(H.Matulionytės pieš.)
Suirutę arabų pasaulyje su pasaulio ekonomikos padėtimi sieja sudėtinga priežasčių ir pasekmių grandinė.
Naftos barelio kainą lemia du veiksniai: pamatiniai pasiūlos ir paklausos dėsniai bei nuoga baimė. Libiją, kuri tarp naftos eksportuotojų pasaulyje užima 13 vietą, siaubiantis smurtas – tai abiejų dėsnių išbandymas. Dabar „Brent“ žaliavinės naftos barelio kaina siekia apie 115 JAV dolerių. Tačiau vasario 24 dieną ji beveik pasiekė 120 JAV dolerių, prekybininkams suvokus, kad gali tekti kurį laiką apsieiti be dalies arba viso Libijos eksporto – apie 1,4 mln. barelių per dieną (b/d), kurie atitinka apie 2 proc. pasaulio poreikių.
Maištininkams ir Muammaro Qaddafi pajėgoms rungiantis dėl vienintelio šalies ištekliaus kontrolės, situacija Libijoje niūri. Šalies rytuose esantį Bregos miestą, kuriame įsikūrusi „Sirte Oil Company“, kontroliuojančios pusės bent jau kovo pradžioje keitėsi ne vieną kartą. Dauguma naftos sektoriaus darbuotojų pabėgo, o gamyba nusmuko dviem trečdaliais. Maištininkai užėmė As Sidros, Bregos, Ras Lanufo, Tobruko ir Zuetinos uostus, per kuriuos drauge eksportuojama beveik 80 proc. Libijos naftos; du uostus jau susigrąžino pulkininko M. Qaddafi pajėgos. Maištininkai tebekontroliuoja – bent jau kai buvo rengiamas šis rašinys – didžiausią Afrikos naftos gręžinį „Sarir“, kuriame įprastai per dieną išgaunama apie 400 tūkst. barelių. Tačiau ar ilgai?
Naftos istorija išsiskiria konfliktais Artimuosiuose Rytuose, tiekimo sutrikimais ir pasauline recesija, įskaitant 1973 metų arabų naftos embargą, 1978-ųjų Irano revoliuciją ir 1990 metų Saddamo Husseino įsiveržimą į Kuveitą. Norint įvertinti šiandienos riziką, reikia atsakyti į tris klausimus. Ar labai naftos rinką pažeistų nutrūkęs tiekimas? Ar labai pasaulio ekonomika jautri staiga pašokusioms naftos kainoms? Ar blogiausiu atveju politikos strategams gerai seksis slopinti sukrėtimą? Panagrinėkime visus iš eilės.
Libijos rūpesčiai – tai tik rimčiausias pavyzdys, kaip neramumai arabų pasaulyje veikia pasaulines naftos rinkas. Kainos šoktelėjo, kai į gatves su ketinimais išvaryti prezidentą Hosni Mubaraką išėjo Egipto piliečiai. Egiptas naftą importuoja, bet jis yra gyvybiškai svarbus, nes didžiulius Persų įlankos naftos telkinius per Sueco kanalą ir SUMED vamzdyną sujungia su Europos rinkomis. Nors atrodė menkai tikėtina, kad protestuotojai nutrauks arba galėtų nutraukti naftos tiekimą, Kairo įvykių pakako, kad barelis pabrangtų daugiau kaip 5 JAV doleriais.
Neramumams išplitus ir pasiekus Bahreiną, Omaną bei Persijos įlanką, nerimas įgavo kitą atspalvį. Iš Šiaurės Afrikos pasaulis gauna 5 proc. naftos, tačiau iš Artimųjų Rytų – 30 proc. Be to, problemų apimtas Bahreinas prie pat Saudo Arabijos. Jos atsiliepia padėčiai rytinėse Saudo Arabijos provincijose, iš kur pasaulinės rinkos gauna daugybę naftos.
