N. Locmele.
Filme „Karaliaus kalba“, kuris tikriausiai netrukus skins laurus „Oskarų“ peržiūroje, vaizduojamas nuostabaus grožio rūke skendintis Londonas. Panaši migla pamažu tirštėja Rygoje, tik čia nėra nieko gražaus, nes šiuo atveju rūkas apgaubia žmonių protus. Nuo ekonomikos krizės pradžios žiniasklaidos priemonės Latvijoje prarado ne tik krūvą pinigų, bet ir nemenką dalį savo nepriklausomybės.
Kaip aviakatastrofose, taip ir šiuo atveju, kaltė tenka lemtingam aplinkybių sutapimui. Pirmiausia, ekonomikos krizė, kuri Latviją palietė ypač stipriai (2009 metais BVP smuko 19 proc., rekordiškai aukštas nedarbo lygis, viršijantis 20 proc.) ir dėl to žiniasklaida neteko pusės pajamų iš reklamos, taip pat dėl krizės sumažėjo perkamoji skaitytojų galia.
Antra, žiniasklaidos priemonių naudojimo pokyčiai – vis daugiau žmonių informaciją gauna internete, tačiau pajamos iš internetinės žiniasklaidos nekompensuoja praradimų, patiriamų spaudos segmente, ir yra nepakankamos, kad būtų galima finansuoti kokybiškas žinias ir tiriamąją žurnalistiką. Trečia, žiniasklaidos silpnumą išnaudoja asmenys, turintys politinę ir ekonominę galią, kurie stengiasi perimti žiniasklaidos priemonių kontrolę. Galimas daiktas, kad politinės įtakos saitai peržengia Latvijos sienas – kaip pernai perspėjo Estijos saugumo policija, galima laukti Rusijos pastangų per žiniasklaidą įtvirtinant įtaką Baltijos šalyse.
Nenuostabu, kad „Freedom House“ pasaulio žiniasklaidos laisvės reitinge Latvijos įvertinimas pernai ir vėl buvo žemesnis, per penkerius metus Latvija nukrito iš 17 į 55 vietą ir pavojingai priartėjo prie ribos, už kurios žiniasklaida vertinama tik kaip „iš dalies laisva“. Viena priežasčių – „neskaidrūs pagrindinio dienraščio pardavimo rodikliai“. Šis dienraštis – „Diena“, kadaise buvęs Latvijos spaudos flagmanu, kurį švedų savininkai „Bonnier“ pardavė 2009 metų viduryje dėl finansinių sunkumų.
Pirkėjas buvo Liuksemburge registruota bendrovė, kurios atstovai nesugebėjo paaiškinti, iš kur pirkimui paimti pinigai. Kai 2009 metų spalio mėnesį „Dienos“ redakcijos vadovybė ir dalis žurnalistų protestuodami paliko leidybinę grupę, mes tik įtarėme, kad už sandorio gali stovėti vietiniai oligarchai – taip Latvijoje vadinami trys pinigingi politikos sunkiasvoriai Aivaras Lembergas, Andris Škėlė ir Ainaras Šleseris.
Dabar, praėjus keliems mėnesiams po Saeimos rinkimų, iš maišo ėmė lysti ylos, į „Dienos“ valdybą paskirti su visais trimis oligarchais susiję asmenys. Laikas parodys, kas vyks toliau (neoficialiai kalbama, kad koncerną ketina pirkti norvegų „Schibsted“ ir estų „Ekspress Grupp“), tačiau šią akimirką aišku, kad viešojoje erdvėje yra prislopintas stiprus ir nepriklausomas balsas, nes laikraštis prarado kokybę, įtaką ir skaitytojus.
„Diena“ nėra šiurpinanti išimtis. Prieš kelis mėnesius neskaidriomis aplinkybėmis taip pat buvo parduotas ir rusų laikraštis „Telegraf“, o naujieji jo savininkai per „Snoro“ banką yra susiję su Rusijos turtuoliu Vladimiru Antonovu. Naujųjų savininkų atstovės citata išraiškingai charakterizuoja aktualią žiniasklaidos problemą: „Cenzūra visuomet egzistavo.“ Ji redakcijai tai pranešė tą dieną, kai iš darbo buvo atleistas pagrindinis „Telegraf“ redaktorius, nes laikraštyje pasirodė straipsnis apie trečiaklasį, kuris pateko į nemalonumus mokykloje todėl, kad kvailiu išvadino Rygos merą – įtakingą rusų partijos „Saskaņas centrs“ (liet. Santarvės centras) lyderį Nilą Ušakovą.
Gaila, Latvijoje nebeliko nacionalinio masto laikraščių, ant kurių nekrinta politinės įtakos šešėlis. Dėl rusų spaudos viskas tiesmukiau, populiariausių laikraščių valdyba pati kandidatuoja rinkimuose arba „Saskaņas centrs“, arba A. Škėlės ir A. Šlesero sąrašuose, tuo tarpu didesnių latvių laikraščių politinė uodega tempiasi leidėjų lygmenyje. Tačiau prieigą prie žiniasklaidos turi ne tik politikai, įtaką už pinigus gali pirkti kiekvienas – klesti paslėpta reklama.
