Ar mums gresia badas?
Pasaulyje gyvena beveik 7 mlrd. žmonių. Iki 2050 metų jų skaičius viršys 9 mlrd. Johnas Parkeris klausia, ar visiems pakaks maisto.
Brodbalko laukas, kurio plotas 1,6 hektaro, plyti Rothamstedo ūkio centre, apie 40 km į šiaurę nuo Londono. 1847 metais ūkio įkūrėjas seras Johnas Lawesas apie tenykštę dirvą kalbėjo, kad tai sunkus priemolis ant kreidingų sluoksnių, o gausiai patręšus jame gerai derėtų kviečiai. Regis, 2010 metų derlius jo vertinimo nepateisino. Lauko centre kviečiai vešlūs – 10 tonų iš hektaro, o tai vienas geriausių rezultatų pasaulyje, kai kalbama apie komercinę augalininkystę. Tačiau vakariniame pakraštyje, netoli dvaro, hektaras duoda tik 4–5 tonas, o kiti, labiau išstypę augalai, teduoda 1–2 tonas.
Brodbalkas – ne eilinis laukas. 1843-iųjų rudenį jame buvo pasėti pirmieji eksperimentiniai žieminiai kviečiai, o pastaruosius 166 metus laukas, priklausantis Rothamstedo tyrimų stočiai, buvo ilgiausio pasaulyje nepertraukiamo žemės ūkio eksperimento poligonas. Dabar įvairiose lauko dalyse sėjama taikant skirtingas metodikas, taigi Brodbalkas – tai viso pasaulio ūkininkavimo tradicijų miniatiūra.
Toną iš hektaro duodantys kviečiai – tarsi Afrikos laukas, ir priežastis ta pati: šie javai nematė nei trąšų, nei pesticidų, nei jokių kitų priemonių. Kartais manoma, kad už mažą derlių tam tikra prasme atsakingi patys Afrikos ūkininkai, bet kaltos jų turimos priemonės. Su tokiomis pat priemonėmis Europos ir Amerikos ūkininkai sulaukia tokių pat rezultatų.
Kviečiai, duodantys 4–5 tonas iš hektaro, iš esmės atitinka Žaliosios revoliucijos laikus, kai XX a. aštuntajame dešimtmetyje per pasaulį nuvilnijo žemės ūkio veiklos pokyčiai. Naudoti herbicidai ir šiek tiek trąšų, bet ne pagal naujausius žemės ūkio standartus. Be to, tai ne derlingiausia pusiau žemaūgių kviečių atmaina. Taip javai auginami Indijos subkontinente ir Argentinoje.
Nepaprasti rezultatai centriniame lauke gaunami naudojant geriausius augalus, trąšas, fungicidus ir ūkininkavimo metodus. Derlius pranoksta nacionalinį Didžiosios Britanijos vidurkį, ir geriau turbūt neįmanoma.
Pasėtos dvejonės
Tačiau Brodbalko laukas rodo dar kai ką. Pirmajame grafike matome, kaip nuo pat pradžių jame kito derlingumas ir kaip, kartais gana staiga, išsiskyrė trys skirtingi kviečių auginimo būdai – afrikietiškas, Žaliosios revoliucijos ir šiuolaikinis: iš pradžių XX a. septintajame dešimtmetyje, atsiradus naujiems herbicidams su Žaliosios revoliucijos kviečiais, o vėliau, XX a. devintajame dešimtmetyje, pasirodžius naujiems fungicidams ir pusiau žemaūgėms atmainoms. Tačiau neramu, kad pastaruosius 15 metų našiausių kviečių atmainų derlius Brodbalke nebekinta arba netgi smuktelėjo. Baiminamasi, kad ir šiuo atveju Brodbalkas yra situaciją atspindinti miniatiūra.
2011 metų pradžioje maisto pramonę apėmė krizė. Pasaulinės maisto kainos prašoko 2008-ųjų pradžios piką (žr. 2 grafiką). Tada nuskurdo šimtai milijonų žmonių, maištai dėl maisto drebino tuzinų besivystančių šalių vyriausybes, eksportuotojos draudė javus parduoti užsieniečiams, o turtingoms grūdus importuojančioms tautoms „grobiant žemę“ vargingose žemės ūkio šalyse kilo keblių klausimų, kaip geriausia padėti vargšams.