Taigi prekiautojai labiausiai nerimauja dėl Saudo Arabijos. Bet naftos prasme ši šalis taip pat yra didžiausia pasaulio viltis. Ji – vienintelė naftos tiekėja, turinti žymų rezervinį pajėgumą, kurį būtų galima greitai panaudoti naftos kainai pakilus per daug. Nors OPEC, kurioje Saudo Arabija turi didžiausią galią, tam ir įkurta, kad naftos kainos nebūtų per mažos, ji netrokšta, kad jos pasiektų tokį tašką, kai pasaulio ekonomikai būtų padaryta žala, ir naftos paklausa sumažėtų. 2008 metais kainoms staiga šoktelėjus, Saudo Arabija prabilo apie savo rezervinį pajėgumą. Pakraupusios naftos rinkos suabejojo, ir kainos vis tiek kilo pasiekdamos 145 JAV dolerius. Tačiau vėliau, antrojoje 2008 metų pusėje, nukritusią naftos kainą kreditų krizė ir turtingame pasaulyje dėl jos prasidėjusi recesija paaiškino tik iš dalies. Prisidėjo papildoma nafta iš Saudo Arabijos: beveik 2,5 mln. b/d prie jau tiekiamų 8,5 mln.
Dabar OPEC rezervinis pajėgumas yra nuo 6 mln. b/d (anot OPEC) iki 4–5 mln. b/d (anot analitikų); Saudo Arabijai iš jo tenka gal 3–3,5 mln. b/d. Per dešimt pastarųjų dienų naftos kaina nuo aukščiausio taško iš esmės nukrito dėl to, kad Saudo Arabija pranešė, jog kompensuodama eksporto iš Libijos trūkumą ji papildomai išgauna iki 600 tūkst. b/d. Šalis daug investavo į pajėgumo didinimą, o iki 2015 metų gręžiniams ir infrastruktūrai ketina skirti apie 100 mlrd. JAV dolerių. Be to, ji kur kas atviriau pasauliui parodė nuveiktus darbus. OPEC paskelbtas tikslas stabilizuoti naftos kainas priklauso nuo to, ar prekiautojai patikės, kad Saudo Arabija kainoms pakilus išties gali išgauti daugiau.
Tai kodėl prekiautojai tebesinervina? Nes ilgalaikės pasiūlos ir paklausos tendencijos jau buvo nepalankios, kai prisidėjo batais valdžią užmėtyti panorę arabų maištautojai. Prieš sukilimus „Brent“ žaliavinės naftos barelis buvo vertas beveik 100 JAV dolerių. Pasak Tarptautinės energetikos agentūros, pasaulinė paklausa 2010 metais ūgtelėjo įspūdingai – 2,7 mln. b/d. Atsigaunant turtingajam pasauliui ir augant paklausai Kinijoje bei likusioje Azijoje, šiais ir kitais metais ji turbūt ūgtels dar po 1,5 mln. b/d. OPEC nepriklausančių šalių išteklių grynasis augimas artimiausiais metais turėtų būti nereikšmingas.
Nors turtingasis pasaulis turi daug atsargų, kurių užtektų apie 50 dienų, neaišku, ar Saudo Arabija gali išgauti daug daugiau nei 2008 metais; be to, valstybiniai rezervai, kaip antai JAV Strateginis naftos rezervas, nafta irgi gali aprūpinti tik tam tikru ribotu greičiu.
Bruzdėjimams prasidėjus Alžyre ir sukėlus grėsmę šalies naftos pramonei, rezervinis pajėgumas būtų mažesnis nei 2008 metais. Tačiau nūnai paklausa daug didesnė, taigi rezervinis pajėgumas kaip jos dalis yra dar mažesnis (žr. 1 grafiką).
Dėl suvaržymų naftos rinkose kyla kitokių problemų. Saudo Arabijos nafta paprastai tirštesnė ir sieringesnė nei Libijos, kurią ji pakeis. Tirštesnė Saudo Arabijos žaliavinė nafta netiks girgždančioms senoms Europos naftos perdirbimo įmonėms, o kuro reglamentai šiame kontinente sieros turinį kontroliuoja griežčiausiai pasaulyje. Taigi naftą iš Persijos įlankos teks siųsti į Aziją, kurios naujesnės perdirbimo gamyklos yra pritaikytos įvairiausioms naftos rūšims. O Europa gaus Vakarų Afrikos naftą, kuri labai panaši į Libijos ir paprastai keliauja į Aziją.
