Jaunųjų kūryboje psichologinių portretų nėra: Egidijus Petraitis. Iš serijos „Squat London“, 2009–2010.
Vieno darbščiausių ir nuosekliausių Lietuvos fotografijos kritikų Skirmanto Valiulio pasitraukimas anapilin tarsi atvėrė akis: lietuvių fotografijos scenoje jau karaliauja nauji veidai. Ar sugebės ši karta rasti bendrą kalbą su pasaulio dėmesio išlepintais gyvaisiais klasikais?
Vienas Lietuvos fotografijos mohikanų, Lietuvos fotomenininkų sąjungos įkūrėjas ir ilgametis pirmininkas Antanas Sutkus jau bene dešimtmetį aktyviai nebefotografuoja, tačiau keliauja po pasaulį su asmeninėmis parodomis. Jis pamena, jog sovietmečiu su bendraminčiais Aleksandru Macijausku, Romualdu Požerskiu ir Romualdu Rakausku laikėsi muškietininkų šūkio „vienas už visus ir visi už vieną“. Taip surėmę pečius jie stengėsi įtikinti pasaulį, kad lietuvių fotografija skiriasi nuo sovietinės, kad vadovaujasi kitokiais principais. A. Sutkus didžiuojasi, jog tuometė „gyvenimiškoji“ Lietuvos fotografijos mokykla padarė didžiulę įtaką ne tik visam sovietiniam Rytų blokui, bet ir vakarietiškajai Europai. Tai esą geriausiai įrodo visame pasaulyje teberengiamos vyresniosios lietuvių fotografų kartos kūrybos parodos, kuriose rodomos kone prieš tris dešimtmečius sukurtos nuotraukos.
Šiuo metu festivalio Nevados dykumoje nuotraukų ciklą „Degantis žmogus“ pristatantis, parodoms Odesoje ir Maskvoje besirengiantis Romualdas Požerskis primena, jog praėjusio amžiaus 7–9 dešimtmečių politinis ir socialinis klimatas nebuvo palankus kūrybingiems žmonėms, tačiau jo kartos fotografai ne tik nešė žinią pasauliui, jog Lietuva tebėra gyva istorija ir tradicijomis, bet ir formavo ryškų Lietuvos įvaizdį.
Kartu su R. Požerskiu legendinių „Žalgirio“ vyrų nuotraukų albumą dabar rengiantis Romualdas Rakauskas pastebi, jog jie Lietuvos fotografijos pamatus ėmė kloti iš nieko, neturėdami ne tik jokio specifinio išsilavinimo, bet ir patys būdami paprasčiausiais kaimietukais. It Kristijono Donelaičio „Metų“ personažai būrai jie kūrė Lietuvos fotografiją pagal jiems suprantamus vertybinius principus, galbūt todėl tėvynės sąvoka jiems buvusi tokia svarbi.
2010 metais išleidęs fotoalbumą „Ratas“ ir sudaręs japono Toshiki Ozawos nuotraukų knygą „Pastelinės spalvos“, Aleksandras Macijauskas prisimena, kokiomis sąlygomis prieš keturis dešimtmečius Kaune (o tuo pat metu A. Sutkus Vilniuje) kūrė fotografijos meno bazę. „Menkiausias oro pagadinimas sulaukdavo bausmės“, – šypsodamasis to meto atmosferą nusakė fotografas.
Krūmams nebėra vietos?
A. Macijauskas atkreipia dėmesį, kad dabartinė jaunųjų fotografų karta išaugo jau kitomis sąlygomis. Bet, anot gyvojo klasiko, gyvendami materialiai aprūpintame pasaulyje jaunieji nebejaučia socialinių problematikos niuansų.
„Ąžuolynui užaugus ir įsišaknijus, mažesniems medeliams ir krūmams vietos paprasčiausiai nebelieka“, – atsako R. Požerskis, paklaustas, koks vyresniosios lietuvių fotografų kartos santykis su jaunimu.
Nors technologinis progresas šiandien fotografavimo procesą daugeliu atžvilgių palengvina, tai, pasak R. Požerskio, netampa naujosios kartos privalumu ir jai vis viena perdėm sudėtinga konkuruoti su vyresniaisiais. Pastarųjų dėmesio centre visuomet buvo šviesos harmonija, formos ir turinio vienybė, todėl šiandienė fotografija esą labiau panašesnė į mėgėjišką nei į profesionaliąją.
Kartų konfliktą Lietuvos fotografijoje R. Rakauskas mato kaip natūralų, pagal gamtos dėsnius besivystantį reiškinį. Su metais augant ir bręstant keičiasi požiūris, įgyjama daugiau patirties, todėl visi šie pokyčiai neišvengiamai atsispindi ir kūryboje.
Anot A. Sutkaus, didžiausias pavojus menui iškyla, kai jis ima pataikauti madoms. Klasiko teigimu, noras neatsilikti nuo vyraujančių tendencijų jaunuosius mūsų fotografus suvienodina, jie išbarsto savitumą, pagal kurį jų nuotraukos būtų atpažįstamos ir įdomios pasauliui.
R. Požerskio pastebėjimu, šiandien kone 80 proc. autorių orientuojasi į estetinius dalykus – šešėlius ir atspindžius, o socialinės problematikos nebėra. A. Sutkus priduria: fundamentalūs žmogaus gyvenimo taškai – gimimas, mirtis, meilė ar neapykanta – nebėra jaunosios kartos susidomėjimo centre, nors būtent šie simboliniai motyvai buvo vyresniosios kartos fotografų, kūrusių psichologinius portretus, didžiausia aistra.