Lygiai kaip 2007–2008 metais, šį kartą irgi buvo eksporto draudimų, maisto maištų, paniško pirkimo ir neeilinių kainų kontrolės priemonių. Pasaulio rinkas bangomis krečia baimė, kad sausra gali sunaikinti kviečių pasėlius Kinijoje – didžiausius pasaulyje. Nepasitenkinimas augančiomis duonos kainomis prisidėjo prie visuotinių sukilimų Artimuosiuose Rytuose. Tiedu laikotarpiai nėra identiški, bet žemės ūkyje per mažiau kaip ketverius metus dukart staigiai šoko kainos, ir tai rodo, kad pasaulio maisto grandine žvangina kažkas rimto.
Maisto pramonė papildomo dėmesio sulaukė ir dėl kitų priežasčių. Metų metus laidos apie maisto ruošimą buvo tarp populiariausių televizijos programų anglakalbėse šalyse. Tai gali rodyti sveiką domėjimąsi maistu, bet gali ir nerodyti. Istorikas Livijus manė, kad Romos imperija irti pradėjo virėjams tapus žvaigždėmis.
Aštuonių didžiausių pramoninių šalių (G8) susitikime 2009 metais susirinkę lyderiai tarp pagrindinių prioritetų maistą įrašė greta pasaulio finansų krizės žadėdami per trejus metus žemės ūkiui surasti 20 mlrd. JAV dolerių. Šiais metais dabartinis Didžiojo dvidešimtuko (G20) pirmininkas, Prancūzijos vadovas Nicolas Sarkozy, nori maistui skirti visišką pirmenybę. Turtingiausia pasaulio labdaros organizacija „Gates Foundation“, kuri anksčiau dėmesį skyrė sveikatai ir plėtrai apskritai, pradėjo daugiau dėmesio skirti pasauliui išmaitinti. Praėjusį mėnesį vykusiame Pasaulio ekonomikos forume, kuris Davose subūrė verslininkus ir politikos strategus, 17 pasaulinių kompanijų pristatė, jų žodžiais, „naują žemės ūkio viziją“, žadėdamos stengtis paremti rinkas smulkiesiems ūkiams; tai rodo privačiajame sektoriuje kylantį nerimą.
Ar bus ką valgyti pietums?
Dalis šio viešojo ir politinio dėmesio – pavieniai atvejai, bet jis pateisinamas. Pigaus maisto laikai baigėsi. Susijungė keli veiksniai – auganti paklausa Indijoje ir Kinijoje, dažniau už kruopas vartojama mėsa ir daržovės, vis dažniau kurui vartojami kukurūzai ir pokyčiai ne žemės ūkio sektoriuje, kaip antai nusmukęs dolerio kursas; ir dėl šių veiksnių baigėsi nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios trukęs laikotarpis, kai reali pagrindinių grūdinių kultūrų (ryžių, kviečių ir kukurūzų) kaina metai po metų mažėjo.
Tai sukrėtė. XX a. paskutiniame dešimtmetyje atrodė išsisprendusios beveik visos žemės ūkio problemos. Derlius augo, kenkėjus pavykdavo suvaldyti, o trąšos praturtindavo nualintą dirvą. Gamtos mokslų srityje mokslininkai tyrimams mieliau rinkdavosi jau ne augalus, o, tarkime, ŽIV ir AIDS.
Pigaus maisto laikų pabaiga sutapo su augančiu nerimu, kaip reikės išmaitinti pasaulį. Prognozuojama, kad ateinant 2012 metams pasaulyje jau bus 7 mlrd. gyventojų, ir tai kelia baimę dėl galimos Malthuso katastrofos. Augant kainoms vėl nuskurdo milijonai žmonių, daugiau kaip pusę pajamų išleidžiančių maistui. 2007–2008 metais staiga padaugėjo žmonių, kurie yra už skurdo ribos (1,25 dolerio per dieną), nors XX a. paskutiniame dešimtmetyje jų skaičius nuolat mažėjo. Tai reikštų, kad pasaulis jau nebegali išmaitinti dabartinio gyventojų skaičiaus, nekalbant apie 2050 metais numatomus 9 mlrd. Nerimą didina klimato kaita, kurią žemės ūkis ne tik skatina, bet ir nuo jos nukenčia. Tai kaip pasaulis suksis keturis ateinančius dešimtmečius?