Pablogėjus pasiūlai, galimybių gauti tokių pakaitų bus mažiau, taigi tiekimas strigs, trūks benzino, o įvairių žaliavinės naftos rūšių ir produktų kainos kils ir kils, netgi tebesant rezerviniam pajėgumui. Apie 15 JAV dolerių už barelį kainų skirtumas tarp tiksliau pasaulinę prekybą atspindinčios „Brent“ žaliavinės naftos kainos ir naftos kainų etaloną JAV atitinkančios „West Texas Intermediate“ – puikus pavyzdys, kaip vietinės pasiūlos ir paklausos tendencijos gali iškreipti naftos rinkas. Pasiūlai dar sumažėjus, kai kuriuose kraštuose nafta gali būti gerokai brangesnė nei kitur. Pasiūlos problemoms kritiškai paaštrėjus, naftos įmonės negi gali skelbti nenugalimos jėgos aplinkybes, padidindamos tikimybę naftos rinkoms apskritai žlugti, kaip 1978 metais.
Kol kas tai tolima perspektyva, o naftos kainos kilimas, regis, stabtelėjo. Esminis klausimas, kiek naftos neteksime ir kuriam laikui. Kai naftos rinkos veikia pasiūlai beveik siekiant ribą, netgi menkiausio papildomo sutrikimo poveikis esti neproporcingas. Antai vasario 26 dieną po teroristų išpuolio buvo uždaryta didžiausia Irako naftos perdirbimo įmonė. Dėl šios ir kitų atakų pasaulis gali prarasti dar 500 tūkst. b/d degalų atsargų. O jeigu ko nors verti naftos platformų reidai per ankstesnius rinkimus Nigerijoje, per kitus, balandžio mėnesį vyksiančius rinkimus gali kilti pavojus dar 1 mln. b/d iš Vakarų Afrikos. Tuo tarpu Saudo Arabija kol kas irgi nėra saugi. Nervinantis dėl kaimynų, šalies akcijų rinka kovo 1 dieną nusmuko 7 proc. – tai nerimastingas ženklas, rodantis nykstantį pasitikėjimą.
Pančiai pasauliui
Visa tai – tamsus debesis kitais atžvilgiais skaisčioje pasaulio ekonomikos padangėje. Augimui taip, kaip naftos šokas, pakenkti gali nedaug veiksnių. Kuras naudojamas visur, o paklausa yra gana nejautri. Naftos kainai šoktelėjus, vartotojai gali tik susitaikyti mažiau skirdami kitkam.
Taigi, ar labai pasaulio ekonomika jautri naftos kainai? Kol kas ir augimas, ir tikėtina žala atrodo kukliai; iš dalies dėl to, kad dauguma prognozuotojų šiais metais šiaip ar taip tikėjosi naftos kainos augimo. Nuo pernai metų pabaigos „Brent“ pabrango 23 JAV doleriais už barelį, arba apytikriai 25 proc., o „West Texas Intermediate“ – 10 JAV dolerių, arba 10 proc. TVF skaičiavimais žaliavinės naftos kainos ūgtelėjimas 10 proc. per metus iš pasaulinio BVP atima 0,2–0,3 proc. Tiesą sakant, žaliavinė nafta (naudojant kelių rūšių mišinį) dabar apie 10 proc. brangesnė nei TVF turėjo omenyje, kai sausio pabaigoje šiems metams numatė 4,4 proc. pasaulinį BVP augimą. Tai reikštų, kad dabar TVF numatytų apie 4,2 proc. augimą.
