pakyla kainos arba sukuriami nauji tinklai.
J. Cockayne’as priduria, kad daugeliu kitų atvejų žlugdytojai pasauliniais ryšiais naudojasi per daug efektyviai, kad su jais galėtų susiremti viena valstybė. Tarp tokių – kariniai Somalio vadukai, turintys tvirtų ryšių su diaspora ir Vakarų šalių pasus, Kongo nereguliariųjų būrių vadai, kurie klientams iš Kinijos ir Malaizijos pardavinėja tai, ką išgauna alavo ir koltano kasyklose, Tamilų sukilėliai, kurie pasinaudodami ryšiais su politiniais emigrantais Didžiojoje Britanijoje ėmėsi kreditinių kortelių klastojimo, arba „Hezbollah“, kuri užsiima cigarečių kontrabanda JAV.
Norint neutralizuoti šiuos pasaulinius tinklus, jokios pagarbos vertos pastangos valstybės tarnautojus rengti tik vienoje sostinėje nebus itin naudingos. Pernai lapkritį JT Saugumo Taryba parodė norą tai pripažinti. Ji priėmė nutarimą, alavo pirkėjams liepiantį neimti šios žaliavos iš kasyklų, kurias kontroliuoja Kongo nereguliariųjų būrių vadai.
Labai neįprasta, kad taryba išleido įsakymą kitiems, o ne vyriausybėms. Kovos su korupcija organizacija „Global Witness“ pranešė, kad nutarimą taikyti sekėsi prastai, nes alavo pramonė savo veiksmų teisėtumą kontroliuoti ėmėsi be entuziazmo. Tačiau JT galbūt bent pradeda nebetikėti pasakomis, kad vyriausybės ir jų nurodymų klausantys žmonės yra vieninteliai veiksniai, lemiantys nacijų likimą.
________________________
*„Ending Wars, Consolidating Peace: Economic Perspectives“, red. M. Berdal ir A. Wennmann, IISS