Pateikti tiesų techninį arba biologinį atsakymą neįmanoma, nes maistas – gyvenimo pagrindas. Majų mite apie pasaulio sukūrimą pirmieji žmonės buvo sukurti iš kukurūzų tešlos. Centrinėje vakarų Indijoje vartojamos marati kalbos slengu žmogus iš gatvės vadinamas „skrudinta duona“ pagal mėgstamą darbininkų užkandį.
Dėl ypatingos maisto svarbos iš žemės ūkio tikimasi daugiau nei iš bet kurios kitos ūkinės veiklos ir jam keliami keli konkuruojantys ir iš dalies sutampantys tikslai, kurie ilgainiui keičiasi ir įvairiose vietose skiriasi. Pasaulis tikisi, kad ūkininkai ne vien gamins maistą. Be to, žemės ūkis yra esminis mažinant badą ir daugeliui žmonių yra pagrindinis būdas išvengti skurdo. Turbūt maistas yra svarbiausias pavienis veiksnys, darantis įtaką žmonių sveikatai, nors vargingose šalyse visiškai kitaip nei turtingose, kur nūnai rimta problema – nutukimas. Be to, maistas – vienas iš nedaugelio vargingiausiems prieinamų malonumų. Didžiausio Pietų Amerikos miesto San Paulo lindynių kvartaluose (favelas) kuriasi vis daugiau picą išsinešti siūlančių užeigų, nes, norėdamos pažymėti ypatingas progas šeimos, kurios dažnai neturi normalių virtuvių, mėgsta užsisakyti picą į namus.
Turtingojo ir vargingojo pasaulių tikslai itin nesuderinami, taigi nekeista, kad prasidėjus maisto krizei pagrindinė problema nušviečiama prieštaringai, o pasiūlymai ją spręsti radikaliai skiriasi. Vienai grupei svarbiausia išmaitinti gausėjančias pasaulio gyventojų gretas. Ji tvirtina, kad dėl didelių ir nepastovių kainų tai padaryti bus sunkiau ir kad reikia labiau stengtis, jog atsargos vargingose šalyse didėtų plintant šiuolaikiškiems ūkininkavimo būdams, atliekant augalų tyrimus ir perdirbant maistą. Šios grupės nariai – maisto pramonės įmonės, augalininkai ir tarptautinės plėtros agentūros. Žaliąją revoliuciją jie laiko stulbinama sėkme ir pageidautų antros tokios.
Alternatyvus požiūris į šiuolaikinę maisto pramonę yra skeptiškas arba netgi absoliučiai priešiškas. Ši grupė įtakinga tarp nevyriausybinių organizacijų ir kai kurių vartotojų, jai labiau rūpi turtingesnių šalių maisto problemos, kaip antai gyvūnų gerovė ir nutukimas. Ji tvirtina, kad šiuolaikinio žemės ūkio produktas – beskonis, nepakankamai maistingas ir aplinkai itin kenksmingas maistas. Jos manymu, Žalioji revoliucija – nesėkmė, kuri aplinkai pakenkė labiau ir naudos davė mažiau nei tikėtasi. Šias pažiūras remianti įtakinga knyga, Michaelo Pollano „The Omnivore’s Dilemma“ („Visaėdžio dilema“), prasideda klausimu: „Ką valgyti pietums?“ O nerimaujantys dėl aprūpinimo maistu svarsto: „Ar bus ką valgyti pietums?“
Šiame straipsnyje svarbiausios – 9 mlrd. išmaitinimo problemos. Taigi svaresne laikoma pirmosios grupės nuomonė. 2050 metais pasaulį išmaitinti bus sunku, ir nieko nekeisdamas to nepadarysi. Reikia spręsti tokias problemas, kaip didinti pagrindinių pasėlių derlių, plėsti žemės sklypus, naudoti trąšas bei pesticidus, keisti biokuro politiką. Nors šiuolaikinio žemės ūkio kritikų nerimą galima suprasti, prieštarauti intensyviam ūkininkavimui sau gali leisti tik turtingieji. Tradicinis ir ekologiškas ūkininkavimas europiečius ir amerikiečius išmaitintų. Pasaulio – ne.