Ekonomistai nesitiki, kad pasikartos XX a. aštuntasis dešimtmetis, kai dėl naftos kainų augimo turtingajame pasaulyje įsivyravo „stagfliacija“. Vyriausiasis TVF ekonomistas Olivieris Blanchardas ir Jordi Galí iš Barselonoje įsikūrusio „Centre de Recerca en Economia Internacional“ pažymi, kad du neseniai užfiksuoti naftos kainų augimo atvejai – vienas prasidėjęs 1999, o kitas 2002 metais – buvo tokio pat masto kaip ir anais neramiais laikais. Tačiau poveikis infliacijai ir nedarbui turtingajame pasaulyje buvo kur kas mažesnis: antai JAV infliacija vidutiniškai ūgtelėjo tik 0,7 procentinio punkto, kai dėl XX a. aštuntojo dešimtmečio sukrėtimų per dvejus paskesnius metus ji pakilo 4,5 punkto.
Dabar turtingasis pasaulis mažiau pažeidžiamas, nes gerokai sumažino vienam produkcijos vienetui tenkančios naftos kiekį. 2009 metais JAV ūkis realiai buvo daugiau kaip dvigubai didesnis nei 1980 metais. Tačiau per tą laiką naftos vartojimas JAV išaugo tik šiek tiek: nuo 17,4 mln. iki 17,8 mln. b/d. O Europa 2009 metais naftos suvartojo netgi mažiau nei 1980 metais, nors ūkis paaugo.
Pasitarnauti galėjo ir kiti veiksniai. Sutrikęs tiekimas didesnį infliacijos augimą ir produkcijos smukimą lemia, kai atlyginimai yra fiksuoti. Taigi sukrėtimų naftos rinkoje poveikis nūnai mažesnis, nes turtingose šalyse darbo rinkos nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio pasidarė daug lankstesnės.
Staiga pašokusias kainas skaudžiau gali pajusti kylantys ūkiai, nes juose vienam produkcijos vienetui pagaminti reikia daugiau naftos nei turtingose šalyse (žr. 2 grafiką). Nors JAV ūkis apie triskart didesnis už Kinijos, naftos jame suvartojama tik truputį daugiau kaip dukart nei Kinijoje. Tačiau, augant gamybos efektyvumui ir didesnę ūkio dalį užimant mažiau energijos reikalaujantiems paslaugų sektoriams, naftos vartojimo intensyvumas pastaraisiais metais mažėjo ir kylančiose šalyse. Taigi net šias šalis naftos sektoriaus sukrėtimai pažeis menkiau nei kadaise.
Tarp turtingų ūkių JAV dažniausiai patiria didžiausią staigų poveikį, nes šiam ūkiui reikia gana daug energijos, o maži benzino mokesčiai žaliavinės naftos ir benzino kainas atskiria labai nedideliu pleištu. „Goldman Sachs“ vertinimu, kainų augimas 10 proc. po metų BVP sumažina 0,2 proc., o po dvejų 0,4 proc.
Europoje poveikį slopina mažesnė energijos paklausa ir didesni mokesčiai. Europos centrinio banko (ECB) duomenimis, euro zonoje akcizas ir PVM sudaro apie 60 proc. benzino ir 52 proc. dyzelino kainos.
Kylančioje Azijoje sudėtingiau. Nors jos ūkiai vartoja daugiau naftos, keli taip pat eksportuoja ją patys, o daugelis subsidijuoja degalus, ribodami poveikį vartotojams. Tailandas dyzelino kainą nusprendė iki balandžio išlaikyti mažesnę kaip 30 batų (apie 1 JAV doleris) už litrą; be vasario 24 dieną padidintos subsidijos, jis kainuotų 34 batus. „Citigroup“ vertinimu, kaskart naftos kainai paaugus 10 JAV dolerių, valstybinėms nafta prekiaujančioms Indijos įmonėms tai kainuoja 0,5 proc. BVP ekvivalentą, o pusę poveikio sugeria biudžetas. Viename TVF darbuotojų tyrime suskaičiuota, kad kylančios ir besivystančios šalys 2010 metais degalų subsidijoms išleido apie 250 mlrd. JAV dolerių.
