B. McFerrinas – kaip gerai išlaikytas vynas.
Jis yra chameleonas. Bekraščio balso juodasis paukštis, laužantis muzikinius standartus. Melodingasis Babelio bokštas, aukštinantis neprilygstamą visatos harmonijos grožį. Bobby McFerrinas ne tik imituoja instrumentus, bet ir bando įsivaizduoti kiekvieno jų muzikinę misiją. Muzika jam – kelionė siekiant sužinoti, kas slypi ten giliau, sieloje.
Niujorke gimęs, kūrybinėje aplinkoje užaugęs B. McFerrinas klausydavosi bitlų ir Mileso Daviso, tyrinėjo klasikinės ir džiazo muzikos sintezę, improvizuodavo trimitu, gitara ir fortepijonu, o po to eidavo pasiklausyti tėvo Roberto McFerrino vyresniojo – pirmojo juodaodžio Metropoliteno operos scenoje. Tokia įvairialypė Bobby jaunystės patirtis ugdė universalumą, vėliau tapusį jo kūrybos kredo. „Mano gyvenimo tikslas visuomet buvo tik išlikti muzikantu. Niekada neturėjau siekio tapti įžymybe, norėjau tik dirbti“, – yra sakęs B. McFerrinas.
Galbūt todėl savotišku prakeiksmu jis laikė megahitu tapusio geros nuotaikos himno „Don’t worry, be happy“ pasaulinį įvertinimą. Daina, pelniusi tris iš dešimties B. McFerrinui įteiktų „Grammy“ apdovanojimų, buvo sukurta atsitiktinai ir tik paskutinę minutę pateko į 1988 metų albumą „Simple Pleasures“. Po nelauktai užgriuvusios sėkmės B. McFerrinas pusantrų metų pasitraukė iš viešumos paaiškinęs, jog nenori būti muzikiniu aparatu, vis kartojančiu tas pačias megahito eilutes, ir mažiausiai 17 metų dainos „Don’t worry, be happy“ netraukė viešai.
Bobby pakanka tik mikrofono ir vandens stiklinės, kad taptų scenos burtininku, sugebančiu žiūrovus įtraukti į savo spektaklį, o pačią sceną paversti džiaugsminga žaidimų aikštele. Išlaisvinti vaiką, slypintį kiekviename suaugusiajame, – toks šio kūrėjo tikslas užlipus ant scenos. Jo muzikinių stilių amplitudė tokia plati, jog kiekvienas klausytojas šio atlikėjo koncertuose randa kažką artimo sau. B. McFerrino pasirodymuose skamba Lotynų Amerikos, gospelų, afrikietiškos, azijietiškos, ispaniškos, rytietiškos, klasikinės muzikos ir tradicinio džiazo variacijos. Jis sugeba vienu metu pereiti nuo falceto iki žemo boso: atrodo, jog scenoje tuo pačiu metu dainuoja du ar trys atlikėjai.
B. McFerrinas, ieškodamas netradicinių muzikinių idėjų, pasitelkia kitus atlikėjus, paprastai taip pat labai garsius. 1992 metais dvigubu platininiu tapęs jo albumas „Hush“ gerbėjus nustebino originaliomis S. Rachmaninovo ir J. S. Bacho kompozicijomis ir albumo įraše dalyvavusiu violončelininku Yo-Yo Ma. 1995 metais išleistame albume „Paper Music“ B. McFerrinas su St. Paulo kameriniu orkestru interpretavo P. Čaikovskį. 1996-aisiais išleistame „Mozart Sessions“ Bobby improvizavo kartu su amerikiečių džiazo pianistu Chicku Corea.
Po aštuonerių metų pertraukos, 2010-aisiais, pasirodęs naujausias Bobby McFerrino albumas „VOCAbuLarieS“ stebina nesuskaičiuojamomis stilistinių elementų linijomis. Tradiciškai jis ženklina Bobby įvairių muzikos žanrų pomėgį: nuo klasikos iki world music, ritmenbliuzo ir gospelų.
Muzikologė Jūratė Kučinskaitė prisimena, jog anksčiau džiazo muzikos gerbėjams tekdavo važiuoti į festivalius kitose šalyse tam, kad galėtų pamatyti ir išgirsti jiems patinkantį atlikėją. „Tai, kad galėsime Lietuvoje išgirsti tokio masto atlikėją, įrodo, jog informacijos daugėja ir ji tampa pasiekiama“, – prieš B. McFerrino koncertą gegužės 1 d. Kauno sporto halėje festivalio „Kaunas Jazz“ metu džiaugėsi muzikologė.
Anot jos, nors B. McFerrino neseniai atšvęstas šešiasdešimtmetis šį tą reiškia (jo darbo įrankis – kūnas, o jis su amžiumi, kaip žinome, keičiasi), tačiau jam, kaip džiazo atlikėjui, šis jubiliejus tik dar prideda brandumo. Šis atlikėjas, kaip gerai išlaikytas vynas, bėgant laikui nepraranda ekspresijos, atvirkščiai, dar geriau atsiskleidžia dar nežinomais ir netikėtais amplua. Ir keturių oktavų balsu meistriškai tebevaikšto vokalinių improvizacijų lynu.