Žiniasklaidos priemonės kovoja už kiekvieną latą, kuris galėtų kompensuoti prarastus reklamos pinigus (remiantis Latvijos reklamos asociacijos duomenimis, spaudos segmentas 2007 metais iš reklamos gavo 37 mln., 2009-aisiais – tik 13,4 mln. latų, o pagerėjimo nebuvo matyti ir 2010 metais).
Nėra tiksliai žinoma skaitytojų reakcija į šį graudų vaizdą, nes nuo šių metų sausio Latvijos Spaudos leidėjų asociacija staiga nutraukė ilgus metus egzistavusią tradiciją skelbti laikraščių prenumeratos duomenis. Auditorijos matavimai, žinoma, rodo kritimą.
Būtų galima paploti nuovokiems skaitytojams, nusigręžusiems nuo angažuotos spaudos. Būtų galima, jei turėtume gerą alternatyvą. O tokia turėtų būti valstybėje, kuri kasmet mažiausiai 10 milijonų latų mokesčių mokėtojų pinigų išleidžia visuomeninei žiniasklaidai išlaikyti. Tačiau politinis šešėlis pasiekia ir šias lėšas. LTV žinių tarnyba patyrė keletą skandalingų mėginimų ją paveikti, prieš rinkimus LTV nesugebėjo savo programose kokybiškai įvertinti politinės pasiūlos.
Didelė tikimybė, kad šiais metais daugiau nebebus pratęsta sutartis su Latvijoje vienintelės periodinės visuomeninės politinės diskusijų laidos vedėju, nes nepriklausomas žurnalistas yra neparankus partneris televizijos vadovybei, kurios darbo rezultatas – per pastaruosius metus smukę žiūrovų reitingai. Visuomeninis radijas sugebėjo patraukti klausytojus kokybiškomis žinių ir analitinėmis programomis, bet ir jis yra įtrauktas į glaudžius politikų ryšius – abiejų visuomeninių žiniasklaidos priemonių biudžetų neformuoja tiesioginis abonementinis mokestis, todėl dėl jų finansavimo kasmet tenka kovoti su politikais ir prižiūrinčia institucija, kurioje partijos turi savus atstovus.
Populiariausias televizijos kanalas Latvijoje yra LNT – įmonė, kuri šiuo momentu formaliai priklauso jos steigėjui Andrėjui Ekiui. Jis prieš rinkimus atvirai išnaudojo eterį A. Škėlės ir A. Šlesero blokui PLL populiarinti ir sukūrė verslininkų organizaciją jam remti. Nepaisant didelės apimties ir brangios reklamos kampanijos, PLL rinkimuose vos įveikė procentinį barjerą ir šiuo metu sėdi opozicijoje, tuo tarpu bloko rėmėjai, kurie tikriausiai jau tikėjosi valstybės paramos gydant krizės žaizdas, vienas po kito praneša apie nemokumą. Laikas parodys, kaip su finansiniais iššūkiais susitvarkys LNT, kurios vadovas, be to, sėdi teisiamųjų suole pastarųjų metų garsiausioje kriminalinėje byloje dėl skaitmeninės TV įvedimo Latvijoje – šioje byloje dvi dešimtys įtakingų asmenų kaltinami bandymais pasipelnyti iš valstybės.
Didžiulis pajamų iš reklamos sumažėjimas ir brangus skaitmeninis transliavimas privertė rimtai susiveržti diržus antrąjį pagal populiarumą TV kanalą – TV3, kuris priklauso skandinavų koncernui MTG, ir siekia išsaugoti objektyvų žvilgsnį. Deja, TV3 pranešė, kad finansinės problemos gali priversti kito sezono metu uždaryti populiarią analitinę laidą „Nekā personīga“ (liet. „Nieko asmeniško“), kuri yra viena iš retų nepriklausomos žurnalistikos pavyzdžių Latvijoje.
Kokybiškos, tiriamosios žurnalistikos troškulį malšina ir internetas, populiariausi žinių portalai daugeliu atvejų publikuoja informacinių agentūrų žinias arba pranešimus spaudai.
Pernai sustojusį vandenį sujudino kai kurių gerai žinomų žurnalistų sukurta internetinė svetainė pietiek.com, kuri periodiškai iškasa kokį nors skandalingą kompromatą, tačiau šios svetainės auditorija yra nedidelė, o skaidraus verslo modelio nebūtis verčia atsargiai viltis, kad komanda ir toliau dirbs.
Nedidelė prošvaistė rūko ruože yra skirtingų žiniasklaidos priemonių žurnalistų neseniai priimtas spendimas suvienyti jėgas naujoje profesinėje organizacijoje tam, kad iš politikų pareikalautų skaidresnių žiniasklaidos žaidimo taisyklių (pavyzdžiui, įstatymo tvarka išreikalauti, kad ir fiziniai asmenys atskleistų žiniasklaidos priemonių savininkus), o tarpusavyje nustatytų vienus profesinės etikos principus.
____________________
Nellija Locmele yra analitinio savaitraščio IR vyriausioji redaktorė. Analitinį savaitraštį IR pernai įkūrė „Dieną“ palikę žurnalistai, pritraukę įvairius mažus, politiškai nepriklausomus investuotojus. IR sparčiai įgijo skaitytojų palankumą, o „The Economist“ neseniai jį pavadino vienu iš retų nepriklausomos žiniasklaidos priemonių Latvijoje .