Laisvesnė ar griežtesnė?
Ko ekonomikai apsaugoti gali imtis centriniai bankai? Naftą importuojančioms šalims didesnės jos kainos it mokestis, taigi reikėtų laisvinti pinigų politiką. Bet dėl didesnių kainų auga infliacija, o tai reikalauja griežtinimo. Vienkartinis kainų ūgtelėjimas nepaskatintų ilgalaikio infliacijos augimo, nebent dėl to įmonės ir darbuotojai pradėtų tikėtis infliacijos, nes tuomet ji gali prasidėti vien dėl tokių lūkesčių. XX a. aštuntojo dešimtmečio sukrėtimai dėl naftos kainų gana greitai prisidėjo prie didesnės infliacijos. Norint užgniaužti infliacinį poveikį, centriniams bankams teko imtis griežtų žygių.
Pastaraisiais metais, kai infliacijos lūkesčiai stabilesni, centriniai bankai į didesnes naftos kainas reagavo nuosaikiau. Tačiau 2008 metų liepą ECB padidino trumpalaikes palūkanų normas, nes baiminosi, kad išaugusi bendroji infliacija prisidės prie atlyginimų-kainų spiralės. Žvelgiant atgal, tai buvo klaida. Pasaulio ekonomika jau lėtėjo, o per ateinančius metus euro zonoje ryškiai sumažėjo ir bendroji, ir grynoji (be energijos) infliacija. Nors JAV Federalinis rezervas griežtinimo priemonių nesiėmė, apie tokią galimybę jis užsiminė, ir rinkas tai (klaidingai) paskatino tikėtis didesnių normų. Gali būti, kad tokie kovingi signalai prisidėjo prie jau ir taip mažėjančio ekonominio aktyvumo.
Šiais metais jų reakcija turbūt bus švelnesnė. JAV ir Europoje nedarbas didesnis nei 2008 metais, o pagrindinė infliacija mažesnė (išskyrus Didžiąją Britaniją). Vasario 25 dieną Čikagos universitete vykusiame forume Europos ir JAV centrinių bankų pareigūnai parodė esą pasirengę nieko nedaryti, jei nebus didesnės infliacijos lūkesčių. Kovo 1 dieną Federalinio rezervo pirmininkas Benas Bernanke sakė, kad neseniai paaugusios prekių kainos turbūt „tik paskatins laikiną ir gana kuklų [infliacijos] augimą“.
Daugelis kylančių ūkių rizikuoja labiau. Tie ūkiai jau dirba ties galimybių riba, o juose ūgtelėjo ir bendroji, ir grynoji infliacija: Kinijoje infliacija sausį siekė 4,9 proc. gerokai viršydama oficialų 4 proc. tikslą, o Indijoje viršijo 9 proc. Dėl išaugusios energijos kainos infliacija kylančiuose ūkiuose gali aukštyn šauti staigiau, nes daugelyje daro didesnę įtaką vartotojų krepšeliams: 15,2 proc. Indonezijoje, 14,2 proc. Indijoje ir 13,8 proc. Malaizijoje, palyginti su apytikriai 9 proc. JAV. Be to, daug energijos sunaudojama maistui gaminti, o tai dar svaresnė sritis.
Šių šalių pinigų politika taip pat buvo gana laisva; reali trumpalaikių palūkanų norma daugelyje (pagal kai kuriuos matus įskaitant ir Kiniją) buvo neigiama. Johanna Chua iš „Citigroup“ mano, kad pinigų politikos sąlygos, įskaitant ir palūkanų normas, ir valiutų kursus, o Kinijos atveju ir kreditų augimą, Azijoje jau sugriežtėjo, bet ir Kinijoje, ir Indijoje jas reikia griežtinti dar labiau.