Jausmus – į užkulisius
Vienas geriausių dabarties jaunosios kartos fotografijos kūrėjų Tomas Pabedinskas nemato jokios priešpriešos: anksčiau bandyta atsispirti sovietinei ideologijai, dabar ne mažiau jaudina prieš komercinę globalią kultūrą neatsilaikančio ir net nebandančio to daryti žmogaus atvaizdai.
„Kintant gyvenimui, keičiasi ir temos, o kartu su jomis – ir vaizdinė fotografijos kalba, forma. Kažin ar šią kaitą galima vertinti fotografijos natūralumo požiūriu. Fotografija, kad ir kaip būtų keista, nėra vien nešališkas tikrovės atspindys – tai greičiau subjektyvių fotografo pasirinkimų ir daugelio aplinkybių suformuotas vaizdas. Todėl teisingiausia būtų sakyti, kad skirtingos fotografų kartos tiesiog rodo skirtingus mūsų gyvenimo aspektus, be to, ir skirtingus laikotarpius“, – svarsto T. Pabedinskas.
Jo teigimu, šiandien lietuvių fotografams svarbi ir mūsų kasdienė tikrovė, ir nuo šios tikrovės mus tolinantis populiariosios ar masinės kultūros stereotipinių vaizdinių įsigalėjimas, taip pat – pačios fotografijos vieta dabarties kultūros ir naujųjų medijų kontekste. „Dėmesys labiau kreipiamas į sąmoningą aplinkinės realybės refleksiją nei į paties autoriaus išgyvenimus ar kitų žmonių psichologijos atskleidimą. Be to, šiandien fotografai, regis, nesiima savo nuotraukose plėtoti „didžiųjų“ temų, vengia apibendrinimų – jiems įdomesnės iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos mūsų gyvenimo detalės, kurios, atidžiau įsižiūrėjus, vis dėlto yra įdomios ir svarbios“, – aiškina T. Pabedinskas.
Tačiau, R. Požerskio pastebėjimu, jei nuotrauka neturi vidinės įtaigos, parodos lankytojas apsisuks ir niekada prie jos negrįš. Ir tai esąs ne blogos ar geros fotografijos klausimas, greičiau pastebėjimas, jog naujoji fotografija nepretenduoja į pasaulinį pripažinimą, tokį, kokiu gali didžiuotis Lietuvos fotografijos grandai. Dėl pasikeitusių fotografinių principų naujoji lietuvių fotografija tampa lokali, suprantama tik vietiniame kontekste, ir neturi jokių šansų išeiti už valstybės sienos.
R. Požerskio nuomone, vyresniosios kartos atstovams svarbiausia buvę, jog fotografija pati už save kalbėtų, o šiandienos kartos kūrybiniame akiratyje – idėjos. Idėja taip pat svarbi kūrybos dalis, tačiau vien jos, pasak R. Požerskio, neužtenka norint sukurti vaizdinį, kuris žiūrovo dėmesį išlaikytų tas lemiamas penkias sekundes.
Dabarties lietuvių fotografijos principus, kai svarbu ne emocijos, o išmąstytos idėjos, R. Rakauskas vadina kapitalizmo pasekme. Kai karaliauja visateisė racionalumo logika, o jausminiai dalykai keliauja į antrąjį planą. Tačiau žmogaus dvasia kenčia.
Neturi prabangos tik kurti
Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Jonas Staselis džiaugiasi, kad nors fotografiniai sprendimai, aplinka, idėjos ir kinta, jaunoji karta nepraranda ryšio su savo gimtąja valstybe.
Tačiau šis ryšys, A. Macijausko nuomone, neturėtų reikšti abejingumo pasaulio problemoms. „Visas pasaulis kunkuliuoja, įvykiai verda, o mūsų jaunimas blusinėjasi smulkmenose“, – stebisi kaunietis. Tokį jaunosios kartos elgesį seniesiems fotografijos grandams suprasti sunku. Naujajai kartai ir jos fotografijai, A. Macijausko žodžiais, reikia drąsos, pasiaukojimo ir, svarbiausia, įsitikinimų. „Konceptualizmo sąvoka šiandien pateisinama kūrybinė impotencija“, – mano jis.
J. Staselis vyresniesiems kolegoms pritaria: konceptualumo įsigalėjimas fotografiją kaip kūrybą nustumia į antraeilį planą. Tačiau, jo nuomone, nėra teisinga kaltinti jaunąją kartą vertybių stoka ar nenoru formuoti naują Lietuvos fotografijos veidą. „Šiandien jaunieji fotografai nebeturi šansų išsilaikyti iš kūrybos taip, kaip galėjo jų pirmtakai grandai, todėl meninę fotografiją jiems tenka derinti su komerciniais sprendimais“, – pastebi J. Staselis.
T. Pabedinsko pastebėjimu, kartų kaitos klausimas lyg ir verčia kalbėti apie vienos fotografų kartos, o kartu su ja ir tam tikros fotografijos krypties pasitraukimą į praeitį, o kitos kartos ir kitokių fotografijos krypčių iškilimą. Tačiau dažnai atsitinka taip, kad kelių kartų autoriai, atstovaujantys skirtingoms fotografijos kryptims ir sampratoms, kuria tuo pačiu laikotarpiu. Todėl Lietuvos fotografiją T. Pabedinskas siūlo įsivaizduoti ne vien kaip linijinę, chronologinę stilių kaitą, bet ir kaip tuo pat metu egzistuojančių fotografijos krypčių įvairovę.
