Ryžtuosi naiviam komentarui. Naivumas pokomunistiniuose Rytuose visada bus atpažintas tekstuose apie sąžiningumą, fair play – garbingą žaidimą, gebėjimą iš principo laikytis taisyklių. Kodėl vakariečiai, ypač jauni amerikiečiai, neretai atrodo naivūs kietiems cinikams iš posovietinės erdvės? Todėl, jog galvoja, kad tikrovės reiškiniai yra tokie, kokius liudija tariami žodžiai. Jie nesupranta ezopinės kalbos, neįkanda sovietinių anekdotų ir ironijos; jie nėra pakankamai gyvenimo išmokyti, kad tai, ką tau kitas į akis sako, dar nereiškia, kad tikrai yra. Jie nepratę bendrauti su dezintegruotos asmenybės tipu, gebančiu rinktis kaukes ir vaidmenis, priklausomai nuo situacijos ir tikėtinos naudos. Gink Dieve, nebandau idealizuoti „vakariečių“, tačiau drįstu teigti, kad yra svarbių kasdienio elgesio skirtumų, mus skiriančių nuo jų.
Noras prisidėti prie svarstymų apie plagijavimą kilo bernardinuose.lt perskaičius Kęsto Kirtiklio straipsnį Plagiato kultūra. Autoriaus mintys, su kuriomis didesne dalimi tenka liūdnai sutikti, mane sugrąžino prie ankstesnių Andriaus Navicko samprotavimų ir minčių, kurias rutuliojau IQ komentare Tylos byla. Į K. Kirtiklio klausimą mokslo istorikams, ar Lietuvoje kada nors požiūris į plagiatą buvo išties griežtas, aš nesiimsiu atsakinėti, bet teigčiau, kad nuo to laiko, kai 1582 metais Motiejus Stryjkowskis apkaltino savo buvusį vadą Aleksandrą Guagninį nugvelbus jo kronikos rankraštį ir savo vardu išspausdinus Krokuvoje, vienokių ar kitokių raštingų, bet abejotino sąžiningumo autorių skandalų kildavo. Įtarimai ir kaltinimai plagiatu, dar dažnesni kompiliacijos atvejai nuolat buvo svarstomi, atsispindėjo amžininkų piešiamuose netobuluose reputacijos veidrodžiuose. Tad požiūris niekada nebuvo itin griežtas. Jis priklausė nuo garbingo žaidimo paklausos, nuo duoto žodžio vertės kaitos. Kas šiandien atsakys, ar kada nors Lietuvoje buvo labai griežtas požiūris į įstatymų laužymą, taisyklių nesilaikymą, kontrabandą ar vengimą mokėti mokesčius? Žinome, kad tą sąžiningumo ar gyvenimo pagal dekalogo principus kreivę laikas keitė, bet nesame pajėgūs rišliai ir įtikinamai aprašyti, kaip keitėsi. Nebent tvirtai pasakytume, kad atlaikyti sovietmetį padėjo tik sisteminis melas, prisitaikymas, apsimetinėjimas, klasta – kaip atsakymas į masinį terorą, pirmiausia išnaikinusį geriausius.
Žinoma, globaliame IT ir masinio paviršutinio raštingumo amžiuje, kuris pas mus sutampa su posovietiniu moralinio jautrumo nuopuoliu, kopijuoti, plagijuoti, pasisavinti idėjas, nutylėti prieš tai buvusius atradimus ir įžvalgas, keliskart parduoti savo rašinius kaip originalius nenurodant nei pirmtakų, nei savo ankstesnių publikacijų, yra gundančiai lengva. Žinoma, nesunku kaltinti in corpore visą akademinę aplinką (nedrįstu sakyti „bendruomenę“, nes jos kaip ir nėra), kad ji nepratusi guglinti plagiatų. Kaltumo prezumpcijos nuotaikos studijose irgi nėra išsigelbėjimas. Gal artėjanti plagiatų prevencijos kompiuterinių programų era leis perkelti įtarumą ant mašinų pečių tikint, kad dėstytojai vis tiek pirmiausia rūpinsis nuoširdžiai dalytis savo patirtimi, žiniomis ir tyrimų rezultatais, o ne įtariai gaudys nusidėjėlius. Net nuolat stebint, kaip masiškėjant studentų auditorijoms silpsta bendras gebėjimas testuoti sąžiningumą, vis vien galima matyti pastangas stabdyti kompiliacijos požymių turinčias disertacijas, ugdyti – net pakliūvant į klampias moralizavimo pievas – sąžiningumo, padoraus varžymosi, tam tikro žaidimo pagal taisykles džiugesio jausmus. Čia net nebandant idealizuoti padėties pridėčiau elementarų pavydą ir pagiežą: konkurentai dėl savo asmeninių motyvų ir psichologinių polinkių pirmiausia puls atskleidinėti (kartais ir su perdėtais kaltinimais) kitų plagijavimo nuodėmes. Tad rodyčiau ne į pusiau tuščią, o į pusiau pilną stiklinę.
Pragmatiškas fair play aiškinimas dar nėra išsemtas – geriausia ilgo nuotolio strategija yra tiesiog sąžiningas idealizmas. Tačiau trumpalaikio geistino rezultato siekimas visada gundys lengviausiai prieinamas priemones. Bet dar svarbiau yra moralizuojančios kultūros likimas. Čia vietoj teorinių išvedžiojimų papasakosiu bent kelių dešimčių asmenų prisimenamą istoriją. Tai nutiko prieš kokią dešimtį metų. Vytauto Didžiojo universiteto Teisės institutas, siekdamas integruotis į pasaulinius teisės studijų tinklus, inicijavo visiškai atskiro etikos kodekso svarstymus. Tuometis instituto direktorius dr. Tadas Klimas, baigęs gerus JAV universitetus, tiesiog pasirėmė tenykščių teisės mokyklų patirtimi ir įdėjo į projektą straipsnį, kad teisės studentas, matydamas savo kolegą nusirašinėjantį, privalo nedelsiant pranešti dėstytojui. Patikėsite ar ne, bet svarstant etikos kodekso projektą VDU senate kilo didelis šurmulys. Jo esmę išduoda vieno garbaus amžiaus profesoriaus nuoširdi reakcija: Ką, mes čia ugdysime skundikus?… Neužmiršiu T. Klimo veido ir akių tuo metu, kai jis nuoširdžiai nustebęs ir pasipiktinęs atrėžė: Ar jūs suprantate, kad mes rengiame teisininkus?… Ar reikia interpretacijų ir paaiškinimų?
Naivūs tie amerikiečiai. Tačiau plagiato kultūros raidos negalima atskirti nuo bendro trumparegiško nesąžiningumo. Rezultatas bet kokia kaina – šis orientyras pradeda daugelio gyvenimo kelią. Tada net menkas tikslas pateisina visas priemones. Kiek kainuoja visuotinis nepasitikėjimas viskuo ir vieni kitais? Atsakyčiau: visą mūsų ateitį.