Naftos kainos augimo priežastis tokia pat svarbi kaip dydis. Didesnės paklausos kilsteltos kainos ne tokios pavojingos, kaip pasiūlos suvaržymai, nes pirmosios rodo, kad pasaulio ekonomika funkcionuoja kaip dera. Jei spartus augimas reiškia, kad Kinija ir Indija importuoja daugiau naftos, kitų dalykų jos turbūt irgi importuoja daugiau, taigi lėčiau augantiems naftos vartotojams tenka mažesnis smūgis.
Bet nesvarbu, ar naftos kaina auga dėl paklausos, ar pasiūlos, jai pašokus gana aukštai žala gali būti didžiulė. Tokią staigią reakciją ekonomistai vadina „netiesiškumais“ ir teigia, kad, kainai augant gana sparčiai, vartotojai ir įmonės mažina išlaidas ir investicinius planus; dažnai dėl to, kad kainų kitimą skatina kiti pasitikėjimo nepridedantys veiksniai, kaip antai išplitę neramumai Artimuosiuose Rytuose. Jei būtų nuversta dar viena arabų šalies vyriausybė, o naftos kainą tai pakeltų iki daugiau nei 150 JAV dolerių, poveikis ekonomikai beveik neabejotinai būtų didesnis nei 0,5–1 proc. BVP, kurį rodo paprasta ekstrapoliacija.
Jamesas Hamiltonas iš Kalifornijos universiteto San Diege nustatė, kad nuo XIX a. pabaigos buvo ne vienas laikotarpis, kai staigus naftos arba benzino kainos augimas JAV sutapo su recesija. Dažnai tai lemdavo ne nutrūkęs tiekimas, bet augant paklausai nereaguojanti pasiūla. Regis, tai paaiškina 2008 metų viduryje 140 JAV dolerių viršijusią kainą. Nors finansų krizė buvo pagrindinė pastarosios recesijos priežastis, J. Hamiltonas tvirtina, kad nafta paaiškina, kodėl ūkis trauktis pradėjo dar nepasiekus kritinio krizės taško rudenį. Robertas McNally iš konsultacijų įmonės „Rapidan Group“ sutinka tvirtindamas, kad benzino kainai viršijus 3 JAV dolerių už galoną (žr. 3 grafiką) JAV vartotojų pasitikėjimas staigiai nusmuko. Dabar, po didžiausio augimo per vieną savaitę nuo 2005 metais siautėjusio Katrinos uragano, kaina siekia 3,38 JAV dolerio.
Net jei neramumai pasiūlos nepaveiks, gali būti tik laiko klausimas, kada kainos gerokai išaugs. Vėl nuosekliai ryškėja varomosios jėgos, kurios naftos kainą į padanges kėlė 2008 metais. Pasiūla ne itin didėja, o pasaulinė paklausa, pernai vėl pasiekusi priešrecesinį piką, sparčiai auga.
Turėdamos pakankamai laiko turtingosios šalys prie didesnių kainų turėtų prisitaikyti. Jimas Burkhardas iš konsultacijų įmonės „IHS Cera“ pažymi, kad naftos paklausa EBPO šalyse piką pasiekė 2005 metais, o vėliau mažėjo, reaguojant į kylančias kainas. Jungtinėse Valstijose benzino paklausos augimą apribojo vartotojų perėjimas prie efektyviau degalus vartojančio transporto, įsipareigojimai dėl etanolio ir aukštesni degalų taupymo standartai. Be to, didesnė pasaulinė kaina leido JAV ir kitur panaudoti naujus šaltinius, kuriuos anksčiau eksploatuoti buvo per brangu.
Tačiau šioms tendencijoms prireiks ne vienų metų, kol jos reikšmingai sumažins paklausą ir padidins pasiūlą. O pasaulis daug laiko gal ir neturi. „Istorikai 2008 metus vertins kaip pirmą atvejį, kai mūsų laikais rezervinis pajėgumas išseko be karo Persijos įlankoje, o OPEC nepavyko apriboti kainų, – sako R. McNally. – Galų gale šis scenarijus pasikartos. Jei OPEC nebesukontroliuoja rinkos, kainoms teks svyruoti daug labiau.“
